TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Dainuojantys urvai

2011 10 08 0:00

Liūto riaumojimas, paukščio kvezalio ūkčiojimas, lietaus lašų šnaresys. Tai ne gamtos aidai, o garsai, sklindantys urvuose ir seniausiuose statiniuose.

Jie saugodavo nuo lietaus ir šalčio, tapdavo religinių ceremonijų vieta. Paleolito (senojo akmens amžiaus) urvuose šamanai, klausydamiesi nuo uolų grįžtančio aido, kalbėdavosi su dvasiomis. Seniausių pasaulio šventyklų akustika nuostabi. Juk jų sienos turėdavo prabilti į susirinkusiuosius dievybių balsu. Tokias tyrimų išvadas pateikė mokslininkai per konferenciją, surengtą 2010 metų lapkričio pabaigoje Kankune, Meksikoje, ir skirtą akustikai archeologijoje. Prieš tai tyrėjai labai jautriais mikrofonais kelerius metus įrašinėjo atbalsius urvų ir seniausių statinių viduje, paskui išsamiai analizavo jų dažnį, tembrą, intensyvumą, taip pat garso bangų sklidimo kryptis. Mokslininkams pasisekė iššifruoti kelių 20 tūkst. metų senumo urvų ir dviejų konstrukcijų Pietų Amerikoje akustikos paslaptis.

Nepaprasta akustika išsiskiria Niaux urvo, esančio Pietų Prancūzijoje, vidus. Tai vienas garsiausių paleolito epochos urvų, jame galima išvysti juodu ir raudonu pigmentu nupieštų žvėrių piešinių. Čia sklinda paslaptingas aidas, bet garsiausiai jis atliepia ten, kur yra imponuojantys piešiniai. Skambėjimas priderintas prie piešinių turinio - uolos nišose, kurios išpieštos liūtų, bizonų ar elnių siluetais, žmogaus balsas atsimuša nuo sienų ir primena tų laukinių gyvūnų riaumojimą. Siauruose plyšiuose, kur matomi lokiai, girdėti jiems būdingas narnėjimas.

"Tai negali būti atsitiktinis dalykas", - mano Prancūzijos urvų akustiką tyrinėjęs Iegoras Reznikoffas, garso antropologijos profesorius iš Paryžiaus universiteto Nantere. Mokslininko manymu, mūsų paleolitiniai proprotėviai prieš kurdami piešinius turėjo stropiai patikrinti, kokių gyvūnų balsu "atsiliepia" sienos. Jie tikėjo, kad tų žvėrių dvasios gyvena uolose ir, įamžindami urvo viduje galingų bizonų, liūtų ar lokių siluetus, galbūt mėgino laimėti jų palankumą.

Tapybą lydėdavo muzikiniai ritualai: giedojimas, grojimas būgnais ar švilpynėmis. Tada urve aidėdavo skardus aidas ir žvėrių balsai, o apstulbusiems žmonėms atrodydavo, kad freskos atgyja. Šamanas, kuris vadovaudavo paleolitinėms ceremonijoms, pasiekdavo transą ir bendraudavo su aido "iškviestomis" žvėrių dvasiomis. Stengdavosi įtikinti jas, kad leistųsi žmonių sugaunamos per medžioklę.

Nežemiškų garsų arsenalas

Paslaptingais garsais, panašiais į aidą paleolito urvuose, skamba ir X amžiaus prieš Kristų požeminis labirintas Peru. Tai kilometro ilgio įspūdingas tunelių ir patalpų tinklas, besidriekiantis po šventovių kompleksu Čavin de Huantaro vietovėje, šiaurinėje šalies dalyje. Labirintas sukonstruotas taip sumaniai, kad žmogaus balsas skamba itin galingai, tampa tiesiog šaižus, nežemiškas. "Kaip tik to ir siekė Čavino kultūros šamanai, kurie turbūt ir sumanė šventovių požeminę dalį", - svarsto Johnas Rickas, archeologas iš Stanfordo universiteto Jungtinėse Valstijose. Jis prižiūri tyrimo darbus Čavin de Huantaro vietovėje.

Čavinas - viena seniausių Peru civilizacijų. Jos atstovai buvo puikūs statybininkai (pavyzdžiui, pastatė didžiausiu ikikolumbinės architektūros statiniu laikomą 80 kilometrų sieną). Iki X amžiaus prieš Kristų Čavino visuomenėje nebuvo jokio pasidalijimo - nei centrinės valdžios, nei privilegijuotų grupių. Visi buvo lygūs. Šamanai norėjo sugriauti per šimtmečius nusistovėjusią tvarką ir paversti žmones pavaldiniais. Tam tikslui naudodavo ir akustinius triukus. Kai kalbėdavo susirinkusiesiems labirinte, jų nežemiškai skambantys balsai turėdavo sudaryti įspūdį, kad reiškia dievybės valią. Pabaisos jaguaro galva ir žmogaus kūnu reljefinį paveikslą mokslininkai aptiko vienoje patalpų.

Kad dar labiau apstulbintų susirinkusiuosius labirinte, šamanai naudodavo - tartum trimitus - kiautuotųjų vėžiagyvių kiautus. Šie dideli, spirale susukti "instrumentai" išleidžia vibruojantį garsą, primenantį žvėries riaumojimą (vienoje patalpoje mokslininkai jų rado dvi dešimtis egzempliorių). Garso bangos, išgaunamos iš grojančių kiautų, atsimušdavo nuo akmeninių labirinto sienų taip, kad klausytojai negalėdavo atspėti, iš kur sklinda garsai. Nustatyti šaltinį buvo dar sunkiau, nes kanalais po jų pėdomis ir virš galvų šnarėjo tekantis vanduo. "Visiškai sutrikdyti ir kaktusų haliucinogeninėmis sultimis šiek tiek apkvaišinti ritualų dalyviai buvo linkę manyti, kad šamanai - rūsčios dievybės pasiuntiniai, todėl reikia jų klausyti", - teigia J.Rickas.

Ceremonijos, per kurias svarbų vaidmenį vaidindavo garsai, atsimušantys nuo statinio sienų, vykdavo ir šventykloje - piramidėje, pastatytoje apie VIII mūsų eros amžių majų ikikolumbiniame Čičen Icos mieste, Meksikoje. Kai kyli laiptais jos vidų, žengdamas kiekvieną žingsnį girdi keistą šnarėjimą - tarsi lietaus lašai kristų į metalinį indą. "Šie atgarsiai atsiranda tada, kai žingsnių sukeltos garso bangos atsimuša nuo 365 piramidės laiptų kalkakmenio paviršiaus ir leidžiasi žemyn jų pakraščiais, - aiškina šventovės akustiką tiriantis Nico Declercq'as iš Belgijos Gento universiteto. - Majų sumanytas šnarėjimas laiptuose greičiausiai turėjo reikšti prašymą, kad dievas Čaka duotų lietaus ir sausros laikotarpis nebūtų ilgas bei varginantis."

Ir tai dar ne viskas. Čičen Icos piramidė suprojektuota taip, kad suplojus delnais atsiliepia aidas, primenantis kvezalio ūkčiojimą. Tą paukštį majai laikė dievų pasiuntiniu (žalios jo uodegos plunksnos buvo vertesnės už auksą, jomis siuvėjai puošdavo karalių ir didžiūnų apdarus). Davidas Lubmanas, amerikietis akustikas, sulyginęs aido iš piramidės vidaus ir kvezalio balso įrašą, padarė išvadą, kad dažniu ar garso tembru jie beveik identiški. Beje, statinys ne tik atliepia kvezalio giesmę. Kartą per metus paukštis netikėtai pasirodo ant laiptų. Pavasarinės saulėgrįžos dieną ten klojasi šešėlis, idealiai primenantis ilgauodegį kvezalio patinėlį, kuris nardo ore ir šoka poravimosi šokį.

Požeminės patalpos ir koridoriai po šventyklomis pastatyti X amžiuje prieš Kristų Čavino šamanų įsakymu dabartinėje Peru teritorijoje. Juose girdimi garsai turėjo stulbinti ritualo dalyvius ir pripažinti šamanų valdžią.

Akustinės architektūros pavyzdžių randama visame pasaulyje. Štai keletas statinių ir vietų, kur balsas sklinda kitaip negu įprastos konstrukcijos pastatuose.

Amfiteatras Epidaure. Senovės graikai taip sukonstravo regyklą, kad ši tildė miško ošimo ar vėjo garsus, trukdančius vaidinti, ir stiprino scenoje stovinčių aktorių balsus.

Dionizijaus ausies urvas Sirakūzuose, Sicilijoje, turi tokią puikią akustiką, kad popierinės nosinaitės šnarėjimas girdimas už 60 metrų. Pasak legendos, Dionizijus Senasis, senovinio Sirakūzų miesto tironas, čia laikydavo kalinius ir klausydavosi jų pokalbių.

Kuždesių galerija po Londono Šv. Povilo katedros kupolu. Dėl to, kad jis - apvalios formos, du asmenys, stovintys per trisdešimt metrų vienas nuo kito veidais į galerijos sieną, gali susikalbėti pakuždomis.

Išpažinčių salė Lenkijos Naujojo Visničiaus pilyje buvo pastatyta XVII amžiuje Stanislavo Liubomirskio. Jos lubos išlenktos taip, kad perduoda garsus iš vieno patalpos galo į kitą. Magnatas, stovėdamas priešingame salės kampe, turbūt klausydavosi žmonos išpažinties.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"