TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Dainų vakaras Vilkijoje

Muziejaus kiemelyje.

Per patį birželio sodrumą, kai Vilniuje dūzgia žoliapjovės, Kaunas nutykęs jazminų svaigume, o įsilinguojanti Palanga skaičiuoja šmaikščius poilsiautojus, etninės kultūros gerbėjai iš visos Lietuvos jau keliolika metų renkasi Vilkijoje. Čia, Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje, ir šiemet vyko Juškų užrašytų dainų vakaras.

Muziejus Vilkijoje - lyg kokia kraičio skrynia, sauganti praeities miglų jaukumą, XIX amžiaus pavasario balsų viltis. Palikę didmiesčius, iš naujųjų laikų triukšmo išsivadavę vakaro sveteliai, pirmiausia derina vidines stygas - kiekvienas turi savo metodą, kaip užmiršti vartotojiško pasaulio kamšatis, kelionės įspūdžių mirgėjimą, asmeninius vargelius, rūpestėlius. Muziejaus sodo užtakiai, suoliukai, šimtamečių liepų romuva klausosi suskambėjusių kanklių, bičiuliškų besipasakojančių balsų ringavimo.

Aš, matyt, vienintelis iš čia susirinkusiųjų - nebuvėlis - maga apžiūrėti muziejaus ertmes - viskas jame surikiuota, tarsi liaudies dainose - marga, bet saikinga, ramu. Krėslai, kėdės, lovos, stalai, komodos traukia prieiti, priglausti delną prie medžio, paliesti audinio šiurkštumą. Smagu čia, matyt, būna į ekskursijas atvykstantiems vaikams - vilioja visokie neregėti daiktai, įrankiai, nevarstytos durys, neperlipti slenksčiai ir juodas kaminas - kambariukas, kuriame galima pasijusti lyg Jonuko ir Grytutės pasakoje ar intriguojančiame kompiuteriniame žaidime. Mane, belakstantį muziejuje iš kambario į kambarį, stebi linksma Vidos, dainų vakaro šeimininkės, šypsena. Kaip vėliau paaiškėjo, dailininkų - ne viena dešimtis čia yra lankęsi. Į plenerus atvykę meno mokyklų moksleiviai, studentai, dėstytojai, gal jau kiekvieną daiktą bei visus sodybos kampelius nupiešė. Kol ieškojau motyvų akvarelei, mane užkalbino kokių dešimties metų jaunuolis, pasipuošęs keliautojo skrybėle, tokia, kokią dėvi Gustave'as Courbet paveiksle "Laba diena, ponas Courbet". Susipažinome, pasirodo, Vykintas yra Vidos ir Arūno - muziejaus direktoriaus, sūnus. Pasiteiravęs, ar gali kartu su manim piešti, atsinešė kuprinę dailės priemonių ir dabar jau dviese taikėmės svečių veidus ant popieriaus perkelti. Kol mudu darbavomės, dainų vakaras tekėjo sava vaga. Muziejaus saliukėje netilpę klausytojai būriavosi po langu, folkloriniai ansambliai viens kitą keisdami, gaivino Antano Juškos, kažkada šiose apylinkėse užrašytas dainas.

Vakaronė, dainų, garsų šventė tęsėsi ir seklyčioje - ant stalo pūpsojo pyragai, žolynų arbatos puodai, graudeno dūdmaišis. Visai sutemus, nutyso pokalbiai, istorijos apie šio namo praeitį, garbingus jo svečius, Nemuno slėnio senovę...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"