TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Celiakija - liga su daugeliu veidų

2012 06 14 11:01

"Patologijos diagnostikos" gydytoja patologė med. dr. doc. Aušrinė Barakauskienė: "Daugeliui pacientų, kurie kreipiasi į gydytojus dėl nuolatinio nuovargio, anemijos, svorio kritimo, sausos odos, viduriavimo, opelių burnoje, depresyvios nuotaikos, pūslelinio bėrimo kelių ir alkūnių srityje reikėtų įtarti celiakiją ir atlikti atitinkamus tyrimus."

Ligonė J.B. atsiųsta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų konsultacinę polikliniką gastroenterologo konsultacijai dėl divertikulito įtarimo. 49 metų ligonę jau pusantrų metų vargino viduriavimas iki 6 kartų per dieną, kūno masės mažėjimas (per metus ji neteko 20 kg), slogi nuotaika. Moteris buvo gydoma antibiotikais, vartojo probiotikus, jai įtartas lėtinis pankreatitas, konstatuotas erozinis ezofagitas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos eritemos. Diagnozė formuluota kaip storosios žarnos divertikuliozė su įtariamu divertikulitu, hipolaktozė, astenodepresinis sindromas.

Ligos istorija, net mėginant ją "versti" į daugeliui suprantamą kalbą, išlieka labai sudėtinga... Ką jau kalbėti apie žmogų, kurį ištiko visos šios negandos ir kuris nežino atsakymo. Žinant, kaip virškinimo kokybė veikia bendrą žmogaus nuotaiką ir gyvenimo kokybę, suprantama, jog ligonio neapleidžia bloga nuotaika ir visai prasta nuojauta.

Iškart norisi pasakyti, jog šiai ligonei pasisekė, nes gydytojai Vilniuje tiksliai diagnozavo jos ligą. Atlikus imunologinį antikūnų prieš audinių transgliutaminazę (t-TG) tyrimą, nustatyti aukšti antikūnų titrai - t-TG -53,2 U/ml, kai norma yra iki 8 U/ml. Diagnozė - pradinės stadijos celiakija, laktazės nepakankamumas. Ligonei rekomenduota begliutenė dieta, pirmaisiais gydymo mėnesiais patarta vengti pieno produktų, vėliau juos vartoti kartu su laktazės tabletėmis, gydytis kasos fermentais, probiotikais, omeprazoliu. Ligonei, kol pati įsitikino, jog savijauta pablogėja tada, kai ji pažeidžia nustatytą dietą, teko dar ne kartą lankytis pas gydytojus. Tačiau po pusės metų pacientė sėkmingai prisitaikė prie naujo gyvenimo būdo, jai labai pagerėjo virškinimas, moteris priaugo svorio, sugrįžo ir gyvenimo džiaugsmas.

Tokių istorijų esama daug, ir jos žinomos plačiau nei celiakijos ligos pavadinimas. Tai liga, kuri ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje ilgą laiką buvo priskiriama retosioms ligoms, manyta, jog ja dažniau serga vaikai. Celiakijos epidemiologija, klinika, serologinė ir morfologinė diagnostika aktyviai pradėta tyrinėti gana neseniai. Tik pastarųjų metų epidemiologiniai tyrimai parodė celiakijos paplitimo mastą. Naudojant naujus diagnostikos metodus nustatyta, jog ši liga pasitaiko gana dažnai - kai kuriose šalyse celiakija serga vienas iš 300 gyventojų - tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų.

Kas yra celiakija?

Celiakija - tai sisteminė liga, sukelianti genetiškai jautriems asmenims autoimuninius žarnų, odos, kepenų, sąnarių, gimdos širdies, smegenų ir kitų organų pažeidimus. Ligą sukeliantys įvairių grūdų baltymai paprastai apibūdinami kaip gliutenas. Liūdnų padarinių galima sulaukti pavartojus vos 100 mg gliuteno turinčio produkto, arba 1/6 arbatinio šaukštelio kvietinių miltų. Pirmieji šios ligos simptomai atsiranda kūdikystėje, kai mažylis paragauja duonos ir kitų miltinių produktų, kuriuose yra baltymo gliuteno. Iš pradžių tėveliai pastebi, kad kūdikis mažai valgo, nepriauga svorio, yra neramus ir suirzęs. Mažylis vemia ir viduriuoja, jo pilvelis išsipučia, dėl to jam nustatomas žarnyno uždegimas. Tačiau susirgti celiakija galima ir esant vyresnio amžiaus. Sergant šia liga ir vartojant gliuteno turinčius grūdinių kultūrų (kviečių, rugių, miežių) produktus, labiausiai vargina sutrikusi žarnyno veikla, nes atrofuojasi plonosios žarnos gleivinės gaureliai, taip pat pažeidžiami kiti organai (kasa, nervų sistema, kaulai ir kt.). Ligonio būklė pagerėja atsisakius šių produktų. Gliuteno esama grūdų - kviečių, rugių ir miežių luobelėse. Anksčiau begliutenės dietos sąraše buvo ir avižos. Pastaraisiais metais atsirado moksliškai pagrįstų duomenų, kad avižas sergantieji celiakija gali vartoti. Dėl antrinių priežasčių (pažeistos virškinamojo trakto gleivinės) šie ligoniai dažnai netoleruoja ir pieno produktų, tiksliau - laktozės. Tai nereiškia, kad pieno produktų jie negalės vartoti visą gyvenimą. Pagerėjus sergančiojo celiakija būklei, t. y. ilgesnį laiką laikantis griežtos begliutenės dietos, arba vartojant laktazės preparatus, pieno produktai vėl gali grįžti į šių ligonių maisto racioną.

Klasikinė celiakija pasireiškia žarnyno pažeidimais, dėl to vyraujantys ligos simptomai - virškinimo sutrikimai, svorio kritimas. Tačiau pasitaiko ir netipinių ligos formų, kai ligonius vargina opelės burnoje, kaulų skausmas, kelių ir alkūnių pūslelinis bėrimas bei šiuos simptomus lydinčios depresinės nuotaikos. Besimptomė celiakija nepasireiškia jokiais simptomais, nors tyrimais ir nustatoma šiai ligai būdingų žarnyno pažeidimų.

Diagnozavimo ypatumai ir "aukso standartas"

"Celiakija - sunkiai diagnozuojama liga, nes ji turi daug veidų, - sako "Patologijos diagnostikos" gydytoja patologė med. dr. doc. Aušrinė Barakauskienė. - Daugiau nei pusei pacientų, kurie kreipiasi į gydytojus dėl nuolatinio nuovargio, kaulų skausmo, opelių burnoje, depresyvios nuotaikos, herpetiforminio dermatito (pūslelinio bėrimo kelių ir alkūnių srityje) reikėtų įtarti celiakiją ir atlikti atitinkamus tyrimus."

Nustatyti tam tikri rizikos veiksniai, kurie padidina tikimybę susirgti celiakija. Į juos turėtų atsižvelgti vaikų, šeimos gydytojai, gastroenterologai ir bendrosios praktikos gydytojai. Jeigu žmogus serga šia liga, jo palikuonys taip pat gali turėti įgimtą polinkį sirgti. Celiakijos riziką didina įgimtas polinkis, t. y. ja sergančiųjų palikuonims tokia tikimybė padidėja beveik 10 kartų, taip pat - I tipo diabetas ir opinis kolitas, skydliaukės patologija. Ligos nustatymą sunkina tai, jog iki šiol ji buvo priskiriama retų ligų grupei, buvo manoma, jog ja susergama tik ankstyvoje vaikystėje, be to, nebuvo tikslios diagnostikos metodikos. Lietuvoje iki šiol atlikta tik keletas mokslinių tyrimų ieškant šios ligos diagnozavimo ir gydymo metodų.

Žinių apie celiakiją kol kas stinga ne tik pacientams, bet ir medikams. Daugelis gydytojų mano, jog jeigu endoskopuojant (atliekant fibrogastroskopinį tyrimą) neaptinkama matomų pokyčių, tai jų ir nėra. Vadinasi, nereikia ir dvylikapirštės žarnos gleivinės biopsijos. Yra priešingai! Norint nustatyti tikrąsias ilgalaikio žmogaus negalavimo priežastis, būtina ištirti dvylikapirštės žarnos gleivinę.

Gydytoja patologė, med. dr. A.Barakauskienė neseniai parengė labai vertingą mokomąją metodinę priemonę "Celiakijos morfologinės diagnostikos gairės", kuri yra skirta ne tik medicinos studentams, bet ir gastroenterologams, pediatrams, bendrosios praktikos gydytojams, infektologams, chirurgams praktikams. Joje aprašoma dvylikapirštės žarnos bioptatų morfologiniai pokyčiai ir jų nauja diagnostika sergant celiakija. Leidinys, kurio išleidimui pritarė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto taryba, parengtas remiantis Italijos Celiakijos asociacijos mokslinio komiteto rekomenduoto autoritetingo šios ligos patologijos eksperto dr. Vincenzo Villanacci diagnostinėmis gairėmis.

Leidinyje nurodoma, kad celiakijos diagnostikos "aukso standartu" iki šiol laikoma plonosios žarnos biopsija. Kritinė šio diagnostinio proceso esmė - teisingas plonosios žarnos gleivinės preparatų paruošimas ir teisinga gleivinės mikroanatominė poliarizacija. Labai svarbu, kad šį tyrimą atliktų aukštos kvalifikacijos tyrėjas, nes diagnozei nustatyti reikšmės turi net teisingas tiriamo gleivinės gabalėlio (bioptato) padėjimas ant filtrinio popierėlio pagrindo, o juo labiau - gydytojo patologo patirtis. Kaip rodo praktika, būtent dėl neteisingo bioptato įvertinimo dažnai pasitaiko atvejų, kai liga diagnozuojama neteisingai, arba diagnozė išvis nenustatoma. "Pastaraisiais metais tapo aišku, kad gliuteno sukelti pokyčiai, kuriuos mes ir anksčiau gerai žinojome, neapsiriboja tik būdinga plonosios žarnos gaurelių atrofija. Kartu su kitomis įvairiomis klinikinėmis celiakijos išraiškomis matome ir ištisą skirtingų plonosios žarnos pažeidimų spektrą, kuris priklauso nuo gliuteno netoleravimo ir prasideda nuo intraepitelinių limfocitų (IEL) pagausėjimo normalioje plonosios žarnos gleivinėje sergant latentine arba potencialia celiakija ir baigiasi rimtais gleivinės pažeidimais, netgi visiška jos atrofija, - sako gyd. A.Barakauskienė. - Todėl gydytojas patologas visada turi turėti kuo išsamesnę klinikinę informaciją apie pacientą, jo vartojamus vaistus bei galimą jų poveikį virškinamojo trakto gleivinei."

Pavojus duonos riekelėje

Celiakija - liga, nuo kurios nėra sukurta vaistų ir kol kas nepasveikstama, tačiau kuria sergant galima gyventi visiškai atsisakius gliuteno turinčių maisto produktų.

Kartais tėvai žiūri pro pirštus, kai celiakija sergantis vaikas kartą per savaitę suvalgo riekelę duonos arba švęsdamas gimtadienį paragauja gabalėlį torto. Deja, pavojų kelia net ir labai mažas kiekis gliuteno. Kiekvienas toks kąsnelis žaloja žarnyną, kasą, skydliaukę, sąnarius, nervų sistemą ir kitus organus, liga lėtai, bet atkakliai progresuoja. Kad atsinaujintų žarnų gleivinė, reikia maždaug pusmečio griežtos dietos. Nėra reikalo baimintis, kad, be grūdinių produktų, kurie yra pagrindinis angliavandenių šaltinis, nukenčia mitybos kokybė. Pakankamą angliavandenių kiekį galima gauti valgant ir produktus be gliuteno - ryžius, soją, kukurūzus, grikius, vaisius ir daržoves - bulves, soją, pupeles, mėsą bei žuvį. Svarbu įsisąmoninti, kad sergant celiakija gali pakenkti net ir labai mažas gliuteno kiekis, todėl būtina vengti visų produktų, kuriuose jo gali būti, tarkime, ledų, saldainių, majonezo, greito maisto.

Mykolo Romerio universiteto Bioteisės katedros docentės Indrės Špokienės komentaras

Pasaulyje priskaičiuojama nuo 5 tūkst. iki 8 tūkst. retų ligų. Pagal Europos Sąjungos teisę tam tikrą ligą reta galima pripažinti tik tada, jei sergamumo ja dažnis neviršija 1 asmens iš 2 tūkst. gyventojų, ir tai yra labai sunki, sekinanti arba mirtina liga. Retoms priskiriamos ir ligos, kai dėl mažo ligonių skaičiaus farmacijos įmonėms įprastomis sąlygomis finansiškai nenaudinga kurti vaistus joms gydyti. Lietuvos teisės aktuose retos ligos apibrėžtos ne per medicininį ir epidemiologinį, bet per kompensavimo kriterijų - t. y. kaip "pavieniai ypatingi ligos ar būklės atvejai, kuriems gydyti reikiamų vaistų ar priemonių kiti kompensavimo būdai nenumatyti".

Anksčiau manyta, kad ir celiakija yra reta liga, tačiau pastarųjų metų moksliniai tyrimai įrodo, kad pasaulyje net 1 iš 300 asmenų serga šia liga. 2009-2010 metais nustatyta, kad Lietuvoje šia liga serga 1 iš 500 vaikų. Šiuo metu mūsų šalyje žinoma apie 150 ligonių, tačiau koks tikslus sergančiųjų šia liga skaičius, nustatyti sunku, nes ne visi atvejai yra diagnozuoti. Taigi sergančiųjų galbūt yra daugiau. Iš paplitimo rodiklio matyti, kad liga nepriskirtina retoms, tačiau reikia pripažinti, kad vis dėlto pacientai susiduria su daugeliu sunkumų.

Lietuvoje vaikams ir asmenims iki 18 metų išlaidas begliuteniams miltams kompensuoja valstybė. Tokie miltai priskiriami specialiosios paskirties maisto produktams. Sergantiesiems celiakija iki 3 mėnesių gydymo kursui tokių miltų galima išrašyti ir nemokamai gauti: vaikams iki 1 metų amžiaus iš viso 10 kg per metus; vaikams 1-2 metų - 24 kg per metus; vaikams 3-10 metų - 36 kg per metus; vaikams 10-18 metų - 42 kg per metus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"