TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

D.Urbas: "Pupuliuk, nugi užsimerk..."

2008 04 23 0:00
Rašytojo A.Vaičiulaičio viešnagė Lietuvoje 1986 m. Iš kairės: V.Kubilius, D.Urbas, A.Vaičiulaitis, J.Lankutis.
Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Ilgametis redaktorius, leidybinio darbo meistras ir pedagogas, kūrybingas vertėjas, tekstologas, literatūrinės kalbos puoselėtojas, padūkusiai darbštus žmogus, palikęs žymų pėdsaką, "kad žmogumi buvęs" lietuvių kultūroje.

Toks rašytojos Aldonos Liobytės nusakymu buvo Dominykas Urbas (1908-1996). Balandžio 28-ąją - 100-osios jo gimimo metinės. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikia šiai sukakčiai skirta paroda. Pirmadienį Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga pirmąkart teiks Dominyko Urbo premiją už vertimo debiutą.

Tašė ir obliavo jauniklius

D.Urbas vadinamas lietuvių meninio vertimo klasiku. Iš rusų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, jidiš kalbų jis išvertė apie 50 knygų, tarp jų F.Rabelais "Gargantiua ir Pantagriuelis", F.Dostojevskio "Lošėjas", "Užrašai iš mirusiųjų namų", L.Tolstojaus "Prisikėlimas", Šolom Aleichemo "Tevjė pienininkas", E.Zola "Moterų laimė", H.Ch.Anderseno, Ch.Perrault pasakos. Per dvidešimt darbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje (vėliau pavadintoje "Vaga") metų išugdė būrį vertėjų ir redaktorių, todėl pagrįstai laikomas lietuvių meninio vertimo mokyklos kūrėju.

Sveikindama kolegą šešiasdešimtmečio proga (1968-aisiais) A.Liobytė parašė įkvėptą straipsnį, tačiau jį gavusi redakcija beveik neatpažįstamai suredagavo ir sutrumpino. Tekstas cituojamas iš rankraščio, saugomo Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA):

"Kartais laimė lemia žmogui turėti protingų mokytojų, galvotų ir širdingų draugų, sutikti aukštos moralės žmonių, patrauklių ir skatinančių juos sekti, tačiau retai tepasitaiko užtikti visas šias savybes viename žmoguje, bendrauti su juo ilgus metus, naudotis jo talento vaisiais, vogti jo laiką - ir vis jaustis kaip dievo ausy. Manau, kad man pritars visi nemokšos ir nenunokėliai, kuriuos draugas Dominykas tašė ir obliavo, pasisodinęs prie teksto, originalaus ar verstinio, grūsdamas į bukas mūsų makaules neišsemiamus savo žinių ir patirties lobius, enciklopedininko bagažą, menininko jautrumą žodžiui ir minčiai. Jauniems, ką tik apsiplunksnavusiems redaktoriams Valstybinėje Grožinės Literatūros Leidykloje (dabar "Vaga") jis buvo ir universitetas, ir mokslų akademija, laiminga lemtim gebąs sieti filologo varstotą su giliu kultūros istorijos išmanymu. Pats būdamas savo darbo apžavėtas, jis nebeišgydomai užkrėsdavo kitus sunkiu ir prasmingu šio darbo grožiu. Tačiau jo žinios ir erudicija - tai tik viena jo portreto spalva. Mat mūsų Dominykas niekados nemokėjo skirti bendradarbiavimo nuo draugystės, jis širdingai nusiteikęs kitų žmonių atžvilgiu, jautrus kito poreikiams, greitas padėti - jis stačiai geras žmogus. Bet ir tai dar ne viskas. Kuo virstų drg. Urbo rarotos prie teksto, jeigu joms stigtų uždaro ir skanskonių, nepabaigiamų sakmių apie Švainikų kaimą? Tai humoro blyksniais žiburiuojanti žodinė kūryba apie gimtojo kaimo žmones, jų gimimus, sutuoktuves, darbus, mirtis, apie meilės nuotykius ir karus, apie bernus, kurie stačiai iš mergų svirno į rezginių spąstus pateko ir t. t. Čia viskas surizgę: ir teisybė, ir gandai, ir drg. Dominyko išmonė."

Antrankoviai iki alkūnių

D.Urbas gimė 1908 metais Panevėžio apskrityje, Smilgių valsčiuje, Švainikų kaime. Mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Vytauto Didžiojo universitete 1936 metais įsigijo filologo lituanisto specialybę. Dar studijuodamas ėmė dirbti "Sakalo" leidykloje: korektoriumi, techniniu redaktoriumi, kalbos taisytoju. Po karo dirbo Lietuvių kalbos institute ir Grožinės literatūros leidykloje.

Ilgametė "Vagos" redaktorė Stasė Budrytė prisimena: "Apie 1960-uosius, ką tik pradėjusi dirbti Grožinės literatūros leidykloje, pirmąkart susitikau su D.Urbu. Nedrąsu buvo. Žinojau, kad jis verčia iš daugelio kalbų, kad apskritai yra tikras knygos žmogus, išmanantis ir gebantis tai knygai surasti tiesesnius kelius į skaitytoją. Nebeprisimenu, kas mus supažindino, tik prisimenu, kad paklausta, iš kur būsiu, tyliai atsakiau, kad iš ežeringo krašto, aukštaitė. Net delnais suplojo - taigi beveik kaip ir giminės, ir jis aukštaitis! Kažkaip dingo visas manasis nedrąsumas. Šnekėjomės ir apie šį, ir apie tą - kaip seni pažįstami. Veidas linksmas, šypsena nubėga gražiomis paakių raukšlelėmis iš po pritinkančių "mokslingų" akinių, pašnekovas vis perbraukia ranka šarmotus savo plaukus. Negalėjau nepastebėti ir tokio smagaus mažmožio: iki alkūnių užmauti tamsūs antrankoviai. Supratau: kad nesiblizgintų švarko rankovės, juk šitiek dienų valandų valandas reikia zulinti rašomąjį stalą... Nuo tada malonu vis būdavo susitikti jį lipantį laiptais - visada stabtelės, pažvelgs skvarbiai į akis, pašnekins, pasiteiraus, kokį nors šmaikštažodį tarstels, šelmiškai nusišypsos, švelniai ranka glustels ir lėtai nuspundžiuos aukštyn, pasiramsčiuodamas lazdele. Retkarčiais užsukdavo į mūsų redakcijos kambarį. Visi lyg pagyvėdavom: žinojau, kad išgirsim įdomių istorijų iš praeities žymių žmonių gyvenimo, bus atskleista ne viena dar negirdėta lietuvių raštijos kertelė arba šiaip tiesiog nuotaikingai prisiminti anuometiniai nutikimai. Tiktai (šiukštu!) niekada nepasidalys šviežiomis dienų aktualijomis, čia jis buvo labai atsargus, lyg kažko vis apsidairydamas aplinkui... Šiaip negailėdavo nei savo sugaišto laiko, nei sveikatos įvairiems patarimams. Atsimenu, vienąkart nusinešiau gerą puslapį prisirašiusi visokių klausimų (bandžiau versti iš rusų kalbos azerbaidžaniečių pasakaites). Prie kai kurio sakinio ilgiau stabteldavo. Niekada neužmiršiu vieno pamokymo: pupuliuk, nugi užsimerk ir pamėgink įsivaizduoti, kaip čia tokiu atveju pasakytų tavo mamulė... Palaiminta išmintis. Dažnai jos šaukdavausi savo darbuose.

Ateina metas, kai pagalvoji, ką užgyvenai, kuo praturtėjai, kur įsiskolinai. Ir suvoki, kad tikrai neprarandamas lobis - žmonės, su kuriais gyvenai, džiaugeisi, liūdėjai, iš kurių stengeisi pasimokyti, į kuriuos galėjai atsiremti kaip į patikimą tėviškės medį. Man vienas tokių žmonių ir buvo šviesaus atminimo D.Urbas."

Kalbos kazusų sergėtojas

Šaunieji D.Urbo bendradarbiai, išleisdami jį užtarnauto poilsio, kartu su kelialapiu į Gagrą (Gruzija), įteikė šmaikštų raštą: DOMINYKO URBO, sūnaus JUOZAPO, BIOGRAFIJOS LAKŠTĄ, surašytą per "Vagos" dvaro prievaizdą 1971 metų kovo 2 dieną. Jis dabar saugomas LLMA.

"Garbusis Dominykas, gimęs ne savo noru ir ne savo valia Vidurio Aukštaičiuose, kai jau buvo leidžiami lietuviškai drukavoti raštai, mažose dienose iš sodiečių išmoko daug dainų ir blevyzgų, kurias dainuoja ir porina iki šiolei.

Paskui bandą lakstydamas be kelnaičių, - kad būtų mažiau kebeknės! - Dominykas išmoko žydų, vokiečių, latvių, prancūzų bei turkų kalbų, kuriomis mėgsta kalbėti iki šiolei.

Pusbernėlis būdamas, įstojo į Kauno universitetą, ir baltai nusišveitęs batus, vaikštinėjo su panom Nemuno krantine mėgaudamasis mėnesiena ir pasaulinės poezijos posmais, ypačiai iš Rilkės, Verleno, Tuvimo ir Majakovskio lyrikos. O kai sukako jam šešiolika, krimste krimto Čechovo, Levo Tolstojaus, Mopasano, Balzako išmintį, o dar po tuzino metų sulaukė eilės Šolom-Aleichemas ir Griša Kanovičius.

Kadangi buvo diktai apsiskaitęs, mokėjo daug kalbų ir smagiai skeldavo polką, tai mergų mušte neatsimušdavo: gulte apgultas būdavo. Laimė, tame daikte Dominykas greit susisuko lizdą, susilaukė pulko Dominykučių, kurie brendo drauge su tėvu.

Tuo būdu Dominykas išaugo į didžiai stropų "Vagos" kumetį, išmintingą juodų avelių piemenį, kalbos kazusų sergėtoją bei vingrių stiliaus karnizų meistrą. Rankiodamas varputį ir visokias piktžoles iš "Vagos" arimų, pats n e t y č i a išmoko klasiškai vertimus guldyti ir tuo būdu pelnė vertimų šulo šlovę. Ta šlovė, žinia, ne pigiai jam kaštavo! Mat, sykiais susiimdavo su garbiuoju Drazdausku, sykiais su Dabušiu ir kitokiais -ušiais.

Šiaip ar taip versi - lazda turi du galus! Tos šulų grumtynės taip Dominyką išgarsino, kad "Vagos" ievos, Amūro strėlės bakstelėtos, jį gaudyte gaudė, sekiote sekiojo. Neapsigindamas tų nuodėmės dukrų, Dominykas tyliai paliko "Vagos" dvarą ir laikinai įdarbo savo šeimos židinyje. Bet ievos ir ten jį atsivijo: apgulė telefono ragelį, nuspardė slenkstį, išpustė šiltus židinio pelenus.

Kaip ten buvo, kaip nebuvo, ar taip nusprendė Dominyko pati, sukurta jam paties Dievo, ar jis pats, bėgdamas nuo piktų pagundų, tačiau per visą "Vagą" tikras gandas nuėjo, kad jis rengiasi suvisai pasitraukti iš "Vagos" laukų ir atsipūsti prie šventųjų Gagros šaltinių, idant, ten apsiplovęs ir iš naujo atgimęs, galėtų ir toliau tarnauti savo sodžiaus ir sostinės labui."

Raštą pasirašė "Vagos" dvaro Prievaizdas ir kumečiai.

"Pulko Dominykučių" - dviejų dukrų ir dviejų sūnų - D.Urbas susilaukė su žmona etnografe Amelija Urbiene: Onos, Elžbietos, Dominyko ir Antano. Pasak jaunėlio sūnaus, visi jie pasklido kaip žydo bitės - toliau nuo filologijos. Ona baigė chemiją, dabar pensininkė; Elžbieta studijavo mediciną, dirbo farmakologe; Dominykas - inžinierius, dirba Lietuvos ginklų fonde, Antanas, baigęs fiziką, - vienos ryšių technikos bendrovės darbuotojas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"