TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Brolis Astijus: Pradėkime džiaugtis tuo, ką turime

Prieš šv. Kalėdas duris tarsi naujai atvėrė restauruota sostinės Bernardinų bažnyčia. "Man gražiausias dalykas yra pastato puošnumu išreikšta žmogaus meilė Dievui. Į bažnyčią sudėjus viską, kas gražiausia, žmogaus širdis veržiasi į Dievą", - sakė pranciškonų vienuolis brolis Astijus. Restauratoriai tos meilės atrado daug.

Per dvejus pastaruosius metus sostinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia gerokai pasikeitė. Nuėmus pastolius atsivėrė atrasta ir restauruota XVI a. gotikinė sieninė tapyba - žmogaus meilės Dievui išraiška. Jos tiek daug (apie 400 kvadratinių metrų), kad negali prilygti nė viena kita Lietuvos bažnyčia. Bendra vienuolyno ansamblio ir bažnyčios restauravimo darbų vertė - apie 8 mln. litų. Didžiąją sumos dalį skyrė Europos Sąjungos (ES) struktūriniai fondai, likusią - Lietuvos Vyriausybė.

Gražiausia Vilniuje

Pasak brolio Astijaus, Bernardinų bažnyčia yra viena gražiausių Vilniaus arkivyskupijoje. "Kartais žmonės ateina prie šv. Onos bažnyčios ir ja žavisi. Taip, jos fasadas yra gražus, bet savo turiniu, esme, architektūra, meno vertybėmis Bernardinų yra nesulyginama, - teigė vienuolis. - Ar žinote, kaip šv. Onos bažnyčia atsirado? Pažiūrėkite, kokie skirtingi mūsų bažnyčioje navos skliautai. Jie buvo pristatyti, kai įgriuvo senieji. Įgriuvus skliautams abiejose pusėse, broliai negalėjo melstis. Tada geradariai - šv. Onos ir šv. Martyno brolija, vokiečių pirkliai ir Lietuvos didikai - šalia skubiai pastatė šv. Onos bažnyčią. Panašiai - iš reikalo - atsirado Eifelio bokštas Paryžiuje, sporto halė Kaune, taip iš reikalo atsirado ir šv. Onos bažnyčia. Atstatyti įgriuvusią Bernardinų bažnyčią buvo per didelis ir ilgai trunkantis darbas. Apskaičiuota, jog greičiau bus šalia pastatyti naują."

"Pradėjome nuo šviesos"

Aprodydamas restauruotą bažnyčią brolis Astijus prisiminė pradžią ir džiaugėsi kitokia - bendruomenės atsinaujinimo - šviesa. "Prieš septyniolika metų, 1994 metais, čia atėję pirmiausia ėmėmės išlaisvinti bažnyčią iš grotų. Tada svarbiausia buvo, kad Dievo, saulės, gamtos šviesa pažvelgtų pro langus. Pradėjome nuo šviesos, - sakė jis. - Prieš tai bažnyčia buvo paversta tuometinės Vilniaus dailės akademijos pagalbinėmis patalpomis: visur pilna medinių stelažų, sienos apdulkėjusios, kybojo voratinkliai. Apsivalymo darbams vadovavo Petras Kanevičius, jis pirmasis pastatui įpūtė atsinaujinimo dvasios. Bet mums, broliams, svarbiausia buvo atnaujinti bažnyčios bendruomenę. Ne pastatas buvo svarbiausia. Galima sakyti, dešimt metų vyko bernardinų bendruomenės kūrimas. Keitėsi viskas. Pažvelkite dabar į langus. Jie anksčiau buvo išdaužyti, su grotomis. Išlaisvinome iš jų. Dabar šviesa sklinda pro vitražus, kuriuos mums dovanojo įvairios bendruomenės, įmonės, šeimos, atskiri žmonės." Kai sukūrėme bendruomenę, atėjo metas atnaujinti ir pastatą.

Kūrėjų menas - Dievui

Be unikalios sieninės tapybos bažnyčios skliautuose, centrinėje navoje, restauratoriai atrado renesansinės tapybos rozetes. Darbams einant į pabaigą dar buvo aptiktas dekoras ant sienos už vargonų bei presbiterijoje. Restauravimo darbams vadovavęs Vilniaus dailės akademijos docentas Juozas Algirdas Pilipavičius teigė, jog nereikia stebėtis, kad piešta ir už vargonų.

"Anksčiau žmonės viską kūrė Dievui, kad jam būtų gražu, o ne žmogui. O Dievas mato visur. Tad dailininkai pasidarbavo ir skliautuose, ir visuose užkampiuose, - pasakojo pašnekovas. - Tačiau reikia pasakyti, kad vargonų iš pradžių šioje vietoje nebuvo, nes balkonas pristatytas specialiai, kad vienuolės pranciškonės galėtų melstis atskirai. Vargonai perkelti vėliau, tik XIX a. pabaigoje. Ir ne visai vykusiai viską užgriozdino. Dabar irgi problema - apsispręsti, ką su jais daryti - palikti, ar grąžinti į ankstesnę vietą."

Brolis Astijus prisipažino, kad bažnyčios pastatas jam gražus ne šiaip. "Gražiausia man yra tai, kad per statinį išreikšta žmogaus meilė Dievui. Žmogaus širdis veržiasi į Dievą. Visa, kas gražiausia, sudėta į Dievo namus, - teigė jis. - Italijoje XIX a. pab. - XX a. pr. gyveno rašytojas Giovanni Pascoli, kilęs iš Toskanos. Lankiausi jo gimtinėje ir labai nustebau, kai atvažiavęs į kaimą pamačiau nedidukes trobeles ir didžiulę bažnyčią. Klausinėjau vietinių, kodėl taip. Mane nusivedė prie bažnyčios durų ir parodė lentelę su ištrauka iš rašytojo kūrinio: "Piccolo il mio, grande il nostro" ("Mano mažytė, mūsų didelė"). Drauge žmonės sukuria didelius dalykus. Kiekvienoje širdyje yra meilė, bet ji išsiskleidžia tada, kai sujungia. Tarkim, šeimos gyvenime. Ką tu vienas gali mylėt? Tik santykiu pasireiškia meilė. Žmonės, pradedant fundatoriais, architektais, menininkais, darbininkais - tie, kurie statė bažnyčias, visais laikais mąstė: "Viešpatie, tau kuriu gražiausią." Dabar sako, bažnyčiose daug aukso. Bet juk tai buvo pats brangiausias, svarbiausias dalykas miesto, bendruomenės gyvenime. Pas mus to aukso daug nerasi, pranciškonų simbolika kitokia, turi būti paprastai, bet neprastai padaryta."

Kas dar nepadaryta

Pasak J.A.Pilipavičiaus, nors svarbiausi restauravimo darbai jau beveik atlikti, liko ir nepadarytų - dar neliestas vargonų choras ir presbiterija, esanti už centrinio altoriaus. "Abiejose vietose rasta daug gotikinės tapybos, - sakė restauratorius. - Ant sienų matyti atskiri tapybos fragmentai, bet viskas dar galutinai neatidengta, tad ir detaliai apibūdinti negaliu. Tačiau tapybos būklė prasta, restauravimo ilgai atidėlioti nereikėtų. ES pinigais jos jau nesutvarkysime. Dabar tai mūsų pačių, Kultūros paveldo departamento reikalas gelbėti meno vertybes. Uždavinys bus nelengvas - kaip restauruoti, kaip nieko nenuskriaudžiant ir nesukeliant chaoso parodyti čia esančią įvairių stilių tapybą."

Suniokota negrąžinamai

Džiaugdamasis restauravimo darbais, brolis Astijus prisiminė ir apgailestavo, kad sovietmečiu kultūros paminklas - Bernardinų bažnyčia - buvo patikėta kultūros įstaigai - tuometiniam Dailės institutui. "Tada visas vidus buvo sugriautas, išdraskyti visi vargonai, - pasakojo pašnekovas. - Jiems restauruoti dabar vos ne 2 mln. eurų reikėtų. Paveikslai buvo suniokoti tragiškai. Įsivaizduojate, didžiausi bažnyčios sienų plotai buvo nukabinėti paveikslais. Radome juos supjaustytus gabalais, iš kai kurių buvo išpjauti portretai. Žiauru. Na, gal žmonės manė, kad čia bažnyčia bus suniokota, tai gal šitaip mėgino "gelbėti"? Apmaudu. Ir negali kaltinti sovietų kariuomenės, bolševizmo. Išdraskėme patys. Ir svarbiausia - kultūros kalvė. Nenoriu kaltinti visų. Tokių buvo vienetai. Kaip ir tarp kunigų pasitaiko visokių, taip ir čia, matyt, tarp kultūros žmonių visokių pasitaikė. Bažnyčia buvo paversta sandėliu, rengėsi įkurti dailės muziejų ar spaudos centrą. Nuo 1980 metų buvo pradėję neva restauruoti, stelažus susistatę, bet nieko taip ir nepadarė. Išardė altorius, keletą restauravo, bet paskui viską baigėme mes patys."

Pranciškonai Lietuvoje

"Daug restauruotų freskų pasakoja apie šv. Pranciškaus gyvenimą ir pranciškonus Lietuvos istorijoje, - pasakojo brolis Astijus. - Vienoje freskoje pavaizduota griūvanti Bernardinų bažnyčia, broliai pranciškonai ją laiko. Šis kūrinys nutapytas pagal šv. Pranciškaus viziją - popiežius Inocentas IV sapne matė griūvančią baziliką, o kažkoks varguolis Pranciškus ją parėmė. Broliai griūvančioje bažnyčioje įžiūrėjo skylančią bendruomenę. Nors, atrodo, nei turtų, nei įtakos netrūko, tačiau bažnyčia griuvo irstant pamatui. Freskoje galima įžvelgti ir mūsų istoriją, kurioje simboliškai įsiamžinę broliai. Bernardinai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei yra daug davę. Jie net dalyvavo Mindaugo krikštijime. Pirmieji du Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai. Kartu su dominikonais Vilniuje įkūrė pirmąsias mokyklas. Pasak akademiko Zigmo Zinkevičiaus, pirmieji lietuviškus žodžius lotyniškomis raidėmis pradėjo rašyti pranciškonai. Pirmasis rašytinis lotyniškomis raidėmis tekstas buvo malda "Tėve, mūsų". Prisiminkime 1831 metų, ypač 1863 metų sukilimus. Čia buvo sukilimų koordinacinis centras. Neatsitiktinai sovietiniais laikais prie Adomo Mickevičiaus paminklo atsirado sukilimo atminimo plokštės. Trijose iš jų pavaizduoti ir mūsų broliai."

Troškimas gyventi ir kurti

"Mūsų Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje man yra miela vaikščioti, sėdėti, miela kartu būti su bendruomene, su gyvąja bažnyčia. Aš džiaugiuosi restauracija. Suprantama, ES pagalba atėjo tada, kai atsakingos Lietuvos institucijos patvirtino projektą ir pasakė: "Taip, reikia restauruoti." Jei Lietuvos žmonės būtų neįvertinę šio atsinaujinimo, šio projekto svarbos, jo pritaikymo turizmui, pritaikymo žmogui, taip viskas ir būtų likę kultūrinio gyvenimo užribyje, - teigė brolis Astijus. - Po restauracijos atsiskleidė žmonių meilė, jų fantazija, visi tie laikotarpiai, kurie keitė, modifikavo šį architektūros paminklą.

Atsiskleidė žmonių žavesys, troškimas gyventi, kurti, troškimas būti kitokiems."

Vienuolis negailėjo gražių žodžių restauratoriams: "Jie verti pagarbos. Daugelis kraštų galėtų tokių pavydėti. Tai aukščiausio europinio lygio restauratoriai. Atvažiuoja iš Italijos, iš Florencijos Pietre dure instituto, kuris laikomas Europos restauratorių šerdimi, ir žavisi mūsų meistrų darbu."

Prisiliesti prie Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyne atrastų meno šedevrų buvo išreiškę norą ir italų restauratoriai. Tačiau susipažinę su freskų defektais, sunaikinimų pobūdžiu ir kitomis problemomis, apžiūrėję Lietuvos profesionalų atliekamus darbus, daugiau nebegrįžo. Matyt, suprato, kad darbai labai sudėtingi. Tai ne ta vieta, kur galima lengvai ir greitai užsidirbti.

Sugrąžinti grožį

Prasidėjus bažnyčios restauravimo darbams buvo pasigirdę visokių balsų ir vertinimų. Kai kas sakė: "Palikim, išsaugokim taip, kaip yra." Astijaus nuomone, tai pavargusių, dvasiškai sustabarėjusių žmonių supratimas. "Ką saugoti? Tai, kas sovietmečiu buvo suniokota. Gal dalį ir galima palikti ir rodyti pirštu, žiūrėkit, kokie buvo barbarai, - sakė jis. - Tačiau atstatyti, restauruoti - vadinasi, atgaivinti. Sugrąžindami tą grožį mes grąžiname ir dvasią, gyvybę, kalbą. Restauravimas reiškia, kad vėl iš naujo imame rodyti pozityvą. Raginimas palikti viską, kaip buvę, yra beveik tas pats, kaip svarstyti, ar palikti dulkes atvažiavus į motinos sodybą. Na, gal ir gražu - amžių dulkės. Bet kai susitvarkai, įstiklini išdaužtus langus, nuvalai dulkes, pajunti, kad čia gyveno žmonės. Pastatas turi būti gyvas. Jei nebūtų progreso, mes geriausiu atveju gyventume romaniniame amžiuje. Nebūtų gotikos, baroko, renesanso ir visų kitų. Tai yra gyvybė. Aš džiaugiuosi, kad egzistuoja menas, kad yra architektūros gydytojų, kurie grąžina gyvybę pastatui, freskoms. Svarbiausia, kad kai pakeli akis į viršų, turi pamatyti tam tikrus ženklus."

Per daug šviesos nereikia

Skaitytojams linkėdamas gražių artėjančių šv. Kalėdų brolis Astijus sakė: "Šv. Kalėdos pas mus būna ypatingos - su gyvulėliais, su kvepiančiu šienu. Kalėdų šventime neturi būti per daug šviesos. Kristaus gimimas yra paprastume. Aš manyčiau, kad žmogus, kuris ateina į Dievo šventovę, pirmiausia turi suprasti, kas yra tos šventovės šeimininkas. Žiūrėdamas į kūrėją, gali nuosekliai žvelgti į visą kūriniją, į visą pasaulį. Atėjus į bažnyčią mums labai svarbu ne tik architektūra, meno vertybės, bet pirmiausia svarbu pajusti, kaip tas grožis išsiskleidžia tada, kai tu pažįsti didįjį kūrėjo Dievo grožį, didįjį gėrį. Arba gali būti ir priešingas variantas -  žvelgdamas į didingus dalykus mintimis nueini į savo sielos gelmes. Manyčiau, su Jėzaus atėjimu, su šv. Kalėdomis pirmiausia mes švenčiame gyvenimo pradžią. Mūsų atsinaujinusi šventovė šiomis dienomis taip pat švęs naują gyvenimo pradžią. Linkėčiau žmonėms, kad jie ieškotų tos naujos gyvenimo pradžios. Dažnai žmonės sako, kad nėra gyvenimo, gyvenimas sunkus, neteisingas. Bet vis tiek tai yra gyvenimas, ir net jei jis labai sunkus, neteisingas, bet jis yra gyvenimas. O gyvenimas labai skiriasi nuo mirties. Kalėdos mums primena, kad turime pradėti džiaugtis tuo, ką dar turime. Pirmiausia - turime gyvenimą. Paskui pradėkime dėlioti, kas yra to gyvenimo centras. O jau tada iš to centro kils ir skleisis ir visas gyvenimo grožis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"