Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Dvi savaitės Maroke: ką išpažino butelyje tūnojęs džinas

 
2017 07 20 15:30
Suvairos kuorai.
Suvairos kuorai. Mindaugo Kluso nuotrauka

Marokas – ši tema, kurios kiek įmanydamas vengiau, vis dėlto pasivijo mane. Mat kai grįžome namo, niekaip negalėjau tvirtai atsakyti sau ir kitiems, patiko jis man ar ne. Iki šiol negaliu. Maniau, palauksiu, kol dvi savaites trukusios kelionės akimirkos paskęs tarp kitų prisiminimų ir bus atsisveikinta.

Na, bet ateina laikas paleisti džiną iš butelio ir šį tą susigrąžinti. Gerai pamenu, kaip kiekviena Maroke praleista minutė atsiverdavo naujais potyriais. Aptarinėjome kiekvieną vaizdą, garsą, kvapą, veidą, visa, kas atrodė ir buvo neįprasta. Stebėjome ir stebėjomės. Kelionė mums tęsėsi kaip ilgas nepertraukiamas pasakojimas. Kaip tūkstantis ir viena naktis.

Po pirmojo savaitgalio įspūdžių susikaupė tiek, jog atrodė, kad Maroke jau esame ištisą mėnesį. Tada įvykių seka atmintyje ūmai pradėjo trūkinėti, vientisas kelionės pasakojimas – irti.

Karalius liberalas

Maroko Karalystė... Jos valdovas Mohamedas VI leidžia savo kraštiečiams verstis marihuanos prekyba. Nedraudžia ir kontrabanda gabenti jos į Europą. Kad tik kraštiečiai prasimanytų pinigo, o kokiu būdu – nelabai ir svarbu. Pinigas valdo Maroką, sako turisto patirtis.

„Mūsų žmonės neturtingi, todėl karalius leidžia auginti kanapes. Pirkti marihuanos, vežtis jos per šalį – joks nusikaltimas. Čia daug turistų, kurie atvažiuoja būtent dėl kifo (džiovinti kanapių žiedai ir lapai, – aut.) ar hašišo. Kai paprašo jų gauti, mūsų pareiga padaryti viską, kad svečiams nieko netrūktų“, – atvirai kalba viešbutuko Ševšavene savininkas Omaras. Taip, marokiečiai labai paslaugūs, tačiau už kiekvieną paslaugą reikia mokėti. Tiesiogine prasme.

Karalius Mohamedas VI dažnai nužvelgdavo mus, tolimos šalies klajūnus, autobusų stotyse, parodų paviljonuose. Netikėtai jo portretas iškildavo gatvėse virš praeivių galvų. Matyt, stebėjo, kaip mums sekasi, ar patinka viešnagė jo valdose. Mohamedas VI labai populiarus, tikima juo ir dabar, kai jau kuris mėnuo per karalystę ritasi neramumai.

Pirmoji garbės pamoka

Maroke greitai įvertini žodžio svarbą. Išmoksti apsvarstyti kiekvieną judesį, veido išraišką. Žvilgsnis tampa santūrus lyg asketo. Irdamasis per gatves privengi dairytis į šalis, dažniau žvelgi sau po kojomis. Ilgiau į ką nors užsispoksojęs tuoj sulauksi kvietimo pirkti, būsi įtrauktas į derybas, kurių baigtis nenuspėjama.

Pirmąją garbės pamoką gavome vos nusileidę Fese ir išėję pro oro uosto duris. Iš šilto karveliais ulbuojančio vakaro susidarė vyruko figūra. Ji greitai artėjo prie mūsų ir pasiūlė taksi paslaugas. Jau buvome girdėję apie kainų skirtumus, todėl beveik ranka nukirtome: „Laukiame autobuso!“

Po to dar ne kartą mokėmės išvengti panašių siūlymų, ir kai jau tarėmės šio to pasiekę, naujas susitikimas vėl nusviesdavo į pradinį tašką.

Taksistas atsitraukė. O autobuso kaip nėra, taip nėra. Užėjo vakaro tamsumos ir perspektyva pasiekti Feso centrą paniro į jas. Prie mūsų prisiartino dvi slovėnės ir pasiūlė važiuoti drauge, būsią pigiau. Sutikome. Automobilių aikštelėje pamatėme, kad jos ketina važiuoti su mums jau pažįstamu vyruku. Šis iškart užprotestavo – mūsų nevešiąs, mes jau atsisakėme jo paslaugų. Ką gi, turėjome pripažinti jo tiesą ir ieškoti alternatyvos.

Vertingiausias Feso objektas

Nakties užkluptiems keleiviams teko nejauki užduotis dešimt tūkstančių gatvelių turinčioje Feso medinoje – aukštų sienų juosiamame senamiestyje – atrasti savo viešbutuką. Dar visu smarkumu vyko turgaus prekyba, užklupusi mus nematytų daiktų, veidų, kvapų gausa. Jau kitą dieną iš specifinio kvapo galėjome atspėti, kada artinamės prie odos dirbinių prekystalio.

Ilgiau į ką nors užsispoksojęs tuoj sulauksi kvietimo pirkti, būsi įtrauktas į derybas, kurių baigtis nenuspėjama.

Mus nuolat lydėjo šūksniai „Alemanija? Svyden? Rusija?“, nesiliovę per visą viešnagę Afrikos vartais vadinamame krašte. O kreipdamiesi „dobra, dobra?“ mieli berberų palikuonys norėjo išsiaiškinti, ar tik nesame iš Lenkijos. Reikia pasakyti, kad jų dėmesys vargino ne juokais. Bet tokia ta tikrovė viename svarbiausių islamiškojo pasaulio centrų.

Feso medina priminė – gal ir nevykęs sugretinimas – pragarą, kažkurį Dantes „Pragaro“ ratą. Nepaliaujamas bruzdesys, praeiviai, vežimai, prekės ir prekystaliai, fizinės anomalijos išklaipyti kūnai, apskretęs grindinys – visa tai nepaliaujamu srautu leidosi kažkur žemyn, tarsi į milžinišką kraterį. Atrodė, tas leidimasis niekada nesibaigs, o jei ir baigsis, tai kokiu nors skardžiu, nuo kurio netyčia gali nugarmėti į prarają, geriausiu atveju – į žemesnįjį ratą.

Fesas – dvasinė Maroko sostinė. Tad čia svarbu pamatyti 859 metais įkurtą Al Karauino universitetą ir medresę. Marokiečiai mėgsta pabrėžti, kad tai seniausia tebeveikianti aukštojo mokslo įstaiga pasaulyje. Jei nesate musulmonas, į vidų patekti nepavyks, tačiau šventyklos kiemai žvilgsniui atsiveria iš daugelio gatvelių.

Vis dėlto vertingiausias Feso objektas, žinokite, esate jūs patys – jūsų mintys, pojūčiai, kai skinatės kelią medinos labirinte, tarsi ko nors ieškodami, tarsi tikėdamiesi ką nors atrasti, o iš tiesų traukiami tos paslaptingos jėgos, kurią lengviausia būtų įvardyti Rytų magija. Nes kiekviena akimirka čia prilygsta atradimui. Kitaip tariant, įdomiausia Fese – miesto ir svetimšalio susitikimas.

Trys svarbiausi žodžiai

„Dar“, „riad“, „auberge“ – trys svarbiausi žodžiai, žinotini turistui-biudžetininkui. „Daras“ – tai tiesiog namas, „oberžas“ – nakvynės namai, o „riadas“ – dalelė musulmoniško rojaus, pirmiausia paminėta Korane – unikali marokiečio tvirtovė su vidiniu kiemeliu, į kurį atsukti visų kambarių langai.

Šviesa į namo vidų patenka per stogą, pridengtą stikline konstrukcija, saugančia nuo mažai tikėtino svečio – lietaus. Štai čia ir atsiveria visa Rytų pasaka: čirpsi paukšteliai, ramu, miesto klegesys ir prekybinis gaudesys lieka už tvirtovės sienų.

Per penkiolika viešnagės dienų nakvojome pas aštuonis šeimininkus. Ir visur reikėjo kartoti gerokai pakyrėjusią procedūrą – pildyti registracijos lapelius: kas esi, kuo dirbi, iš kur atvykai ir kur važiuosi toliau. Policinės valstybės reikalai? – nuolat svarsčiau.

Vis dažniau dėmesį atkreipdavo dar vienas atgrasus dalykas, ko gero, labiau sietinas su istorine tradicija, o ne valstybės sąranga: beveik visi Maroko namai, nepriklausomai nuo regiono, pirmame aukšte turi grotuotus langus.

Kodėl taip yra, ar tai susiję su dažnais įsilaužimais, neradome progos pasiteirauti. Tačiau kai grotas matai nuolat ir visur, šalis pradeda priminti vieną didelį kalėjimą.

Ševšavenas – arčiau dangaus

Jei netikėtai atsibustumėte jūros dugne, panikuoti neverta, greičiausia tai – Ševšavenas, miestas Rifo kalnuose, ne vieną dešimtmetį puoselėjantis tradiciją mėlynai dažyti gatveles, namų sienas, laiptus.

Po pirmojo savaitgalio įspūdžių susikaupė tiek, jog atrodė, kad Maroke jau esame ištisą mėnesį, o tada įvykių seka ūmai pradėjo trūkinėti, vientisas kelionės pasakojimas – irti.

Priežastys, kodėl taip daroma, minimos įvairios. Vieni sako, esą melsva spalva atbaidomi uodai, kiti teigia, kad ji simbolizuoja rojų ir šitaip žemė atsiduria arčiau dangaus. O arčiau tiesos, ko gero, yra tvirtinantys, kad melsvais atspalviais miestą pradėjo dažyti žydai, pabėgę iš Europos per nacių siautėjimą.

Ševšavenas toks gražus, taip mėgsta puoštis žibintais, gėlėmis, vazelėmis ir piešiniais, kad net atrodo butaforinis, suręstas tik tavo viešnagei. Tad nenuostabu, kad į jį traukia minios turistų iš viso pasaulio. O europiečiai, pasak vietinių, baigia supirkti medinos namus. Miestą labai mėgsta hipiai (nė vieno neteko matyti), dėl jau minėtos priežasties – lengvai įsigyjamos marihuanos.

Jei nepagaili 100 dirhamų

Kiekvienas mūsų aplankytas Maroko miestas buvo kuo nors nepanašus į kitus. Kaip sakoma, turįs savo charakterį. Tačiau po Ševšaveno nutarėme pirmiau nukakti į Šebi ergą, smėlėtąjį Sacharos ruoželį prie ypač neišvaizdaus Merzugos miestuko.

Ko gero, žadą atimantys kopų vaizdai, nepakeliamai kaitri saulė, asketiškas gyvenimas, nuo jos besislepiant „Auberge Africa“ pas išmintingąjį šeimininką Juzefą, smėlio audra ir netikėtas, bet labai lauktas lietus, pusantros valandos kelionė kupranugariais ir viešnagė oazėje „Oubira“ – labiausia į atmintį įsirėžę kelionės epizodai.

Na, nebent dar prisiminčiau, kaip autobuse po varginančios kelionės, beveik nemiegojęs, paryčiais valandų valandas per radiją verčiamas klausytis Korano eilių, palikau telefoną. Tačiau net ir pasaulio platybėse, už 4 tūkst. kilometrų nuo namų, pamestas daiktas kartais grįžta, ypač jei nepagaili 100 dirhamų.

O ginčų su pasenusių mersedesų vairuotojais, vaidinančiais taksistus ir mėginančiais į automobilį medinėmis rankenomis sugrūsti šešis žmones, nė neminėsiu. Ilgainiui tokie susidūrimai kartojosi, tapo normalia praktika.

Čia jos tiesiog nėra

Pakeliui į Marakešą kelias dienas skyrėme apsižvalgyti Todros ir Dadeso upių tarpekliuose. Ten paskanavome tikro marokietiško kuskuso. Jau buvome ragavę tradicinių mėsos ir žuvies troškinių – tadžinų, pasilepinę kupranugario mėsainiu. O viešbučio „Blue Ciel“ šeimininko paruoštas kuskusas teko tą vienintelį kartą.

Įkyriai persekiojami berberų vaikų, tiesiančių delniukus dirhamo link arba prašančių „bonbon“, žvelgėme į apačioje vos sruvenančias upes, palmių giraites, neūžaugas kviečius. Svarsčiau, kad čia, sunkiai dirbant nedosnią žemę, turbūt ir išugdomas tas berberų supratimas apie pinigo vertę. Žemė nieko neatiduoda dykai, tad ir jos vaikai nelinkę pusvelčiui dalytis gėrybėmis.

Apie šykštoką berberų būdą esu svarstęs ir taip: žemė skurdi, kalnų didybė ir grožis geriau matomas tik iš toli, o įsižiūrėjus, visa šalis – žvyro karjeras; neprisiglausi, pavargęs neatsigulsi, kaip Lietuvoje, ant pievelės, nes čia jos tiesiog nėra – tik akmenys ir dulkės; tad būtinybė išsilaikyti įsitvėrus paviršiaus, matyt, ir subrandina tokį charakterį.

Pasakojimas apie Maroką būtų nieko vertas, jei prisivaręs iki šios vietos nepaminėčiau labai svarbios ir akivaizdžios detalės: toje šalyje daugelis dalykų vis dar gaminami rankomis. Daiktų kokybė skirtinga, apsukresni įsiūlo ir kiniškų prekių, tačiau unikalūs vienetiniai gaminiai tiesiog masina žvilgsnį. Jei ne skrydžio apribojimai, namų apyvokos daiktų būtume atsigabenę tiek ir tiek.

Tai buvo kelionės pabaiga

Ties Tiškos perėja persivertę į šiaurvakarinę Atlaso kalnų pusę, atsidūrėme kiek kitoje aplinkoje. Gamta tarsi atgijo, sužaliavo. Marakešo laukėme nekantraudami ir kiek nerimaudami. Žinojome, kad ten užsieniečiai „nugręžiami“ negailestingai. „Marakeš, arnakeš“, – įspėjo mus Juzefas iš Merzugos ir paaiškino: Marakeše ir niekam tikusį daiktą moka įgrūsti už milžinišką kainą.

Didžiausia Marakešo traukos vieta – į UNESCO paveldo sąrašą įtraukta Džamalos aikštė. Grįždami namo į savo „riadą“, ją pereidavome kasdien. Čia pasirodymus rengia arabų pasakų sekėjai, tūkstantmetę tradiciją saugantys šokėjai, gyvačių kerėtojai ir beždžionėlių dresuotojai. Šių, pririštų grandinėmis, labiausia buvo gaila. Visur zuja akinių, mobiliųjų telefonų pardavėjai, vikriai darbuojasi ir kosminės kainos prašo chna meistrės. Nuo prekystalių ataidi šūksniai, kviečiantys išgerti apelsinų sulčių – Džamala geriausiai simbolizuoja judrią Maroko kasdienybę.

O Atlanto pakrantėje esanti Suvaira gyvena visai kitu ritmu. Kaip ir dera kurortui, prekeiviai čia labiau atsipūtę, praeivius vilioja vangiai. Suvaira seniai pamiršo tvirtovės funkcijas, galingos jos sienos žavi tik kinematografininkus. Orsonas Wellesas čia filmavo garsųjį „Otelą“.

Dabar mieste pagrindiniai šeimininkai – žvejai, kviečiantys paragauti ką tik iš jūros traukto laimikio. Suvairoje dėl Atlanto kaimynystės taip vėjuota ir drėgna, kad geresnės vietos susirgti plaučių uždegimu nesurasi. Man, radusiam, tai reiškė kelionės pabaigą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"