TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Didieji kyšiai

2010 11 13 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Vakarų Vokietijoje leidžiamą žurnalą "Der Spiegel" iki Atgimimo per geležinę uždangą buvo galima įvežti tik kontrabanda. Gal dėl vieno kito antikomunistinio straipsnio? Bet jame taip pat buvo gausu žurnalistinių tyrimų apie skandalingus korupcijos atvejus, į kuriuos įsipainiojo žinomi Trečiojo reicho žmonės, jų likimai po karo susiklostė labai skirtingai: vieni atsidūrė teisiamųjų suole Niurnberge, kiti emigravo, treti ramiai gyveno Vokietijoje.

Šiandien supažindiname su "Der Spiegel" korespondento Joergo-R. Mettke's publikacija "Didieji kyšiai", paskelbta 1984 metais. Jos paantraštė - "Korupcija Vokietijoje: pinigai ir politika Veimaro Respublikoje", bet aprašomi įvykiai aprėpia ir vėlesnį laikotarpį. Straipsnyje aptiksime nemažai žinomų pavardžių. Deja, Vokietija nebuvo išimtis klestinčiuose Europos lobizmo labirintuose, o kai kurie atvejai primena korupcijos reiškinius pokomunistinėje Rytų Europoje ir dabartinėje Lietuvoje.

Pirmieji Hitlerio rėmėjai

Savo garsiąją "Kovos" knygą ("Mein Kampf" - aut.), kurią visi žinojo ir beveik niekas nebuvo perskaitęs, Adolfas Hitleris skyrė paprastiems žmonėms: šaltkalviams, skrybėlininkams, vyresniesiems padavėjams, tarnams, studentams, inžinieriams, prekybininkams - pagal specialybes tų šešiolikos sąjūdžio "didvyrių", kurių kūnai gulėjo ant grindinio po nepavykusio 1923-iųjų pučo.

Kiek vėliau parašyta Hitlerio brošiūra "Der Weg zum Wiederaufstieg" (liet. "Kelias į atsigavimą") buvo dedikuota vieninteliam gana galingam ponui - slaptajam tarėjui Emiliui Kirdorfui (1847 - 1938), kuris daug metų buvo Akcinės bendrovės Gelzenkircheno kasyklos ("Gelsenbergas") generalinis direktorius, kartelių architektas, kolegų vadinamas "kalnakasybos Bismarku".

Pirmą susitikimą su E.Kirdorfu Hitleriui surengė nacionalsocialistams simpatizavusi Elsa Bruckmann (1865 - 1946), žinomo leidėjo iš Miuncheno žmona: jos viloje 1927 metais 38 metų fiureris keturias su puse valandos bendravo su žilagalviu 80 metų verslininku. Jiedu kalbėjo apie tautiškas vizijas, prakeikdami "dvasinę marksizmo epidemiją", koneveikdami "pasaulinį žydą" ir sielodamiesi, kad jų liaudies politiniai vadovai yra tokie nykštukai".

Anglies patriarchui, kurio santykiai su Vokiečių tautinės liaudies partijos (Deutschnationale Volkspartei, DNVP) kolegomis tuo metu buo pašliję, šiame emocingame pokalbyje trūko tik vieno dalyko - karo paskelbimo Katalikų bažnyčiai. Kai Hitleris užsiminė apie tai ir pasisakė už "nepriklausomą nacionalinę ekonomiką", E.Kirdorfo susižavėjimui nebuvo ribų. Jis paprašė, kad Hitleris per

šį pokalbį išdėstytas mintis užrašytų ir šio susitikimo šeimininką Hugo Bruckmanną (1863 - 1941) paakintų jas išleisti atskira brošiūra.

Netrukus E.Kirdorfas išstojo iš DNVP ir įstojo į Hitlerio partiją. Bendraudamas su kolegomis iš verslo pasaulio, jis įteikdavo jiems tą brošiūrą ir nenuilsdamas agituodavo už nacius.

Netrukus E.Kirdorfas išstojo iš Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (NSDAP), nes kai kurie agitatoriai, jo nuomone, elgėsi beveik kaip socialistai. Laikinai jis grįžo į savo bičiulio Alfredo Hugenbergo (1865 -1951) vadovaujamą DNVP, bet dėl to jo meilė Hitleriui nesumažėjo. Jis ir toliau dalyvaudavo NSDAP suvažiavimuose, rasdavo rėmėjų tarp pramonininkų, o 1934-aisiais grįžęs pas svastikos garbintojus, gavo tą patį nario numerį, kurį turėjo prieš išstodamas - 71032.

Buvusi jo įmonė "Gelsenbergas" finansiškai remdavo ruduosius radikalus nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos. Generalinis direktorius Willis Huberis ir valdybos narys Hansas Krugeris, antrojo rango atsargos kapitonas ir E.Kirdorfo žentas, suagituoti senolio, įsteigė slaptą kasą - čia nutekintus pinigus NSDAP naudojo naujiems laikraščiams finansuoti ir dviem spaustuvėms įsigyti.

Nacionalsocialistų "apetitai"

Vis dėlto nacionalsocialistai būtų sugebėję iššvaistyti daug daugiau pinigų nei jiems skirtoji bendra Vokietijos pramonininkų kyšių suma. Partijai reikėjo neįsivaizduojamų pinigų - vieniems metams nuo 70 iki 90 mln. markių: atlyginimams, uniformoms, biurams, transporto priemonėms ir propagandai.

Garsusis fortepijonų fabrikantas Edwinas Bechsteinas (1859 - 1934) apmokėdavo Hitlerio mersedesą ir padengdavo kai kurias kitas išlaidas. Rudus marškinius tiekdavo viena Berlyno siuvimo įmonė, centrinę partijos valdybos būstinę Miunchene dosniai finansavo plieno magnatas Fritzas Thyssenas (1873 - 1951). Bet milijoninių perlaidų partijos skyriams siųsti neskubėta.

Dar 1922 metais, infliacijos laikais, Hitleris buvo apskaičiavęs, kiek kainuotų "stipriai išplėsti visą judėjimą" - šypsodamasis Vokietijos piniguočiams jis pateikė apytikrę sąmatą - "53 240 000 markių, taikos metų piniginė išraiška - 95 tūkst. markių, juokinga suma palyginus su tuo reikalu, kuris vienaip ar kitaip turės didžiausios reikšmės mūsų Tėvynės ateičiai", - bet ta šypsena nedavė naudos.

Mat pramonės magnatai tuo "vienaip ar kitaip" dar nenorėjo patikėti. Užtat kai kurie žemesnio rango vadukai, kaip antai broliai Otto ir Gregoras Strasseriai, demonstravo ypatingas simpatijas darbininkams, siųsdami prakeiksmus "trestų kapitalui" ir "skolų vergovei".

Netrukus savo partijos kairuoliams Hitleris aiškiai leido suprasti, kad gamybiniuose santykiuose jis nesirengia inicijuoti esminių pokyčių. Dešiniosioms partijoms reikėjo pinigų, todėl išbandytas komersantų principas - nekišti pinigų į blogą biznį - lėmė, kad tos partijos savo ekonominę, finansų ir socialinę politiką formavo atsižvelgdamos į koncernų interesus. Etatiniai pramonininkų atstovai frakcijose pasirūpindavo, kad parlamentinės kasdienybės rutina neleistų pamiršti tylių susitarimų su tikrosios valdžios žmonėmis: profesionalių geradarių, kurie duodavo pinigų, gretos siekė nuo Vokietijos centrinio banko iki sausainių ir šokolado fabrikėlių.

Pinigai svarbiau negu ideologija

Rekordus pelnytis ištiesta ranka ilgą laiką mušė Vokietijos valstybės partijos narys Hermannas Fischeris (1873 - 1940), kuris buvo 51 priežiūros tarybos narys.

Iki pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios nacionalsocialistai prie tų pelningų vietų neturėjo priėjimo. Kadangi jų deputatų skaičius didėjo, tai ir tos vietos jiems vis labiau rūpėjo. Nacionalsocialistų kaltinimai "kapitalui" vis švelnėjo, pagaliau jų apskritai nebeliko. Bet partijos žargonu ir toliau buvo kalamas prie gėdos stulpo vadinamasis skolinamasis kapitalas. Nacių valdžia jam turėjo padaryti galą: žydams bankininkams, žydams pramonininkams, apskritai žydams piniguočiams.

Vis dėlto nacionalsocialistų vadams ekonominė nauda kartais buvo svarbesnė negu rasizmo ideologija. Antai, Darmstadto ir Nacionalinio banko vadovas Jacobas Goldschmidtas (1882 - 1955) buvo visaip pjudomas, tūkstančius kartų išvadintas storakapšiu Vokietijos išgama. Bet visi priešiški balsai nutilo, kai nacionalsocialistus palaikę pramonininkai tyliai pasakė, jog jie negali apsieiti be J.Goldschmidto kreditų.

Tada nacionalsocialistų laikraščiai antižydiškus kurstymus nukreipė prieš kitą garsenybę - "universalinių parduotuvių karalių" Rudolphą Karstadtą (1856 - 1944). Be to, jie kartu su įvairiais Hugenbergo koncerno laikraščiais mėgdavo pateikti kaip valstybinio lygio krizę tokius korupcijos skandalus, į kuriuos būdavo įsipainioję žydai, liberalieji arba kairieji respublikonai.

Ypač ilgai skambėjo brolių Barmatų (Judko, Herschelio ir Davido), žydų prekybininkų iš Ukrainos, atvejis. Per savo importo ir eksporto įmonę Amsterdame broliai infliacijos kamuojamoje Vokietijoje už valiutą nusipirko mašinų gamybos įmonę, metalurgijos gamyklą, smiltainio perdirbimo įmonę ir viską per kelis solidžius bankus sugebėjo puikiai tarpusavyje susieti.

"Ranka mazgoja tik ranką"

Barmatams įsikurti Vokietijoje tuoj po I pasaulinio karo padėjo prūsiškieji socialdemokratai: parūpino įvažiavimo vizas, užsakymų tiekti maisto produktus, padėjo užmegzti ryšius su Prūsijos valstybiniu banku.

Ernstas Heilmannas (1881 - 1940), Prūsijos landtago socialdemokratų frakcijos pirmininkas, už šias paslaugas galėjo užsidirbti kelis guldenus Olandijoje. Socialdemokratų laikraščiai ir vaikų namai pradėjo gauti Barmatų paramą. Politikai neatsisakydavo atlygio už tarpininkavimą: buvęs Reicho kancleris Gustavas Baueris (1870 - 1944) gaudavo keliais procentais daugiau nei kiti (už tai jis vėliau buvo pašalintas iš partijos). Friedrichui Ebertui (1894 - 1970) duodavo mažiau (F.Ebertas - Pirmojo reicho prezidento sūnus ir po Antrojo pasaulinio karo Rytų Berlyno meras, Vokietijos vieningosios socialistų partijos narys. Šiandien ir už Vokietijos ribų yra žinoma Friedricho Eberto fondo veikla. - aut.).

Už tas nuodėmes su Barmatų pinigais partijai ilgai teko atgailauti - dar daug metų vietiniai ir šalies laikraščiai ją vadino korumpuota organizacija. Patys Barmatai laiku susizgribo pasirūpinti įtakingesniais globėjais, nes socialdemokratų populiarumas pastebimai mažėjo. Jie pasirinko centristus ir visų pirma Reichstago deputatą Hermanną Lange-Hegermanną (1877 - 1961), kurio pavardė puikavosi kelių Barmato kompanijų priežiūros tarybų sąrašuose ir kurio užtarimas Barmatams tikriausiai padėdavo gauti milijoninius kreditus iš Valstybinio banko.

Berlynas jau Veimaro Respublikos metais garsėjo statybų skandalais, kurie iki galo beveik niekada nebuvo išsiaiškinti. Tuose skandaluose pelningus pagrindinius vaidmenis atlikdavo miesto tarybos nariai, architektai, mūrininkai ir žemių savininkai, bankai ir statybos firmos, ir visi jie elgėsi pagal garsiąją Goethe's frazę: "Ranka mazgoja tik ranką; jeigu nori paimti, tai duok!"

Berlyno skandalai

Berlyno skandalų kaltininkai nuslėpdavo bendruomenėms priklausančių ar nesiekiančių pelno įmonių apgavikiškas machinacijas arba nevykusį Berlyno uosto įrenginių ir AB "Pakrovimo keliai" išnuomojimą infliaciniais 1923 metais: privačiai kapitalo bendrovei už popierines markes buvo padovanota daugiau nei milijonas kvadratinių metrų uosto ploto su visais įrengimais; nuomininkas už 50 metų sutartį miestui sumokėjo 370 tūkst. aukso markių ekvivalentą - maždaug dukart tiek, kiek per metus gaudavo už vieną nuomojamą sandėlį.

Dėl Sklarekų skandalo, apie kurį žinaisklaida rašė daugiau nei metus, 1929 metais meras Gustavas Boesas turėjo atsisveikinti su savo postu. Jo nusižengimas: Makso, Leo ir Wilio Sklarekų gatavų drabužių parduotuvė Bioso žmonai pardavė puskailinius su 1000 markių nuolaida, iš sutaupytų pinigų meras įsigijo vieną Pechsteino paveikslą ir nupirko dovanų brolienėms. Sklarekų duotų kyšių kartotekoje puikavosi pavardės įvairiausių pažiūrų miesto tarybos narių, kuriems bent kartą pavyko 400 markių kainuojantį kostiumą įpiršti už 80 markių. Vos tik spėjo nutekėti pirmosios žinutės apie tai, kaip sukčiaudami buvusieji tekstilės pramonės atstovai tapo multimilijonieriais, įsigijo pilis, Vokietijos tautinės liaudies partijos frakcija miesto taryboje iš gandų objektu tapusių savo rėmėjų mikliai surinko nario mokesčius, kuriais suskubo finansuoti plakatus su šūkiu: "Išdžiovinkite Sklarekų liūną. Rinkite Vokiečių tautinę!"

Adenaueris ir Hindenburgas

Viešai buvo keliami smulkios korupcijos atvejai. Tuo pat metu Kelno meras Konradas Adenaueris (1876 - 1967) pasiskolintu milijonu spekuliavo amerikietiško acetatinio šilko akcijomis. Kai po Volstrito (Wall Street) bankroto popieriai nuvertėjo 40 proc., o K.Adenauerio skolos ėmė artėti prie antrojo milijono, didysis skolininkas liko miesto galva ir gerbiamas žmogus.

Nes prieš K.Adenauerio perrinkimą juo rūpinosi centristams palankus kapitalas, kuris padėjo viską tyliai sutvarkyti: Fritzas Bloethgenas, Vupertalio AB "Vereinigte Glanzstoff-Fabriken" ("Acetatinio šilko fabrikų susivienijimas") generalinis direktorius, merui paskolino kelis akcijų paketus, garbingam sąskaitos banke savininkui į pagalbą atskubėjo ir Vokietijos bankas - manoma, jog jis įteikė milijoną markių.

Jeigu nedoru būdu pasipelnydavo dešiniojo Respublikos flango asmuo, jo nelaikydavo korumpuotu, sakydavo, jog jis moka prisitaikyti, ir todėl toks žmogus susilaukdavo ne paniekos, o susižavėjimo.

Vokiečių Reicho prezidentas Paulas Hindenburgas (1847 - 1934) savo 80-mečio proga džiūgaujant tautai priėmė stambiųjų pramonininkų ir žemvaldžių dovaną - išpirktą praskolintą savo šeimos dvarą Rytprūsiuose. Tai buvo tas pats generolas feldmaršalas P.Hindenburgas, kuris pradėdamas eiti pareigas pažadėjo "apvalyti valstybę nuo tų, kurie iš politikos darė biznį".

Pagalbos fondai Matydami, kad Pirmojo pasaulinio karo didvyris elgėsi visiškai nesivaržydamas, žemesnio rango karininkai ir kilmingųjų luomo žmonės taip pat nesivaržydami pasinaudodavo Respublikos kasa.

Pagalbos fondai - korupcijos šaltinis

Šimtai milijonų markių nutekėdavo į Rytų Prūsijos žemės ūkį neva kaip "Pagalba Rytams" - mokesčių lengvatos, parama naujakuriams ir pan. Smulkūs valstiečiai už hektarą gaudavo 1,26 markės subsidijų, o stambūs žemvaldžiai - net 46 markes.

Aukštesniųjų sluoksnių atstovams kyšininkavimas ir spekuliacija tapo viešu žaidimu: valstybės sekretorius slapčia susitardavo pasidalyti pelnu pusiau su grūdų prekiautoju. Cigarečių fabriko savininkui gerai patepti ryšiai su Finansų ministerija padėdavo gauti beprocentinius milijoninius kreditus - jis imdavo valdyti Vokietijos cigarečių rinką, o ministerijos kontrolierius - tapdavo turtingu žmogumi.

Stambieji koncernai politinę įtaką darė dar betarpiškiau. 1929 metais atnaujinant ūkio ir finansų ministerijų vadovybę Vokietijos liaudies partijoje dėl postų konkuravo kalio ir chemijos pramonė. "Varžytuvių" nugalėtoju tapo "IG-Farben" priežiūros tarybos narys Paulas Moldenhaueris (1876 - 1947) - tapęs finansų ministru, jis iš karto pasirūpino, kad būtų pasirašyta sutartis, pagal kurią jo koncernui būtų palikti tik simboliški išlyginamieji mokesčiai už neimportinius degalus.

Flicko operacijos

1932 metais visus "gudrumu" pranoko Friedrichas Flickas (1883 - 1972), sugebėjęs net vyriausybę paversti "pavarų diržu", tarnavusiu koncerno interesams. Šis Plieno įmonių susivienijimo (Vereinigte Stahlwerke), to meto Europoje didžiausio kalnakasybos koncerno, stambus akcininkas išpūsta kaina pardavė valstybei jam priklausiusias silpstančios "Gelsenbergo" įmonės akcijas ir susižėrė 100 mln. markių.

Viena sėkmingos Flicko finansinės operacijos versija: manoma, kad Flickas surežisavo Prancūzijos domėjimąsi "Gelsenbergu", o tai esą reiškė pavojų, kad įmonę gali užvaldyti užsieniečiai. Todėl vyriausybė už akcijas sumokėjo išpūstą kainą.

Kita versija - Flickas šantažavo vyriausybę. 1926 m. jis Reicho vyriausybės pinigais savo vardu Aukštutinėje Silezijoje pirko kelias pramonės įmones. Oficialiai pagal Versalio sutarties reikalavimus Reichas neturėjo teisės įsigyti to turto. Šį faktą ypač reikėjo slėpti nuo Lenkijos vyriausybės. Visiškai įmanoma, kad Flickas šia spaudimo priemone ir pasinaudojo.

Atsargumo dėlei Flickas pasirūpino, kad jo manevrą su "Gelsenbergu" palaikytų ir naujieji valdžios šulai: pats koncerno šefas kelias dienas bendravo su naujuoju Reichstago prezidentu Hermannu Geringu;

Hitlerį informavo buvęs povandeninio laivo kapitonas, vienas iš Flicko direktorių Otto Steinbrinckas (1888 - 1949).

Steinbrinckas palaikė ryšius su Wilhelmu Keppleriu (1882 - 1960), Hitlerio patarėju ekonomikos klausimais, ir pasirūpino, kad naciai retsykiais gautų paramos iš Flicko kasos. Netrukus jiems buvo pervesta 75 tūkst. markių. Tuo pasipiktino socialdemokratai, jie tuoj pat buvo nuraminti 100 tūkst. auka.

"Ruro skrynios" milijonai ir "Kepplerio" grupė

Netrukus NSDAP patraukė ir kitų stambiųjų pramonininkų dėmesį. Pavyzdžiui, Paulas Hermannas Reuschas (1868 - 1956) teigė, jog naciai užsienio politikos aspektu "nėra nepageidaujamas reiškinys". 1928 metais jo iniciatyva buvo suburta neformali dvylikos stambių ir įtakingų pramoninkų grupė, pagal pramoningą Ruro regioną pasivadinusi "Ruro skrynia". Šie vyrai kasmet suaukodavo iki 1,5 mln. reichsmarkių, kurios buvo skiriamos įvairioms partijoms, liūto dalis tekdavo dešiniųjų ir konservatyvių pažiūrų partijoms.

Šie malonūs ponai 1931-aisiais pirmąkart davė kyšį nacionalsocialistų žurnalistui, būsimam ūkio ministrui Walteriui Funkui. Po kurio laiko grupės "iždininkas" Springorumas savo kolegoms pramonininkams patarė ateityje remti ir prisijaukinti nacius ekonominėmis aukomis.

Bet "valstybę visais atžvilgiais palaikančios partijos" finansiškai buvo net geriau aprūpintos negu Hitlerio partija, kurios pavadinime buvo patrauklūs žodžiai "socialistinė" ir "darbininkų". Pavyzdžiui, minėtųjų pramonininkų "geležies sektorius" 1932 m. Reicho vidaus reikalų ministrui Kurtui fon Schleicheriui skyrė 360 tūkst. markių, kad jos būtų paskirstytos visoms partijoms, kurios remtų Franzo fon Papeno vuyriausybę.

Stambieji pramonininkai Reuschas, Kruppas, Springorumas, Thyssenas ir Foegleris tuoj pat sutiko finansuoti "Dr. Schachto skyrių" (Reicho banko prezidentas H.Schachtas (1877-1970).

Parenkant kadrus Hitleris pageidavo, kad vadinamajai Kepplerio grupei būtinai priklausytų H.Schachtas ir Plieno sąjungos generalinis direktorius Foegleris.

Atvirai rudąjį judėjimą rėmė tik Thyssenas, kiti grupės nariai padėjo gauti partijai aukų iš pramonės įmonių. Jų pavardžių nebuvo po peticija Reicho prezidentui, kurią 1932-ųjų lapkričio 19 dieną pasirašė bankininkai, stambieji pramonininkai ir žemvaldžiai, prašydami Hitlerį skirti kancleriu. Bet po dviejų dienų į Prezidento kanceliariją buvo pristatytas jų laiškas, kurime buvo rašoma, kad šie vyrai pritaria prašymui, tik nenori viešumo. Hitleriui įsikėlus į Reicho kanceliariją, atsargieji pramonininkai labai greitai sugebėjo prisimeilinti naciams.

Kai 1933-iųjų vasarį po vienos Hitlerio kalbos vykusiame priėmime Geringas kreipėsi į daugiau kaip dvidešimt verslininkų paramos, visi mielai davė valdančiųjų partijų fondui pinigų, kurių reikėjo būsimiems Reichstago rinkimams.

"Kepplerio grupės" steigėjai negalėjo atsiginti norinčiųjų įstoti. Netrukus tam būreliui buvo suteiktas "SS Reichsfiurerio draugų grupės" vardas, ir tada jau kiti sprendė, kam galima įstoti, kam ne. Ponai, kurie kas antrą trečiadienį rinkdavosi Berlyno "lakūnų namuose", galėjo gauti esesininkų laipsnius, pasišnekučiuoti su Himmleriu, lankytis koncentracijos stovyklose, apmokėti aukštesnio rango esesininkų vilas ir vėl papildyti SS reprezentacijos fondą.

F.Flickas, vientelis, kuris buvo prasimušęs operuodamas naujais pinigais, iš karto užsitikrino dvigubą, ir net trigubą politinių prasimušėlių prielankumą. Iš viso F.Flickas naciams paaukojo 7,5 mln. markių.

Visa tai nebebuvo laikoma korupcija, o tik garbe, kurios vardas - ištikimybė, pareiga. Himmleris nepamiršdavo atsidėkoti - per Kalėdas visada nudžiugindavo kukliomis dovanomis - nuo kilimo iki sidabrinio puodelio. Tik 1944 metais karinė padėtis diktavo įteikti maistingesnes kalėdines dovanas: pramonininkai gavo po tris svarus kavos ir skanėstų. Bet didžiausias atlyginimas už solidžius kyšius buvo ne Himmlerio dovanėlės, o užsakymai karinės pramonės įmonėms, pigi vergų darbo jėga, valstybės sankcionuota galimybė turtėti iš nužudytų arba iš šalies išvarytų žydų konkurentų turto.

Epilogas

Vėliau daugelis nespėjusių emigruoti Niurnbergo tribunole susilaukė rimtų kaltinimų. "Negi galėjo taip atsitikti, kad jie taip puikiai "tepė" ir vis dėlto jiems nepavyko kaip reikiant "važiuoti"? Tokį juokingai skambantį įtarimą kaltinamųjų suole atsidūrę pramonininkai priėmė kaip tantjemas", - baigė savo kritišką straipsnį Joergas-R.Mettke.

P.S. Iš Vokietijos grįžti į Lietuvą ir nejučiomis vėl klausi: kiek gero Lietuvoje buvo "išdovanota", ne tik už popierinius čekius, ir kiek vis dar dovanojama?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"