TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Džiunglių dvasios išeina į pensiją

2008 02 09 0:00
Paskutinis mačiguengas. Dar prieš dvejus metus jų gyveno keli šimtai, dabar - tik vienuolika.
LŽ archyvo nuotrauka

Pirmykščiai žmonės galutinai išnyksta Žemės planetoje. Dar mūsų gyvenimo metais paskutinė laukinė gentis pirmą kartą apsimaus kelnes ir pamatys pirmą vaizdajuostę.

Trijų filmų civilizacija.

Pirmas filmas, kurį žiūri Amazonės indėnai, paprastai rodo juos pačius. Kas nors nori paaiškinti, kas yra vaizdo kamera, ir paleidžia juostą, kurią ką tik filmavo. Antras filmas dažniausiai būna kung fu stiliaus. Indėnus žavi fizinė jėga, varžybos ir dvikovos; juk patys yra kariai, vertina vyriškumą ir mėgsta garsiai klykti smogdami priešininkui. Idėja trenkti pėda į kaktą juos sudomina ir pralinksmina. Valandų valandas gali žiūrėti kung fu filmus. Aišku, fabulos nesupranta - jų pasaulyje nėra nei pinigų, nei brangakmenių, dėl kurių būtų galima kautis, o koncepcija kovoti kieno nors kito (ne savo) vardu, ir dar už atlygį, tokia absurdiška, kaip mums siūlymas pavaduoti kolegą jo vestuvių naktį, nes lyg tyčia susirgo gripu.

Trečias filmas indėno gyvenime būna pornografinis. Tai dėl to, kad vietos, kur indėnai susiduria su mūsų civilizacija, yra mažiausiai civilizuoti tos civilizacijos regionai - pasienio teritorijos, kuriose dominuoja vieniši vyrai, atvykę į tropinius miškus ieškoti aukso, naftos ar vertingų medžių. Tie žmonės nepriklauso intelektualų elitui, todėl juos aptarnaujantys vaizdajuosčių nuomojimo punktai nesiūlo klasikos, o ką jau kalbėti apie avangardines juostas.

Kaip indėnai reaguoja į pornografinius filmus? Leipsta iš juoko. Į pakartotinius demonstravimus renkasi ištisos šeimynos: jaunesni atlydi iš namų iškaršusius senukus, motinos atsiveda mažus vaikus ir visi kvatoja susiėmę už pilvų. Ką gi... jiems seksas - normali gyvenimo dalis ir žiūrint nežadina geismų. Gyvena kelių šeimų palapinėse, kasdien regi tėvų, giminių, draugų sueitis. Jiems iš gretimo hamako sklindantys garsai - kaip mums kaimyno knarkimas.

Kai indėnai mato, kad žmonės ekrane viską daro ne taip kaip gyvenime, jiems atrodo, jog tai juokai, komedija. Arba kad tie gringai filme - baisūs nevėkšlos, nežinantys, kam skirti jų organai ir kaip juos reikia sujungti. Pornografija indėnų nei jaudina, nei pykina - jiems tai farsas. Maždaug kaip Tomas ir Džeris iš animacinio filmo vaikams.

Šiaip ar taip, iš visko matyti, kad mūsų gyvenimo metais paskutinė laukinė gentis bus "išcivilizuota". Ką reiškia "išcivilizuota"? Ir kaip tai vyksta?

Pirmykščių genčių beliko kelios dešimtys: Amazonijoje, Kalimantane (Borneo), Naujojoje Gvinėjoje, gal dar viena ar dvi žemyninėje Azijoje. Ne pirmus metus girdime ir pranešimų apie pavienes klajoklių grupeles, besislapstančias drėgnuose Mato Groso regionuose arba Gran Čako ir Pantanalo (milžiniški pelkynai Brazilijoje) pasienyje. Beje, konkrečių žinių apie tai skelbta tik prieš dešimtmetį.

Visos mums žinomos laukinės gentys žino ir apie mus (tai logiška). Net jeigu dar neįvyko fiziško susitikimo su baltuoju žmogumi, pirmųjų kontaktų tikriausiai jau būta. Žinios ir gandai džiunglėse sklinda taip pat greitai kaip turguje. O paskui gandus skverbiasi artifaktai - plastikiniai indai ir metaliniai peiliai, kurie vykstant mainų prekybai perduodami iš rankų į rankas, vis tolyn ir tolyn...

Kur konkrečiai? Už devynių kalnų, už devynių upių - kaip pasakoje, kuriai galima rasti atitikmenį kad ir Naujojoje Gvinėjoje. Ten vietovė labai kalnuota, o kalneliai, nors ir neaukšti, sunkiai įveikiami - skardingi, klampūs, apaugę neįžengiama giria.

Turbūt paprieštarausite: atkaklus ir ištvermingas tyrinėtojas turi šansų ten prasibrauti. Ne per daug... Kiekviename kitame slėnyje, už kiekvieno kito kalnagūbrio sutiks kitą gentį, kalbančią kita kalba, ir kuo giliau į mišką, tuo mažiau tos gentys džiaugsis svečių iš užsienio vizitais. Be to, klimatas ir gamta nepalankūs turistams - iš kelionių po Naująją Gvinėją ir Kalimantaną parsivežama mokslui nežinomų negalavimų. (Pavyzdžiui, straipsnio autoriaus kolegai genda akis. Taip jam pasakė gydytojas ir skėstelėjo rankas: "Greičiausiai kažkoks pelėsis. O gal parazitas, - dar pridūrė. - Žodžiu, nežinau, bet... jums lupasi ragena, po akies voku - negyjantis pūlinys, ir aš nieko negaliu padaryti." Kitas kolega parsivežė daug mėnesių nepraeinantį kosulį ir "kažką tokio gerklėje". Turbūt pelėsį.)

Korporacinio milžino akimi

Taigi už devynių kalnų ir devynių upių, kur negali nutūpti sraigtasparnis (nes statu, tanki augmenija ir klampu), o pėsčiomis prieiti sunku, slepiasi paskutiniai pirmykščiai žmonės. Slepiasi? Nebūtinai. Dažniausiai jie būna per daug toli nuo pasaulio, todėl ir neturi kontaktų. Kai tik mūsų pasaulis suteikia laukinėms gentims šansą ir prieina ganėtinai arti, jos pačios mielai puola į plastikinį civilizacijos glėbį.

Kad sąmoningai būtų vengiama kontakto, pasitaiko nedažnai: matisų gentis Ituji upės baseine vakariniame Brazilijos pakraštyje (nestato kaimų, tik palapines vienai nakčiai, po to keliauja gilyn į mišką), patas grandes gentis Madidžio upės baseine Bolivijoje ir vienintelė Ekvadore huaorani giminės gentis, įnirtingai ginanti savo teritoriją ir žudanti visus įsibrovėlius (net savos giminės narius iš gretimų genčių).

Kai kurios gentys lieka laukinės reguliuodamos savo santykius su išoriniu pasauliu. Pavyzdžiui, yanomami genties nariai, gyvenantys Oriniko aukštupyje, patys dažnai išeina toliau, bet į savo žemes stengiasi nieko neįsileisti. Panašiai elgiasi gentys Vakarų Irijane (Naujosios Gvinėjos salos vakarinė dalis).

Tačiau dažniausiai kontaktas prasideda abipusiu sutikimu, netaikant jokios prievartos. Ir tada indėnų kultūra bus pasmerkta žlugti. Nepavyks reguliuoti gaivališko jų bėgimo mūsų parduotuvių link, nepavyks prilaikyti smalsumo pažinti visus tuos stebinančius daiktus ir medžiagas, kurių džiunglėse nėra, visokių spalvų plastiką, batonėlių skonį, maišatį galvoje, kurią sukelia muzika, sklindanti per ausines.

Šiuo atveju lengva suprasti, kodėl indėnai veržiasi civilizacijos link, bet kodėl civilizacija jais domisi? Tai klausimas ne turistams ir ne antropologams, o į koncernus susibūrusiai visai mūsų civilizacijos galybei. Klausimas korporaciniam milžinui, kuris nukreipia savo didelę akį į tą gentelę-blusą, tuos kelis tūkstančius, pasklidusius nemenkame plote. Kodėl juos norime civilizuoti? Ar negalėtų pasilikti ten, kur yra?

Ten, kur yra - tai raktas. Keli tūkstančiai žmonių, pasklidusių nemenkame plote, yra dar vienas raktas. Sudėkite juos ir darykite išvadą. Indėnų teritorija (oficialiai - rezervatas arba tiesiog niekieno žemė, kurioje gyvena kokios nors genties kartų kartos) šiandien yra turto šaltinis, ir jis negali dirvonuoti. Civilizacija turi ten įžengti!

Prieš keturis dešimtmečius Ekvadoro Amazonijoje buvo atrasta naftos ir nuo to momento aiškiai pasirinkta: siurbsime naftą, nes tai užtikrins duonos kąsnį ir apskritai pagerins gyvenimą keliems milijonams ekvadoriečių, o tuos kelis tūkstančius indėnų, kurie neteks namų, žemės po kojomis, medžioklės plotų, iškeldinsime ir civilizuosime. Pagaliau išsikraustys ir patys, gražiuoju. Užteks jiems parodyti plastikinių daiktų, batonų ir televizorių. Tereikės pastatyti kaimelį kitoje vietoje ir garantuoti, kad naftos kompanija, perimanti indėnų teritoriją, aprūpins elektros srove, pastatys mokyklą, įrengs vandentiekį ir atveš televizorių (ir DVD filmų), taip pat ryšio priemonių, gydytoją... To pakaks, kad indėnai taikiai ir noriai išeitų iš miško.

Civilizacijos glėbyje

Ekspedicijos į laukinių genčių teritorijas organizuojamos jau daug metų. Kadaise sėkme baigdavosi (kai džiunglėse rasdavo kaimą) viena ekspedicija iš dviejų, vėliau - viena iš trijų. Šiandien tyrimo objektai išnyksta. Ir taip sparčiai, kad net informacijos cirkuliavimo tempas naudojantis internetu atsilieka.

"2005-aisiais rengiau ekspediciją į mačiguengų genties kaimą, - pasakoja Karališkosios geografų draugijos Londone narys Wojciechas Cejrowskis. - Turėjau patikimos informacijos ir tikslius matavimus. Su manimi bendradarbiavo du misionieriai lenkai, o su jais - vadovai miške iš gretimų genčių. Gavau tikrai naujausios informacijos. Vykdamas į Peru žinojau, kad džiunglėse dar gyvena keli šimtai mačiguengų, o gal net iki tūkstančio. Kai pasiekiau vietą, paaiškėjo, jog belikę trys kaimeliai, o juose - iš viso vienuolika žmonių."

Kur dingo kiti? Gal juos kas išžudė? Ne. Šiandien nebežudoma. Pakanka to, kad naftos kompanija pastato naują kaimelį arčiau pasaulio, iškelia palydovinę anteną, nuperka televizorių ir užtikrina reguliarų maisto pristatymą (aplink naują kaimelį nėra nei medžioklės plotų, nei dirbamų laukų). Tada genties žmonės patys išeina iš miško.

Mačiguengų dar yra. Daugelis žino, kaip vadinasi jų gentis. Gali papasakoti, kas jie buvo. Bet kas yra dabar? Tikriausiai neišsaugojo senosios kultūros, nes toji siejosi su pirmykšte giria. Tai ką išgelbėjo? Gyvybę. Mačiguengų mirtingumas sumažėjo, o gyvenimo kokybė pagerėjo: dabar jie neprivalo dirbti, nešąla naktimis, nebadauja, nekariauja su kitomis gentimis, nežūva per medžiokles. Egzistuoja fiziškai; kaip genų (bet ne kultūros) fondas - tiek ir galima pasakyti.

Tad kur problema? Juk kultūros dingsta nuo žemės paviršiaus taip pat kaip žvėrių rūšys. Nesidraskome drabužių, kad baigėsi faraonų civilizacija, kad Babilonija amžiams slenkant tapo Iraku. Tai normalūs raidos ir evoliucijos procesai - vieni išstumia kitus, išnyksta užkariauti arba pamažu taikiai ištirpsta ir asimiliuojasi.

Gal neverta sielvartauti, kad negrįžtamai nyksta paskutiniai planetos pirmykščiai žmonės? Kol kitiems nedaroma fizinės skriaudos, viskas gerai. Juk indėnai savo noru ateina į mūsų civilizacijos glėbį. Tai tiesa - užhipnotizuojame juos ir sąmoningai ištraukiame iš džiunglių. Bet juk dažniausiai tai darome dėl jų pačių gerovės. Misionieriai stato mokyklas yanomami genties žemėse, o ši savo noru siunčia ten savo vaikus: kad susipažintų su naujuoju pasauliu, kad išmoktų naujų reikalingų dalykų ir asimiliuotųsi.

Žinoma, dėl to praranda daug savosios kultūros ir visą gentinį savitumą, tačiau ta kultūra ir savitumas netinka dabartiniams laikams. Indėnų vaikai mokosi, kam reikalingi pinigai, kas yra antradienis ir ką reiškia frazė: "Padaryk man tai iki antradienio, kitaip tau nesumokėsiu." Kiekvienas naujas dalykas, kurio išmoksta, atitolina juos nuo tėvų pasaulio, kuris vis tiek pasmerktas žūti. Kaip pasmerktas žūti ir mūsų pasaulis, ir kiekvienas ateisiantis.

Mūsų senelės, žiemą sėdėjusios prie krosnių, kurios šiandien žadina nostalgiją, džiaugėsi, kai prasidėjo centrinio šildymo radiatorių epocha. Juk tas nuolatinis laipiojimas į rūsį anglių buvo kaip klaidžiojimas po džiungles su pučiamosiomis strėlėmis - tuo metu gerai, o šiandien jau beprasmiška.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"