TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Čiaudulys – kas tai?

en.wikipedia.org/James Gathany nuotr.

Atėjus šaltam sezonui, iš mūsų burnos išsprūsta garsas, po kurio atsiprašome, tarsi būtume kažką ne taip padarę ar nemandagiai pasielgę. Už tokį poelgį aplinkiniai mums linki "Į sveikatą!“ 

Kadaise nusičiaudėjimas buvo suprantamas kaip nelabojo atsikratymas, kuris tūno čiaudinčiojo viduje. Išsilaisvinimas nuo pastarojo buvo traktuojamas kaip paties Dievo palaima. Todėl angliškai kalbančiose šalyse, nusičiaudėjus iki šiol įprasta linkėti “God bless you“. Ko gero, tai - linkėjimas ne tik būti sveikam, bet ir susilaukti Dievo palaiminimo, nebūti apsėstam piktosios dvasios.

Kad šis palinkėjimas yra senas ir žilas, liudija legenda. Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo laikais, gyvenusio 540-604 metais, kuris žinomas kaip grigališkojo choralo autorius, buvo įprasta matyti keliaujančias piligrimų minias, kurios giedojo litanijas. Tuo būdu piligrimai nepaliaujamai prašydavo Dievo pagalbos ir užtarimo bei sunkios dalios palengvinimo. Maldininkų kolonos judėdamos giedojo “Kyrie Eleison” (“Viešpatie, pasigailėk”). Kuomet vienas procesijos dalyvis nusičiaudėjo, jam buvo palinkėta “God bless you!" (“Dievas palaimins tave”). Pasak legendos, palinkėjimas gimė viltyje.

Vyravo ir kitokia nuomonė, kad žmogui čiaudant, išskrenda jo siela, tuo būdu atsiskirdama nuo kūno ir palikdama jį. Žmogaus pavidalas tampa besieliu. Tuomet susidaro reali galimybė velniui jį apsėsti. Meksikos gyventojai čiaudėdami saugumo tikslais sukryžiuodavo du pirštus. Šis “užraktas” neleisdavo sielai išlėkti iš kūno.

Prancūzijoje čiaudėjimas buvo susijęs su svajonėmis: “Tegul tavo svajonės išsipildo”. Iš eilės nusičiaudėjus triskart, olandai mano, kad rytoj bus saulėta diena.

Kodėl tai vyksta?

Kodėl žmogus čiaudo? Ir net gyvūnai čiaudo? Ne todėl, kad nelabąjį nori išvaryti, tai - organizmo apsauginė reakcija, nesąmoningas refleksas tikslu pašalinti erzinančius gleivinę svetimkūnius: dulkes, žiedadulkes, purškalus, į nosį patekusius įvairius alergenus. Svetimkūnis nusėda ant nosiaryklėje esančių mažų plaukelių, kurie jį ar juos sulaiko, tuo būdu užkirsdami kelią patekti į virškinimo traktą. Kadangi plaučiams reikia oro, t.y. jėgos svetimkūnio išstūmimui, besąlygiškai giliai įkvėpama.

Atskiroms kūno dalims susijungus į vientisą visumą, svetimkūniu bandoma atsikratyti. Šiame procese dalyvauja šios kūno dalys: veido raumenys, gerklė, balso stygos, krūtinė, pilvas. Ar pastebėjote, kad čiaudint užsimerkiama. Nerimtai šis įprotis komentuojamas kaip siekis išsaugoti akių obuolius tam, kad jie forsuotu iškvėpimu neišskristų. Svarbu užsidengti burną, nes bakterijos pasklis ne tik į kairę ar dešinę, bet į visas puses ir dideliu greičiu. Manoma, kad greitis, kurio metu išvejami patogenai, gali svyruoti nuo 100 – 150 km per valandą. Savaime aišku,  kad jaunas organizmas čiaudi stipriau nei senas, vyras stipriau nei moteris.

Čiaudoma ir nuo šviesos. Tai – neįprasta organizmo reakcija. Toks čiaudulys vadinamas “saulės” čiauduliu. Kuomet į akis patenka intensyvi saulės šviesa, kai kas pajunta kutenimą nosiaryklėje. Nosiaryklę taip pat erzina ryški dirbtinė šviesa, pavyzdžiui naudojama gydytojo ar stomatologo kabinete. Pasak Ciuricho neuropsichologo N.Langerio, dažniausiai refleksas sukeliamas “iš tamsios vietos išėjus į labai apšviestą saulės plotą”. Jis yra paveldimas. Šio pobūdžio čiaudulys angliškai vadinamasAutosomal Dominant Compelling Helio-Ophthalmic Outburst. ,,Helio“ reiškia saulė, „oftalminis“ reiškia akių, o „protrūkis“ – galutinis rezultatas.

"Čiaudinčios legendos"

Gyvenusiems Antikos laikotarpiu, čiaudėjimas buvo didelė paslaptis. Kadangi šios organizmo savybės niekas nesugebejo paaiškinti, buvo sukurta daug legendų. Senovės Romos, Graikijos ir Egipto civilizacijos žmogaus galvą suvokė kaip inteligencijos, emocijų ir dvasios vietą. Čiaudėjimas buvo pranašiškas sielos, kuri gyveno kūne, ženklas: ar būsi laimingas ar ne. Tai priklausė nuo to, kurion pusėn čiaudėsi. Jeigu žmogus nusičiaudėdavo į dešinę, bus laimingas, jei į kairę - nelaimingas. Laimingąjį romėnai pasveikindavo surikdami: “Tegul Jupiteris būna su tavimi”. Jupiteris buvo jų vyriausiasis Dievas.

Senieji flamandai manė, kad nusičiaudėjus pokalbio metu čiaudulys patvirtina, jog visa, apie ką kalbėta yra tiesa ir verta pašnekovu tikėti. Čiaudulys buvo įrodymas, kad žmogus yra nuoširdus.

Keistai nuskambės, bet buvo laikai, kuomet nusičiaudėjimas kainavo gyvybę. Viduramžiais, siautėjant iš Kinijos ar juodųjų žiurkių į Europą atneštai maro epidemijai, kuri sugebėjo numarinti beveik kas dvyliktą to meto pasaulio gyventoją, popiežiaus įsakymu kiekvienas nusičiaudėjęs turėjo būti išlydėtas anapilin. Nes čiaudėjimas buvo mirties ženklas, maro epidemijos skleidėjas. Kadangi tuomet vaistų nebuvo, tokiu primityviu būdu buvo bandoma slopinti epidemijos priepuolius.

Kad mirties bausmė būtų panaikinta, prie to prisidėjo ir Biblijos personažas, Izaoko ir Rebekos sūnus, Izraelio tautos patriarchas Jokūbas. Jo gyvenimo laikotarpiu, dar prieš Senąjį Testamentą, čiaudulys buvo mirtinas reikalas, tarsi vagystė ar žmogžudystė. Užteko vieną kartą nusičiaudėti ir mirdavai. Tačiau Jokūbas maldavo Dievo padaryti čiaudėjimą nemirtingu. Už tai Jokūbas jam pažadėjo po kiekvieno nusičiaudėjimo minėti Dievo vardą, palinkint „God bless you.“

Islandijoje, siautėjant maro epidemijai, daugelis žmonių mirė. Buvo pastebėta, kad kiekvienas nusičiaudėjęs turėjo polinkį susirgti ir mirti. Baimindamiesi tokios pabaigos, po kiekvieno nusičiaudėjimo gyventojai verkdami maldavo „God help me!” (“Dieve, padėk man”). Pasak legendos, tai padėjo jiems išlikti gyviems. Ir iki šiol Islandijos žmonės nusičiaudėję prašo: "God help me!". Aplinkiniai jiems atsako: "God help you!".

XIX a. Anglijoje čiaudulys buvo ypatingai sureikšmintas. Jam buvo priskiriama magiška reikšmė. Pvz.: Jei čiaudi pirmadienį -  lauk nelaimės. Jei antradienį, - pabučiuosi nepažįstamąjį. Nusičiaudėjęs trečiadienį, gausi laišką. Ketvirtadienio čiaudulys žadėdavo kažką geresnio. Penktadienio - atnešdavo sielvartą ar bėdą. Šestadienio čiaudulys reiškė kelionę. Sekmadienio čiaudulys nulemdavo visą savaitę: tuo laikotarpiu velnias bandys pakišti tau koją.

Neliko nepastebėtas ir katinų čiaudulys. Pasak Velso folkloro, jei katinas čiaudėdavo, lauk šaltos vasaros ir speiguotos žiemos.

Ar Jūsų katinai čiaudi?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"