TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Du Nataschos Kampusch gyvenimai

2011 03 19 0:00
N.Kampasch autobiografija "3096 dienos" sukrėtė pasaulį.
Užsienio spaudos nuotrauka

Dešimtmetė mergaitė (g. 1988 m.) buvo pagrobta pakeliui į mokyklą Vienoje. 3096 dienas gyveno penkių metrų narve po garažu. Kai galų gale pabėgo, jos pagrobėjas nusižudė. Nuo tada N.Kampusch mėgina gyventi normaliai.

2008 metais Natascha vedė savo programą privačioje Austrijos televizijoje "Puls 4". Praėjusių metų pavasarį baigė vidurinę mokyklą. Jos knyga "3096 dienos" Austrijoje ir Vokietijoje pateko į skaitomiausiųjų sąrašus. Spausdiname žurnalisto pokalbį su N.Kampusch.

- Karšta jūsų kambaryje...

- Ten, rūsyje, kartais būdavo labai šalta ir tamsu. Šildymo sistema neveikė.

- Turbūt labai norėjote turėti žadintuvą.

- Vienintelis garsas sklido iš ventiliatoriaus. Nemalonus, dirginantis garsas. Negirdėjau nei paukščių giesmių, nei žmonių balsų, nei gatvės triukšmo. Norėjau turėti kokį nors atramos tašką, ką nors tokio, kas suteiktų ritmą.

- Pagrobėjas jus mušdavo, marindavo badu, kankindavo psichiškai.

- Kai nėra ko valgyti, negali aiškiai mąstyti. Kiekviena mintis siejasi su maistu. Tau negera, svaigsta galva, krečia šaltis. Tačiau blogiau už badą buvo įkalinimas, manęs laikymas menkesne. Pagrobėjas manė, kad moteris yra blogesnė už vyrą.

- Jam stebėtinai dominavo motina.

- Man atrodo, tas vyras bijojo motinos, gal visų moterų. Buvo dvidešimt kelerių metų, kai mirė jo tėvas. Nuo tada motina galėjo matyti sūnų kaip partnerio pakaitalą arba gelbėjimo valtį. Viską su juo aptardavo, rūpinosi tik juo. Šitaip atėmė iš sūnaus galimybę užmegzti sveikus santykius su jo amžiaus moterimi.

- Wofgangas Priklopilas, jūsų pagrobėjas, kilęs iš vadinamosios normalios šeimos.

- Taip, tai buvo būdinga septintojo-aštuntojo dešimtmečio austrų šeima. Dirbantis tėvas, motina, kuri rūpinasi namais, ir vienas vaikas. Šiuo atveju - sūnus, niekuo neišsiskiriantis mokykloje ir visada gaunantis dovanų naujintelaitį dviratį arba malonų niekniekį. Šeima gyveno namelyje, turėjo darželį, pilną gėlių. W.Priklopilas galų gale suprato: išorinis pasaulis yra kitoks, ne visi sėdi darželyje ir spokso į žavias rožes, bet norėjo, kad gyvenimas ir toliau klostytųsi pagal jo šablonus.

- Ir nusprendė susirasti ką nors, kad priverstų taip gyventi.

- Norėjo dar daugiau. Troško, kad jį kas mylėtų ir teiktų ką nors panašaus į nuodėmių atleidimą.

Tačiau tai neįmanoma. Negalima pamėgti, pamilti, prisitaikyti prie to, kuris tave engia, kuris atėmė iš tavęs šeimą, visą gyvenimą.

- Ar manote, kad jis kada nors gailėjosi to, ką padarė?

- Esu tikra, jog labai greitai pasigailėjo. Gal net jau veždamas mane iš pagrobimo vietos suvokė, kad vienas dalykas - ką nors tokio suplanuoti, o visai kas kita - susidurti su gyva būtybe, kuri turi jausmus.

- Laikui bėgant pagrobėjas jau leisdavo jums išeiti iš rūsio. Iš pradžių - į namą, vėliau - į lauką. Kartą net slidinėjote. Daugelis žmonių negali to suprasti.

- Tai sunku įsivaizduoti. W.Priklopilas stengėsi būtinai primesti man savo idilę, o jos dalis buvo bendros iškylos slidėmis, kokias prisiminė iš vaikystės. Norėjo įrodyti, kad man geriau su juo negu su savo šeima ir kad neturiu pagrindo bėgti. Man tai buvo kankynė.

- Per tokias išvykas turėjote keletą progų pabėgti, bet jomis nepasinaudojote.

- Iš baimės, taip pat dėl kitų žmonių gyvybių. Iš pradžių pagrobėjas grasino, kad nužudys mane, jei mėginsiu bėgti. Pasakiau: "Rizikuosiu, jau mieliau mirsiu." Tada jis pradėjo kalbėti, kad nužudys kitus. Kai suabejojau ir dėl to, ėmė grasinti, jog pats nusižudys. Gąsdino, kad jei mėginsiu bėgti, niekada neišleis iš rūsio, suriš mane arba duos narkotikų.

- Savo autobiografiją baigiate optimistiškai: "Esu laisva." Ar tai nėra ribota laisvė, juk jūs vis dar - žiniasklaidos susidomėjimo objektas?

- Pagaliau išsivadavau iš tos istorijos. Manau, iš tikrųjų niekas nesijaučia laisvas. Visada atsiranda aplinkybių, kurios mus verčia neperžengti tam tikrų ribų. Tačiau retkarčiais pasitaiko, kad žiūriu į dangų ir mąstau: dabar tai - laisvė.

- Ten, rūsyje, paskutiniu laisvės aktu jums turėjo tapti savižudybė.

- Nemačiau kitos išeities. Nebeturėjau vilčių ir norėjau pasidaryti galą. Ačiū Dievui, kad to nepadariau. Tokiomis akimirkomis visada pagalvodavau: kodėl turėčiau bausti save už tai, ką man padarė kitas? Kodėl turėčiau atimti sau brangiausią, ką turiu, - gyvybę?

- W.Priklopilas instaliavo rūsyje "domofoną". Net būdamas viršuje norėjo jus kontroliuoti.

- Pakanka kam nors pasakyti, kad yra stebimas, ir jis nebesijaučia laisvas.

- Knygoje pateikiate tezę: išgyvenau todėl, kad pagrobimo akimirką buvau vaikas.

- Vaikai yra atviraširdžiai. Jie dar tik mokosi ir daugiau priima, nes suvokia savo nežinojimą. Vaikas gyvena akimirka, per daug negalvoja apie praeitį, nejaučia nostalgijos. Ir visur mato tai, kas gera. Be to, jaunas organizmas lengviau prisitaiko prie nepatogumų. Suaugęs žmogus jau turi konkrečias nuostatas, kaip norėtų gyventi ir kas yra gerai, o kas blogai. Jei būčiau pagrobta trisdešimties metų, turbūt per daug intensyviai mąstyčiau apie pagrobėją, neapkęsčiau jo. Galbūt susirgčiau kokiomis nors ligomis, nes mano imuninė sistema taip gerai nefunkcionuotų.

- Kai kas jums priekaištavo, kad teisinate pagrobėją. Net buvo vartojamas specialus terminas - Stokholmo sindromas.

- Niekada neteigiau, jog mano pagrobėjas buvo mielas, simpatiškas žmogus. Tik sakiau, kad nebuvo pabaisa, kaip žmonėms patiko jį įsivaizduoti. Galbūt širdies gilumoje nebuvo toks blogas... Tačiau nešvelninu to, ką padarė. Koks psichiškai sveikas žmogus atimtų iš dešimtmetės mergaitės artimuosius?

- Autobiografijoje rašote, kad visuomenei reikia tokių nusikaltėlių kaip W.Priklopilas.

- Reikia atlaidų ožio. Tada žmonės mano, kad jie geresni, ne tokie niekšai, turi švaresnę sąžinę. Kai pabėgau, visa mano byla buvo pateikiama dar blogiau, tragiškiau ir neskoningiau negu buvo iš tikrųjų. Iš pradžių visi nusitaikė į kaltininką, o paskui ėmė drabstyti purvais ir mane.

- Kilo visokių sąmokslo teorijų dėl pagrobimo.

- Dar tada, kai buvau kalinama, pasirodė spėlionių, kad mano motina galėjo turėti ką nors bendra su pagrobimu. Gal net nužudė mane. Deja, tokių įtarimų turėjo ir tėvas (Nataschos tėvai tada buvo išsiskyrę - red.). Jis net reikalavo ištirti vieną tvenkinį. Vėliau, kai atgavau laisvę, tėvas pavadino tai gražiausia savo klaida. Bet tada atsirado naujų teorijų: kad meluoju ir dangstau pagrobėjo bendrininkus, nes jis neva buvęs aktyvus sadomazochistų aplinkoje. Arba kad mano motina buvo nusikaltėlio meilužė ir drauge planavo pagrobimą, o vėliau, kai pabėgau, įkalbėjo jį nusižudyti. Arba kad savo noru likau pas pagrobėją, nes mama mane nuolat mušdavo, todėl pas jį man buvo geriau. Nežinau, kas savo noru leistųsi įkalinamas...

- Kas rašė tokius dalykus? Gal internautai?

- Dažniausiai jie. Bet dėl to ginčijosi ir politikai, ir tyrėjai. Policininkai iš pradžių elgėsi taip, tarsi jie būtų mane išlaisvinę. Paskui buvo sudaryta parlamentinė komisija, o dabar kita komisija įpareigota tirti anos darbą. 2009 metų pabaigoje turėjau vis kartoti parodymus ir valandomis teisintis. Nelabai malonu.

- Ar įgijusi tokios patirties pasitikite policija?

- Ne. Kai skambini į policiją, ji užtikrina: "Taip, mes to imsimės", bet nepajudina nė piršto. Mūsų šalyje daug nusikaltimų niekada neatskleidžiama. Nesijaučiu saugi.

- Nutraukėte ryšius su tėvu.

- Dvejus metus nepalaikėme santykių. Pastaruoju metu vėl pasikalbame telefonu.

- Tėvas turbūt norėtų, kad pas jį sugrįžtų ta mergaičiukė, kuri buvo pagrobta.

- Padėjo man, lyg mažam vaikui, nusivilkti apsiaustą, ištraukė ranką iš rankovės.

- Dabar gyvenate viena?

- Taip. Turiu tik žuvelių akvariume.

- Jums vis dar sunku fiziškai bendrauti?

- Kai taip ilgai neturėjau kontaktų su kitais žmonėmis, dabar man artumas yra kažin kas keista. Jei būčiau lankiusi mokyklą, važinėjusi į iškylas, susitikinėjusi su pažįstamais, būčiau labiau pripratusi prie žmonių. Bet gal nuo gimimo nesu per daug linkusi draugauti, o mano išgyvenimai tam tik trukdytų. Gal nepadeda ir tai, kad tapau žinoma.

- Kai atgavote laisvę, labai greitai nusprendėte parodyti savo veidą, stoti prieš kameras.

- Spaudos žmonės elgėsi taip įžūliai, kad anksčiau ar vėliau mano nuotraukos būtų pasirodžiusios laikraščiuose. Fotografai nuolat šmirinėjo prie mano šeimos gyvenamų vietų. Kai kas net siūlė man keisti pavardę. Tačiau nenorėjau, kad iš manęs pagrobtų ir tapatumą. Norėjau būti savimi, o ne kuo nors kitu.

- Jau kurį laiką vengiate metro, nenorite eiti apsipirkti.

- Tai tiesa. Daug jaunų moterų keistai į mane žiūri. Tarsi pavydėtų ar dėl ko nors širstų. Kartą metro vagone grupė paauglių užminė mįslę: "Kas tai yra: auga rūsyje? Natascha Kampusch." Žinojo, kad stovi šalia manęs ir darė tai tyčia. Girdėjau kalbant: "Prisirinko tiek aukų! Ką darė su tais pinigais?" Žmonės pradėjo pavydėti, kad man gerai sekasi, kad noriu pradėti gyventi iš naujo. Tai nėra malonu. Mano kasdienybė gana sunki.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"