TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Didžiųjų švenčių belaukiant

2012 12 22 0:00
britishfood.about.com nuotr.

Kai pradedame skaičiuoti paskutines senųjų metų dienas, sulaukiame žiemos ciklo švenčių, nešančių dvasinę ramybę, palaimą...

Šiandien, pasitinkant šv. Kalėdas, daugiau kalbama apie dovanas, skubama puošti žaliaskares egles (protėviai žinojo, kad eglutė, sužibusi Kūčių vakarą, bus šventinės nuotaikos, susikaupimo palydovė).

O ką žinome apie didžiausių žiemos švenčių papročius, kuriuos reikėtų prisiminti ir kiek įmanoma pamėginti atkurti?

Šv. Kalėdas mes švenčiame kartu su krikščionybės atėjimu, tačiau protėviai nuo seniausių laikų šventė žiemos saulėgrįžą, kai saulė nuo gruodžio 25 dienos persiversdavo į kitą pusę ir diena imdavo ilgėti. Saulės virsmas, grįžimas į šviesą - tarsi vėlių pasitraukimas, kurio senoliai laukdavo gana ilgai - visą advento laikotarpį. Advento metu kiekvieną savaitę protėviai rengė turgus, kuriuose būdavo apsiperkama prekių, reikalingų artėjančioms šventėms pasitikti.

Pirmasis adventinis turgus - šeškaturgis. Jame būdavo prekiaujama įvairiais kailiais. Beje, bernai, baigę darbus ūkininkų namuose, grįžę namo užsiimdavo žvėrelių gaudymu, taip prasimanydami vieną kitą grašį.

Antrasis savaitgalio turgus - linksmybių mugė, kurios metu perkamos kalėdinės dovanėlės artimiesiems, bičiuliams...

Trečiasis adventinis turgus saldžiaturgiu vadinamas. Jame būdavo apsirūpinama saldumynais, kuriais buvo vaišinamasi švenčių metu.

O štai ir ateina atsisveikinimo su adventu metas.

Nuo seno būdavo kruopščiai ruošiamasi Kūčių vakarienei. Beje, Kūčios ir Kalėdos lietuviams buvo žinomos kaip didžiausios Kristaus atėjimo šventės, todėl jas pasitinkant svarbu apvalyti sielą ir kūną, atsikratyti blogų dvasių, kerėtojų, kurie savo burtais gali pabloginti protėvių gyvenimą. Kūčių ir šv. Kalėdų laikotarpiu buvo tikima gamtos reiškiniais: vėju, sniegu, ugnimi, lietumi ir kt. Pavalgius Kūčių vakarienę negalima eiti į lauką, nes kerėtojai esą leidžia galintį užkerėti vėją.

Iš vėjo krypties spėjo apie būsimą vasarą: pučia pietys - šilta vasara, vakaris - lietinga, rytys - sausa, o šiaurys - šalta.

Kūčių naktį protėviai sniege iškasdavę duobutę, į ją pildavę vandens ir sakydavę: "Nuplauk, sniegeli, visas nuodėmes, nunešk į gilumą visa, kas bjauru, negera, padaryk, kad būtų švaru, miela..."

Šventinę naktį buvo svarbus sodo lankymas. Naktį vaismedžius aprišdavo šiaudais, per kuriuos nusunkdavo šventinei vakarienei skirtus žirnius - tikėjosi gero derliaus ir jo apsaugos nuo graužikų.

Senoliai žadindavo bites, tris kartus belsdami į avilį ir klausydami, ar jos gyvos, bei kviesdavo prie šventinio stalo.

Būrimų būta įvairiausių ir įdomiausių.

Mergelėms svarbu sužinoti, ar greit ištekės, todėl Kūčių naktį jos klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja, ir tikėjo, kad iš ten piršliai atvažiuos, arba mesdavo per galvą apavą ir stebėdavo, kurion pusėn smaigalys - toj pusėj esąs jaunikis.

Jos skaičiuodavo nuo vakarienės stalo likusius žirnius, pupas, atsineštus malkų glėbius... Pora - lauk piršlių, o jei ne - dar metelius teks palūkėti.

Liedavo vašką, alavą ir iš susidariusių figūrų mėgindavo atspėti savo ateitį.

Magiškais reiškiniais tikintys sodiečiai eidavo į tvartus klausytis gyvulių kalbos, tačiau ją išgirdusiajam gyvenimas dažniausiai baigdavęsis mirtimi.

Apeiginiais, magiškais reiškiniais labiausiai buvo tikima tarp Kalėdų ir Trijų karalių švenčių. Tarpušvenčiu protėviai spėliodavo apie būsimą derlių, pasitelkdami gamtos reiškinius. Jei pirmoji šv. Kalėdų diena saulėta - geras derlius, jei apsiniaukusi - lauk negandų. Senoliai sakydavo, kad ir blogus metus gali pataisyti. Jeigu perėjęs rugių lauką iškratysi jame į klumpes pribirusį sniegą, javai iš dirvos virs. Žemaičiai javus apeidavo su sviestamuše - bus gausus derlius.

Protėviai sakydavo, kad laimę neša tinkamas elgesys. Jei susipykai, visus metus barsiesi, nebūsi skolų atsiteisęs, jose ir skendėsi, o jeigu ką svetima pasiglemši - kiaurus metus vagiliausi. Šventiniu laikotarpiu būsi linksmas - metai bus smagūs.

Šventės lydimos žaliaskarių eglučių, prie kurių susirinkę sodiečiai mokėjo linksmintis ne tik antrąją Kalėdų dieną, bet ir visą tarpušventį (iki Trijų karalių).

O nuo kada eglutės minimos? Vokiečių rašytiniuose šaltiniuose žaliaskarė minima nuo 1605 metų, o Lietuvos metraščiuose eglutę primena Antanas Baranauskas, matęs ją Vainute 1853-iaisiais.

Su šv. Kalėdomis siejama prakartėlė - Jėzaus gimimo vieta. Žodis "prakartėlė" kilęs nuo prakarto - lovio gyvuliams šerti.

Prakartėlę į šv. Kalėdų liturgiją įtraukė Pranciškus Asyžietis 1223 metais.

Į Lietuvą prakartėles perkėlė broliai pranciškonai, todėl jos būdavo rengiamos vienuolynuose, vėliau - bažnyčiose.

Neatsiejama Kūčių vakarienė valgant kalėdaičius. Juos nuo XIX a. vidurio mini L.Jucevičius, tyrinėjęs mūsų tautos papročius.

Nuo seniausių laikų vyriausias šeimos narys (senelis, tėvas) aplink namą tris kartus apnešdavo duonos kepalą. Kūčių vakarienės metu visi duonelę laužydavo, patys valgydavo ir gyvuliams duodavo. Dalį duonos užkasdavo į žemę tikėdamiesi gero derliaus. Tą patį darydavo artojas, pavasarį išaręs pirmąją vagą.

Protėviams duonelė - šventa, todėl su ja būdavo elgiamasi labai pagarbiai.

O šiandien viskas keičiasi ir, gaila, nyksta kai kurie papročiai. Nesikeičia tik žmogaus laimės troškimas ir viltis ją pasiekti.

Sabina Puntežienė

Garbės kraštotyrininkė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"