TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Dajakų garbė

2011 01 15 0:00
Iš čiabuvių išgelbėtų lakūnų dabar gyvas tik D.Illerichas.
Užsienio spaudos nuotrauka

Anglas majoras Borneo salose vadovaudamas galvų medžiotojams kariavo su japonais.

"Amerika! Amerika!"

"Nupjautą galvą pirmiausia rūpestingai nuplauname, tik po to pakabiname virš ugnies", - aiškina Borneo karys filme "Antrojo pasaulinio karo galvų medžiotojai". Galvas nupjovė okupantams, gindami numušto lėktuvo lakūnus amerikiečių uniformomis. Bet geriau apie viską iš eilės.

Tai turėjo būti įprastinis skrydis: 1944 metų lapkričio 16 dieną amerikiečių bombonešio B-24 įgula gavo įsakymą bombarduoti japonų lėktuvnešį, plaukiantį į Borneo įlanką. Lakūnams nepasisekė: laivų buvo keletas, o priešlėktuvinė gynyba stipri. Skeveldros pataikė į lėktuvo korpusą ir vairą. "Liberator" užsiliepsnojo.

Septyni lakūnai gelbėdamiesi iššoko su parašiutais, kai lėktuvas jau buvo virš tankių džiunglių. Du iš jų - radistas Danas Illerichas ir bombarduotojas Philas Corrinas - nusileido beveik greta, be didesnių kontuzijų. Nežinojo, kas atsitiko kitiems penkiems kolegoms.

Vyrai skubėjo pasitraukti kuo toliau nuo katastrofos vietos, nes iš nukritusio iš bombonešio kylantys dūmai galėjo atkviesti japonų kareivius arba čiabuvius dajakus. Vienodai bijojo ir vienų, ir kitų: japonai kankindavo ir žudydavo belaisvius, o čiabuviai garsėjo bauginančia galvų medžiotojų praktika.

Lakūnai spėjo nueiti vos kelis kilometrus, kai juos pasivijo dajakų būrys. "Šypsokis!" - suriko Ph.Corrinas D.Illerichui ir pademonstravo šeimininkams dantienas. Tačiau to, kas atsitiko po akimirkos, nė vienas iš jų nesitikėjo. Vienas čiabuvis pribėgo prie lakūnų, žvilgterėjo į pistoleto dėklą ir pradėjo šaukti: "Amerika! Amerika!"

Nestingstantis misionierių kraujas

Tik vėliau lakūnai sužinojo, kad ketvirtajame dešimtmetyje tose teritorijose Amerikos protestantai buvo įkūrę misiją. Pastorius Johnas Willfingeris, jos vadovas, sėkmingai vykdė vietinių gyventojų christianizaciją (dajakai - tai santykinis pavadinimas, nes čiabuvių genčių yra daugiau kaip du šimtai ir savo kalba jos dažnai skiriasi). Lakūnai susitiko su Lun Dayeh gentimi, o ji buvo labai prisirišusi prie atvykėlių iš Amerikos. Kai japonai užėmė tuos kraštus, jie misionierius nužudė kartu su šeimomis, o J.Willfingeriui nukirto galvą per viešą egzekuciją 1942 metų Kūčių dieną. Nuo tada Lun Dayeh gentis nekentė okupantų.

Turėjo ir kitų priežasčių: japonai kareiviai atimdavo iš jų maistą, konfiskuodavo gyvulius ir skriausdavo vietines merginas. Japonams priešiškas buvo ir Makahanapas, apygardos administratorius, malaizietis, kilęs iš kitos Nyderlandų Rytų Indijos salos. Anksčiau jis bendradarbiavo su misionieriais kaip mokytojas, dabar buvo ryšininku tarp dajakų ir japonų. Jis ir jo žmona taip pat iki valiai buvo prisižiūrėję japonų nusikaltimų, todėl nusprendė gelbėti lakūnus. Makahanapas kreipėsi į vietinių genčių vadus, kad surastų lakūnams prieglobstį. Nežinojo, kad dajakai jais jau pasirūpino.

Galvų medžioklės sezonas

Dajakai amerikiečių lakūnus nusprendė nuvesti dar toliau į Borneo gilumą, nes japonai jau buvo pradėję intensyviai jų ieškoti. Kareiviai brutaliai elgėsi darydami kratas kaimuose, o tai dar labiau įsiutino gyventojus. Genties sueigoje buvo nutarta, kad japonus reikia užmušti, nes kitaip jie pradės žudyti čiabuvius.

Tris kareivius užkapojo mačetėmis miegančius. Kelioliką japonų įviliojo į spąstus vietinės merginos: jos nuogos maudėsi upėje, taip gundė okupantus, o šie pusnuogiai atbėgo į paplūdimį be ginklų - genties kariai juos užkapojo.

Per karą dajakai atgaivino paprotį nupjauti užmuštiems priešams galvą, mat tai daryti buvo uždraudę kolonizatoriai. Net Makahanapas pripažino, jog karo metu tenka daryti moralinių nuolaidų, kad čiabuviai atgautų kovos dvasią.

Belapangas Baru, genties narys ir tų įvykių liudininkas, prisimena, kad žmonės labai nusiramino, kai kariai nupjautas galvas nešiojo po kaimus. "Žmonės, kurie neperėjo į krikščionybę, savo tikėjime jautė didelę spragą - tarytum tai būtų mišios be komunijos. Jiems trūko svarbiausio ritualo, trūko pakylėjimo, drąsos, kraujo - pagrindinių galvų medžiojimo elementų", - tvirtina Judith Heimann, knygos "Lakūnai ir galvų medžiotojai" autorė.

Lakūnai amerikiečiai sugrįžo į kaimą tik po dviejų mėnesių. Gyvenimas džiunglėse jiems atsirūgo - sulyso po 15 kilogramų, juos persekiojo tropikų ligos. Tik tada jie pamatė išdžiovintas japonų galvas, kabančias virš ugnies, ir stebėjo kelias dienas trukusią pergalės šventę, kurios metu mušė gongus, šoko, valgė ir gėrė. "Neturėjau teisės kritikuoti mūsų šeimininkų. Džiaugiausi, kad ne mano galva ten kybo", - filme prisimena D.Illerichas. Abu turėjo ir kitų priežasčių džiaugtis: kaime sutiko dar du numuštojo lėktuvo įgulos narius.

Tuo metu britai rengė invazijos į Borneo planą. Ieškojo žmogaus, kuris organizuotų partizaninį karą saloje. Pasirinko Tomasą Harrissoną, mėgėją antropologą iš aukštųjų sferų; ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis praleido daug mėnesių tarp čiabuvių, mokydamasis jų kalbos. 1945 metų kovo 25 dieną T.Harrissonas, jau kaip Didžiosios Britanijos majoras, kartu su aštuoniais komandosais nusileido su parašiutais Kelabit genties teritorijoje. Čiabuviai draugiškai priėmė juos, tik pasitikslino, ar atvykėliai iš dangaus tikrai žmonės. Svečiai bematant pelnė jų simpatijas pasidalydami vaistais.

T.Harrissono grupė nusileido maždaug už aštuonių dešimčių kilometrų nuo kaimo, kuriame slėpėsi amerikiečiai. Kai susitiko su jais ir užmezgė radijo ryšį su vadovybe, T.Harrissonas pradėjo mokyti partizanų būrius. Jam kilo mintis atgaivinti tradicinį čiabuvių ginklą - iš vamzdžio pūsti užnuodytas strėles.

Prasidėjo žudynės: T.Harrissono vadovaujami kariai iš džiunglių guldė japonus kaip antis. Savaime aišku, aukos netekdavo galvų, nes šiam atgaivintam papročiui britų majoras taip pat pritarė. Pats tapo vienu iš medžiotojų: rengdavosi kaip jie, kūną išpiešė tatuiruotėmis, dalyvaudavo genčių misterijose, stebindamas baltaodžius kolegas. Beje, T.Harrissonas už atneštas priešų galvas net mokėdavo pinigines premijas.

Bambukų pakilimo takas

Įdomu tai, kad T.Harrissonas nepakluso vadovybės įsakymui neatakuoti priešų tol, kol į salą neatvyko pastiprinimas: jis tvirtino, esą japonų patruliai patys lenda partizanams į rankas. Galų gale sąjungininkai 1945 metų gegužės 1 dieną pradėjo išsilaipinimą. Šalia Borneo esančioje Tarakono saloje australai įrengė aerodromą. T.Harrissonas nusprendė, kad laikas išsiųsti namo lakūnus ir komandorus. Brautis per džiungles pavojinga, tad ekscentriškasis majoras liepė įrengti pakilimo taką vienoje laukymių. Kad lėktuvas neįklimptų purvyne, 90 metrų pakilimo taką išklojo bambukais. Taip atsirado vienintelis pasaulyje bambukinis aerodromas. T.Harrissonas papuošė jį sąjunginių valstybių vėliavomis, o ant vieno stiebo pakabino džiovintą japonų policijos vado galvą, kurią gavo dovanų iš partizano. "Auster" lėktuvėlis turėjo padaryti kelis reisus, kad paimtų visus baltuosius iš džiunglių.

Pats T.Harrissonas pas dajakus gyveno dar metus. Vėliau beveik dvidešimt metų buvo Saravako - seniausio Borneo muziejaus kuratoriumi.

Kai kurie jį vadino tiesiog nusikaltėliu, bet Londonas T.Harrissoną pripažino didvyriu. 1959-aisiais jis buvo apdovanotas Didžiosios Britanijos imperijos ordinu. Po 17 metų jis žuvo per automobilio avariją.

Galvų medžiojimas netrukus po karo vėl buvo uždraustas, bet dar gyvena tokių, kurie medžioja. Ir mielai pasakoja apie tai paslaptingai blizgančiomis akimis.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"