TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Didžioji R.Wallenbergo paslaptis

2007 10 06 0:00

Jis mirė, jeigu tikėtume sovietais, 1947 metų liepos septynioliktąją Lubiankos kalėjime. Visose laisvojo pasaulio enciklopedijose pateikiama tik to Švedijos diplomato gimimo data (1912 m.). Mirties datos vietoje rašomas klaustukas. Nors tai atrodytų mažai tikėtina, daugelis istorikų neatmeta galimybės, kad Raoulis Wallenbergas galbūt dar gyvena kuriame atšiaurios Rusijos žemės pakraštyje.

Kas siejo amžiną kalinį 040812 ir Leonidą Brežnevą?

Paskutinę 1987 metų informaciją, praneštą žmonių, kurie buvo sutikę R.Wallenbergą, pateikė didysis rusų disidentas profesorius Andrejus Sacharovas: "R.Wallenbergas kalinamas lageryje Mirno gyvenvietėje, 18 kilometrų į pietus nuo Toržoko. Kartu su juo kalinami lenkai dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. 1986 metų gruodį-1987 metų sausį lageryje siautė gripo epidemija. R.Wallenbergas taip pat sunkiai sirgo, bet liko gyvas. Nežinoma, kalinamas sava pavarde ar išgalvota."

Tos informacijos, kaip ir dešimčių ankstesnių pranešimų apie kažkur Rusijoje gyvenantį R.Wallenbergą, niekada nepavyko patikrinti.

Paslapčių grandinė

Jauno švedo diplomato, kuris 1944 metų liepą atvyko į kariaujantį Budapeštą išgelbėti nuo mirties tūkstančių žydų, istorija tebėra paslaptinga. Kas buvo iš tikrųjų ir kas jį siuntė, jeigu sugebėdavo išplėšti iš vokiečių nagų ištisus ešelonus, važiuojančius į naikinimo lagerius? Kas jis buvo, jei drįso pasakyti Adolfui Eichmannui: "Pone Eichmannai, bet juk žinote, kad pralaimėjote karą?" Už tokius žodžius sumokėdavo gyvybe net paskutinėmis Trečiojo reicho dienomis, o ką jau kalbėti apie 1944-ųjų rudenį.

Budapešte įkūrė vaikų darželius, ligonines ir vadinamuosius švedų namus - eksteritorinius, saugomus Švedijos, kuriuose glaudėsi tūkstančiai žydų. Manoma, kad sugebėjo išgelbėti 10-15 tūkst. pasmerktųjų. Papirkinėjo, grasino, gestapininkams žadėjo nebaudžiamumą po karo, o kai to nepakako, sugebėjo aprengti žydus SS uniformomis ir apginkluoti iki dantų, kad patys saugotų vadinamuosius švedų namus.

Į Budapeštą R.Wallenbergą delegavo "War Refugee Board" (Amerikos organizacija karo pabėgėlių reikalams), Pasaulinė žydų taryba ir Tarptautinis Raudonasis Kryžius. Jam davė didelę pinigų sumą - šimtus tūkstančių dolerių. Tačiau net didžiausi pinigai ir tarptautinės organizacijos mandatas tuometiniame karo ir neapykantos pasaulyje neteikė jokių saugumo garantijų.

1996 metais paviešinus CŽV dokumentus savaitraštis "US News and World Report" išspausdino informaciją apie R.Wallenbergo ryšius su JAV strateginių tarnybų biuru, kuriam jis dirbo ir siųsdavo raportus apie vokiečių kariuomenės dislokavimą Balkanuose, taip pat apie vidinę politinę kovą Vengrijoje.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Olegas Gordijevskis, buvęs KGB rezidentas Londone, 1985 metais pasirinkęs laisvę, paskelbė informaciją apie R.Wallenbergo ryšius su sovietų žvalgyba ir tariamą jo tarpininkavimą slaptose taikos derybose 1944 metais tarp Lavrentijaus Berijos ir Heinricho Himmlerio. Tie įtarimai niekada nebuvo patvirtinti, bet iškilo į viešumą Wallenbergų šeimos ryšiai su Carlo Goerdelero antihitleriniu sąmokslu, taip pat jos tarpininkavimas SSRS ir Suomijos taikos derybose 1944 metais.

Atsakymas į klausimą, kas iš tikrųjų buvo R.Wallenbergas ir kieno mandatas leido jam veikti Vengrijoje, turbūt būtų ir atsakymas į klausimą, kodėl sovietai jį suėmė 1945 metų sausio 17 dieną. R.Wallenbergas pats nuvyko į Debreceną tartis. Pasiėmė savo sekretorių ir vairuotoją Vilmosą Langfelderį, lagaminą pinigų. Tai buvo nesuprantamas ir rizikingas žingsnis. 1945 metų sausį Budapešte buvo žinoma, ką reiškia sovietiškas išlaisvinimas: plėšimas, smurtas ir masinės mirtys. R.Wallenbergą perspėjo, išgelbėti žydai mėgino jį sulaikyti Budapešte. Bergždžiai.

Rusiška "apsauga"

1945 metų sausio 18 dieną SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas informavo Švedijos pasiuntinį Maskvoje, kad "kariniai organai ėmėsi žygių apsaugoti R.Wallenbergą ir jo turtą". Po mėnesio SSRS ambasadorė Stokholme Aleksandra Kollontaj raštu informavo Raoulio motiną, kad jos sūnus "yra Rusijoje ir gerai jaučiasi", ir perspėjo Švedijos valdžią: "Kuo mažiau triukšmo kelsite dėl R.Wallenbergo, tuo greičiau SSRS vyriausybė leis jam grįžti namo." Tačiau triukšmo nebuvo įmanoma išvengti. Ir Švedijos, ir pasaulinėje spaudoje pasirodė interviu su išgelbėtais žydais. Neaiškus gelbėtojo likimas ir gandai apie tariamą jo mirtį Budapešte kėlė vis atkaklesnius klausimus Maskvai. Jungtinės Valstijos diplomatinėse notose reiškė "didelį Amerikos susirūpinimą ir nerimą". Per kelis mėnesius nežinomas žmogus tapo pasauline legenda.

1946 metų birželio penkioliktąją Švedijos ambasadorių priėmė J.Stalinas. "Pažadu tamstai, - pasakė jam J.Stalinas, kelis kartus paprašęs pakartoti R.Wallenbergo pavardę, tarsi ją pirmąkart girdėtų. - Klausimas bus išaiškintas. Tuo užsiimsiu asmeniškai." 1947 metų rugpjūčio 22 dieną užsienio reikalų ministro pavaduotojas Andrejus Višinskis laišku informavo Švedijos valdžią: "R.Wallenbergo Sovietų Sąjungoje nėra ir mes jo nežinome."

R.Wallenbergo bylą daugeliui metų prislėgė švininis sovietiškas tylėjimas. Tylėjimas, papildomas priekaištų pasauliui, netikinčiam SSRS patikinimais. N.Chruščiovas apkaltino laisvąjį pasaulį "obsesija dėl R.Wallenbergo" ir šantažavo nutrauksiąs derybas ir politinius vizitus, jeigu kas nors bandytų grįžti prie jau išaiškinto klausimo.

"Kremuoti be skrodimo..."

Vis didėjant R.Wallenbergo populiarumui, - įvairiose šalyse jam pastatyta paminklų, veikia R.Wallenbergo komitetai, pasirodo daug straipsnių, knygų, dokumentinių ir vaidybinių filmų, - Rusija grįžo prie to klausimo.

Bemaž metams praslinkus po SSKP XX suvažiavimo, 1957 metų vasario šeštąją Švedijos ambasadorių paprašė atvykti į Užsienio reikalų ministeriją. Jam įteikta nota informavo, jog peržiūrėjus archyvus, sutikrinus istorinius dokumentus ir apklausus liudininkus surastas Lubiankos kalėjimo medicinos tarnybos viršininko Smolcovo raportas tuometiniam saugumo ministrui Viktorui Abakumovui: "Pranešu, kad jums žinomas kalinys R.Wallenbergas netikėtai mirė šiąnakt savo kameroje. Spėjama, nuo infarkto (...) 17 07 1947." Smolcovas ranka prirašė: "Pranešiau asmeniškai ministrui. Įsakymas: kremuoti kūną be skrodimo. 1947 liepos 17 d. Medicinos tarnybos pulkininkas Smolcovas."

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Pavelas Sudoplatovas, aukštas NKVD pareigūnas, "Neparankaus liudytojo prisiminimuose" atskleidė R.Wallenbergo nužudymą, kadangi "jis atsisakė bendradarbiauti ir turėjo būti pašalintas, nes vadovybė įtikinėjo švedus neturinti žinių apie jo likimą".

Sovietų patikinimais niekas netikėjo. Juo labiau kad R.Wallenbergo komitetas surinko vis daugiau liudijimų, jog po 1947 metų R.Wallenbergas buvo gyvas. 1948 metais Italijos diplomatas Claudio de Mohras, rusų paleistas 1952 metais, kalėjimo telegrafu palaikydavo ryšį su R.Wallenbergu Lefortovo kalėjime.

1949 metų pabaigoje trejetas lenkų - Boguslavas Bajas, Jerzy Cichockis ir Jozefas Kowalskis - Bratsko prie Angaros lageryje rūpinosi žmogumi, atvykusiu iš Taišeto lagerio. Silpnai kalbėjo rusiškai, jie bendraudavo vokiškai. Būdamas dėkingas už globą (J.Cichockis dirbo virtuvėje) jis papasakojo, kad gimė po tėvo mirties, ir daug kitų detalių, kurias galėjo žinoti tik tikrasis Raoulis. 1950 metų liepą buvo suorganizuotas transportas į Kolymą, į kurią paskyrė R.Wallenbergą ir J.Kowalskį. Tačiau R.Wallenbergą, susirgusį nuo sūrios žuvies, Vanino įlankoje pasiuntė į ligoninę. Lenkai neteko kontakto su juo.

Kalinys 040812

Dešimtis pranešimų parašė žmonės, susitikę su R.Wallenbergu Rusijoje šeštajame, septintajame dešimtmetyje ir vėliau. Sukrečiantys duomenys iš vadinamojo mokslinių tyrimų centro, buvusio už kelių dešimčių kilometrų į rytus nuo Baikalo. Tame centre aštuntajame dešimtmetyje vykdyti medicinos eksperimentai su "neegzistuojančiais" kaliniais, laikomais be pavardžių. Ten buvo kalinys, paženklintas 040812. Tyrinėtojus pritrenkė tai, kad skaitmenų seka atitiko R.Wallenbergo gimimo datą.

Turbūt nebesužinosime, ar R.Wallenbergas pergyveno savo oficialią mirtį Lubiankoje 1947 metų liepos septynioliktąją. Svarbesnis klausimas, kodėl jį ištiko toks likimas. Kodėl sovietai po metų, dvejų ar dešimties jo nepaleido. Juk nebuvo svarbus asmuo, nebuvo Rusijos priešas. Net jeigu ir šnipinėjo, tai juk ir šnipus paleisdavo arba išmainydavo į saviškius.

O gal R.Wallenbergo paslaptis visai nebuvo jo paslaptis? Jei patikėtume, kad tiesa tai, ką rašė pasaulio spauda, jog suimant diplomatą dalyvavo jaunas sovietų generolas Leonidas Brežnevas, pasidaro aišku, kad žmogus, galintis sukompromituoti Sovietų Sąjungos vadovą, neturėjo teisės gyventi. Jeigu dar gyveno, tai tik kaip kalinys 040812. Tai tik prielaida, spėjimas, bet kiek jis daug paaiškina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"