TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Dešimtmetis Dievo palėpėje

2012 04 18 6:00

Beveik dešimtmetį Kernavėje gyvenančio skulptoriaus Henriko Orakausko ir jo žmonos Loretos sukurti namai - skulptūros studija-galerija "Šulinys" - tapo traukos vieta. Čia vyksta muzikos ir literatūros popietės, rengiamos parodos. Loreta moko Kernavės vaikus skambinti pianinu, sutelkia vietos jaunimą į bendras šventes. 

- Kada ir kodėl atsikėlėte gyventi į Kernavę?

- 2002 metais su Loreta ieškojome abiem tinkamos vietos. Lėmė Kernavės dieviškos gamtos trauka, imponavo Kernavės "pasodinimas" Dievo palėpėje. 

- Ar apsispręsti įsikurti čia turėjo reikšmės tai, kad Kernavė - istorinė Lietuvos sostinė?

- Be abejo. Kernavė kuriančiam žmogui suteikia erdvės pojūtį. Įkopęs į piliakalnį pamatai pasaulio tolius. Visa Kernavės teritorija pripildyta praeities kartų gyvenimo. Bet kurią akimirką matai, jauti vykusį gyvenimą. Visa tai reflektuoti kūryba yra nuostabus dalykas. Viena, atvykus stebėti, kita - gyventi, kurti naudojantis čia gyvenusių žmonių dovanomis, piliakalnių vaizdais. Neries, miškų panoraminiai vaizdai man yra komfortas. Kernavės žmonės, tarkime, miškininkai, tiesia pasivaikščiojimų keliukus, valo miškus, stato skulptūras ne vien man. Vyksta gamtos estetizavimas.

Vienam per daug 

- Ar esate skaičiavęs, kiek per visą gyvenimą ir būdamas Kernavėje sukūrėte skulptūrų?

- Neskaičiavau, nors žinau, kad vienam žmogui jų - per daug. Kad galėčiau sukurti vertingą kūrinį, turiu būti įsitikinęs, jog bus profesionalu ir kokybiška. Kad sukurtum skulptūrą, reikia daug studijuoti, įgauti patirties. Pagal dzenbudizmą, tikra yra tai, kas paties išmokta, patirta, sukurta. Visa kita - diskusijų objektas.

- Kur mokėtės? Kuo remiatės kurdamas skulptūras? 

- Telšių taikomosios dailės technikume įgijau meninio metalo apdirbimo specialybę, paskui pagal paskyrimą pradėjau dirbti sostinės Šv. Jonų bažnyčioje - restauravau centrinį altorių. Šešerius metus man vadovavo žymus dailėtyrininkas Vladas Drėma. Tai buvo didelė mokykla, padėjusi gerai pažinti medžiagas, įvairiausias technologijas. Labai rimta pažintinė ir intelektinė mokykla. Kurdamas skulptūrą pasirinkta tema bandau ją įvairiais būdais, medžiagomis įgyvendinti, plėtoti.

- O kas ugdė jūsų pasaulėžiūrą, pasaulėjautą? 

- Šiuo metu skaitinėju Erichą Frommą. Žmogaus asmeninis pažinimas, visokeriopas atsidavimas tiriamam objektui padeda daug ką išsiaiškinti. Stebėjimas ir veikimas yra skirtingi dalykai. Kiekviena mano skulptūra skiriama pašnekesiui su žiūrovu, nes kiekviena jų yra išgyventa, išmąstyta. Net rengdamas ekskursijas ir kalbėdamas su jų dalyviais, ieškau savęs, tiesos - vyksta labiau monologas. Kalbi kitiems, bet vis tiek kalbi su savimi. 

Laikas - Dievo dovana

- Ar skulptūrų kūrimas kartais nėra bėgimas nuo realybės, nuo materijos?

- Ne bėgu, o aiškinuosi, ieškau detalių, formos jausmams išreikšti. Jei skulptūroje nėra jausmo, tai tik mechaninis žaismas formomis, jų dėliojimas. Kaip skulptorius plastine forma aš išreiškiu save. Gyvenimu galiu būti patenkintas tik tuomet, kai tobulėju toje srityje, kuri mane labiausiai domina, traukia. Vienintelis dalykas, kurio negaliu nugalėti, yra laikas, amžius. Žinau, kad iš seno žmogaus tik išmintis sklinda, bet asmeniškai tai retai patiriu. Dažniau susiduriu su susitaikymu, kuris kaip toks nėra blogis. Nuo jo nepasislėpsi. Bėgant metams dėl organizme vykstančių fiziologinių procesų silpsta mąstymo kokybė. Be dvasinės atsparos greičiau patiri tas negalias, tą materijos poveikį. Metai gena tave į priekį, nes žinai, kad tavo laikas, Dievo dovana, baigiasi.

- Ar turite rūpesčių dėl savo darbų realizavimo?

- Kūryba nėra menas dėl meno. Kuriu žmonėms. Mano darbai matomi, pastebimi. Nesiskundžiu užsakymų stoka. Mano skulptūros yra realistinės, todėl žmonės jas lengviau "perskaito". To siekiu kurdamas. Norisi, kad žmonės ieškotų, ką norima kūriniu pasakyti. 

- Kuriuose miestuose yra jūsų skulptūrų?

- Daugiausia Kupiškyje, nes ten ilgai gyvenau. Satyrinio-reklaminio pobūdžio darbai eksponuojami Šiauliuose, Utenoje, gimtosiose Vyžuonose, Zarasuose, Anykščiuose, Pasvalyje, žinoma, ir Kernavėje, mūsų galerijoje, Vilniaus Baltupiuose stovi Šv. Florijono skulptūra ir kitur. Kupiškio periodo skulptūros - man įdomiausios. Čia, galerijoje, eksponuoju daugiausia tai, ką sukūriau Kupiškyje.

  Gyvendamas ir kurdamas Kernavėje pastebiu, kad žmonės nesitenkina vien buitimi. Mane lanko, domisi kūryba įvairiausių sluoksnių, profesijų atstovai. Vadinasi, kartkartėmis jiems pasakau ką nors įdomaus. Žmonių dėmesys turi poveikį mano kūrybai. Atrandu, kad prasminga daryti didesnius, rimtesnius darbus, kurie "kabintų" žmogų, verstų ir jį įsijausti. Kuriu tai, kas funkcionalu. Įvykus mąstančio žmogaus ir skulptūros kontaktui, jis tampa veikėju. Tuomet palypėjama truputėlį aukščiau. Gauna progą pamąstyti apie savo egzistencinį ribotumą.

  Tai sakydamas turiu mintyje savo skulptūrą "Kernavės taksi", kurios viršuje užrašyta: "Kelionė šiapus." Vienoje šios realybės dalyje kiekvienas net nesvarstydamas patiriame, jog esame išmesti į materialų pasaulį. Tu jį priimi ir dėkoji Dievui, kad esi gyvas ir gali mąstyti bei veikti. Kita realybės dalis, stumianti tave, yra svarbesnė - dvasinė. Tai eksperimentas patikrinti, kiek žmonės ja domisi. Tai bandymas pateikti jiems žaismingos formos meno kūrinį, kuris skatintų bent vakarais pamąstyti. Dažnai prašau žmonių vakare skirti laiko ir pamąstyti, ar turėjo galimybę išsiauginti vieną ar du sparnus ir truputėlį pakilti.

- O kas gali padėti pakilti?

- Nuolatinis darbas, darbas su savimi ir savikontrolė, bandymas suvokti akimirkos prasmę ir reikšmę savo bei kiekvieno žmogaus gyvenime. Nebūtina to laikyti didaktika.

Triptikas iš plūgų 

- Kieme stovi skulptūra, vaizduojanti plūgą, perrištą mazgu. Pavadinote ją "Užrišau su žeme". Kokios mintys apie žemę neduoda ramybės?

- Esu sukūręs triptiką iš plūgų. Jie sudaro tam tikrą mano gyvenimo ir kūrybos laikotarpį. Atrasti metafizinį plūgą, žinomą nuo vaikystės, teko pačiam. Tėvas buvo valstietis, jis skatino ir gyvenimas vertė dirbti fizinį darbą. Man visa tai nepatiko. Intuityviai jaučiau, jog neturiu arti, pjauti žolės, ruošti šieno. Mėginau įteigti sau, kad aš Ariu, aš Pjaunu, dirbu labai svarbius žemės ūkio darbus.

  Perkopęs 55 metus staiga nei iš šio, nei iš to vėl ėmiau mąstyti apie plūgą. Jis pradėjo man švytėti, tapo sakralus, atradau, koks jis gražus. Ši patetika man yra pateisinama. Visiems aiškinu, kaip tobulai plūgas atlieka visas funkcijas, koks nuostabus erdvėje, kaip smagu į jį žiūrėti visais rakursais. Pakanka plūgą tik užkelti ant 2 metrų aukščio akmeninio stovo. 

  Atsirado poreikis išbandyti visą semantiką, asmeninę patirtį. Surišau mazgą. Jį reikėjo padaryti kaip skulptūrą ir įmontuoti. Mazgo rišimas - tai mano santykis su žeme. Kaip gyvenime - su kuo nors turiu atsisveikinti. Plūgo tema niekaip nepabosta. Kitam plūgui pritaisiau tarsi gulbės sparną. Koks jis gražus iš šono žvelgiant! Ir be galo grakštus - kaklas, liemuo, trūksta tik sparno. Norėdamas išaukštinti plūgą juk nedėsi karūnos. 

  Esu pavaizdavęs ir ariantį angelą. Tarsi atliepiau Vinco Svirskio kryžiuje išskaptuotą bareljefą, kuriame angelai jaučiais aria lietuvišką žemę. Svarsčiau, kaip tai pratęsti ir baigti temą. Padariau ariantį metalinį angelą. Per jo kaklą permestos vadelės sukuria konstruktyvų tašką, suteikia įtikimumo. Angelas nestovi vertikaliai, nearia statydamas kojas ant žemės, jis sklendžia. Tai yra dvasinė substancija. Tarsi pagalbos prašymas atsispirti spaudimui, kad mestume dirbę žemę, prarastume šį įgūdį, malonumą dirbti žemę.

  Vaikams aiškinu, jog vienas svarbiausių dalykų yra ne pirkti duoną, o ją kurti, tam reikia daug prakaito, intelektinių pastangų. Duoną būtina kurti meldžiantis, tuomet neprarandame ryšio su žeme. Matome tendenciją žmogų atplėšti nuo savęs, nuo gamtos, ryšių su ja. Žemė, plūgas, sukurtas jau žmogaus intelekto, - esame trinarės sistemos dalis ir nuo jos nepabėgsime. Trečiasis, žiūrėdamas į mus tris - žemę, plūgą ir žmogų, šypsosi.

Tarp blogo ir blogesnio

- Kokią žinią norėjote pasiųsti Lietuvos žmonėms Rūpintojėlio skulptūra su Europos Sąjungos (ES) vėliava ant pečių?

- Ar ES vėliava mus apgins nuo pasaulio darganų? Rūpintojėlis liūdnas, kaip Auguste'o Rodino mąstytojas sėdi pasirėmęs ir klausia: kokia to tąsa? Mes, katalikai, pripažįstame, kad Kristus yra mūsų dvasingumo palaikytojas ir įkvėpėjas. Bet kokia vėliava - raudona ar mėlyna, balta ar žvaigždėta, ar su pjautuvu, yra įpareigojanti sąjunga ir ieškojimas prieglobsčio. Dažnai manęs klausia: "Tai ką, argi nebūtum balsavęs už ES?" Aš - menininkas ir atvirai turiu pasakyti, kad kito pasirinkimo dabar neturiu.

  Esu tiesiog dėl tautos likimo išgyvenantis žmogus ir menininkas. Yra pasirinkimas tarp blogo ir blogesnio. Žmogus negali gauti neatiduodamas. Kad gautume saugumą, daug ką prarandame. Prarandame kitų dalykų. Atsiranda niveliacija, be galo skausminga yra emigracija, neįsivaizduojame jos masto. Daugybė žmonių dabar atvažiuoja į Lietuvą jau tik kaip turistai. Užsukę pas mane nustemba, kad šiame "kaime" irgi esama meno. Dauguma emigrantų pakibę tarp žemės ir dangaus, yra tapę pseudoeuropiečiais. Prarandame autentiškumą.

  Dažnai ieškome atsakymo į klausimą: "Su kuo susitapatinti?" Darosi svarbu tapti pasaulio piliečiu. Bėgant metams skausmingai prisimenu geografiją. Mūsų šeima taip pat patyrė skaudų dalyką: duktė gyvena Amerikoje, reikia jai įrodinėti, kas yra Lietuva, kuo ji turi būti svarbi. Tikiuosi, po kažin kiek metų svetur užaugusiajam atsiras poreikis ieškoti savo pradžios, šaknų. Kėsintis į savo pradžių pradžią - pavojinga.

Moters deklaracija

- Daugelyje savo skulptūrų vaizduojate moterį. Ji intriguoja jus, yra įdomi, bandote įspėti moters prigimties mįslę?

- Esu sukūręs skulptūrą "XXI amžius". Joje pavaizduota nuoga moteris su "stringais", mušanti žemai pakabintą būgnelį. Ji be galo ekspresyvi, drąsi, suvyriškėjusi, moteriškumo likę vos ženklai. Antras pavadinimas - "Moters deklaracija". Ja rodau, kokia yra tos pozos paklaida - prisiimta misija gelbėti mus, vyrus, šį pasaulį. Jos deklaracija: "Tikrų vyrų nėra, todėl mes einame į pirmąsias linijas."

  Tai manęs neįtikina, nes moters misija kitokia. Pagal visą struktūrą, fiziologiją moteris yra pasirengusi gimdyti ir ginti savo kūdikį. Moteriai suteikiama didžiulių galių, nors ji vis dėlto yra saugotoja, turi dovanoti meilę, glamonėti. Kitkam reikia jėgos, o ji susijusi ne vien su meile. Tenka grūmoti, bartis su vyrais, jos patikėtiniais, kurie stovi žemiau. Atrinktų vyrų komanda prastai atrodo, nevykusiai elgiasi. Skandinavijos kraštų vyrai sukūrė socialinę gerovę, saugumą.

  Moterys pakviestos padėti išdalyti tautai tai, kas pagaminta, padėti visiems. Jos geranoriškai dalija ir meilę, ir materiją, ir dvasią, iš tikrųjų atlieka moters funkciją. O kas lieka mūsų moterims? Matau, kaip dingsta jų esminiai bruožai, moteriškumo ženklai. Juos pakeičia logika, motyvacijos. Tenka užjausti visas mūsų moteris, einančias aukštas pareigas: prezidentę, krašto apsaugos ministrę, Seimo pirmininkę, finansų ministrę, Kontrolės departamento vadovę, kitas.

  Skaudu, kad vyrai tai leidžia, nesiima veiklos, neišnaudoja savęs, tausoja save, suka kompromiso keliu, todėl dingsta pačios geriausios intencijos. Nenorėčiau atskleisti savęs ten, kur gyvena pigmėjai. Starto linija yra čia.

- Prie jūsų namų stovi skulptūra "Piligrimas". Kodėl ji pasitinka svečius?

- Piligrimas tampa simboliu. Aiškinuosi piligrimų misiją, jos naštą. Pasodinau skulptūrą ant simbolinio šulinio rentinio. Iš piligrimo rankų nesiliauja lietis vanduo - kaip stebuklas. Matome rankas, susikaupusį, ganėtinai asketišką jo veidą. Motyvas toks: piligrimas labai ištroškęs ne vien vandens. Iš jo rankų tekantis vanduo - sakralus, ne vien materija.

  Nelabai įsivaizduoju, kad būtų įmanoma surasti svarbesnę nei piligrimo, amžinai bėgančio gyvybės vandens, temą. Tam suvokti reikia mąstymo pastangų. Suprantu, kad yra pradžia ir pabaiga, rato taškai, kaip, tarkime, sekmadienis. Gyvenimas be jų, be akcentų būtų keistas. Tai būtų ne gyvenimas, o viena linija. Į šulinį nutekėjęs vanduo grįžta. Gyvenimo ratas sukasi. To sukimosi semantika yra be galo reikšminga. Sau linkiu atidesnių žmonių, kurie pastebėtų tą gyvenimo ratą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"