TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ekspertė: kalbėjimo procese dalyvauja visas mūsų kūnas

LŽ archyvo nuotrauka

Dažnai įsivaizduojama, kad, kai naudojame savo balsą, dirba tik burna, gerklė ar smegenys, sako aktorė Jūratė Vilūnaitė. Tačiau, anot jos, kalbėjimo procese dirba visas kūnas.

„Kai dirbu su studentais, pradedu nuo klausimo, kas dirba, kai dirba jūsų balsas. Ar įsivaizduojate, kokie organai dalyvauja, kai naudojame balsą, mums kalbant? Dažniausiai išgirstu atsakymą, kad tai yra gerklė, dar – burna. Protingesnis žmogus pasako, kad dalyvauja ir smegenys. […] Bet niekada neišgirstu, kad tai yra visuma.

Tame dalyvauja visas kūnas: […] mūsų stuburas, laikysena, pilvo presas, diafragma, sėdmenys, kojos, pozicija, kvėpavimas, krūtinė. […] Negali treniruoti atskirai balso aparato (kaip įsivaizduojame – balso stygų), nes tai yra tik to instrumento dalis“, – LRT RADIJUI tvirtina J. Vilūnaitė.

Keičia balsą, norėdami pakeisti save

Pasak pašnekovės, žmogus turi įvairiausių įpročių, kurie dažniausiai ateina iš vaikystės, noro save pateikti kitiems. Šie įpročiai pamažu tampa tartum antra žmogaus prigimtimi. Dažnai žmogus net nežino, kad turi žemesnį, sodresnį ar platesnį savo balso tembrą.

„Balsas labai daug išduoda apie žmogų. Jis išduoda ir emocinę būseną. Kiekvienas žino, kad, kai būname prislėgti, balsas skamba vienaip, kai džiaugiamės, esame euforijoje, – dar kitaip. Visų pirma tai yra emocijos ir įpročio atspindys, galų gale, to, kiek žinome apie savo balsą“, – sako aktorė.

J. Vilūnaitės teigimu, yra žmonių, kurie, norėdami būti kitokie, kitaip save pateikti, moduliuoja savo balsą. Tarkime, norėdami būti stiprūs, jie balsą žemina.

„Tai gal daugiau taikoma vyrams. Jie tada tą balsą stato, žemina nenatūraliai. […] Tai nereiškia, kad balsas netikras. Taip, tai – mūsų balsas. Bet, jei yra blogas įprotis kalbėti ne visai savo tembru, tiesiog naudoti kitą savo tembrą, […] po to atsiranda problemų“, – sako moteris.

Ji pastebi, kad žmonės tokiais atvejais kalbėdami greitai užkimsta arba būna užkimę nuolatos. Taip, anot J. Vilūnaitės, atsitinka todėl, kad žmogus vargina savo balso stygas, pavyzdžiui, stengdamasis kalbėti aukštai, nors iš tikrųjų turi žemą balsą.

„Jis tą balsą slepia. O kai jis jį atidaro, visi nustėra, nes jis – kitoks. Tiesiog jam buvo nejauku, gal norėjosi mokykloje tai paslėpti, gal paauglystėje – daugybė kompleksų. […] O po to, kai žmogus atranda kalbėjimą, kuris jam yra patogus, iš dalies atranda ir savo asmenybę. Tai yra susiję“, – tikina J. Vilūnaitė.

Koją pakiša jaudulys

Mokėjimas teisingai naudoti savo balsą yra naudingas mums visiems. Tai yra ne tik aktoriams reikalingas įgūdis, tvirtina aktorė.

„Tai gali būti įvairiausios profesijos žmonės: nuo mokytojo iki teisininko ar gido – visi, kurie kalba auditorijai, kurių gyvenimo dalis – kalbėjimas kitiems.

Dauguma įsivaizduoja, kad užtenka kalbėti, jei yra mikrofonas, išvis nereikia energijos. […] Kai žmogus kalba, tik perduodamas informaciją, nepajungdamas visumos – savo energijos, emocijų, raumenų, girdime tik monotoniškus, nelabai raiškius kalbėjimo pavyzdžius“, – sako J. Vilūnaitė.

Jos teigimu, kartais žmogus nepasitiki savimi ir nežino, kaip jo organizmas veikia streso metu. Tokiais atvejais, pasak specialistės, dažniausiai jis jį paveda.

„Kai atsiduri prieš auditoriją, net jei yra mikrofonas, jaudulys tau pakiša koją, ir tu pradedi kliūti. Tu jauti, kad nežinai, kaip, ką padaryti, liežuvis susipina, pradeda drebėti balsas. Tai tau maišo. Tas jaudulys, kuris buvo, dar padidėja, nes nepažįsti savo instrumento, nors jį ir naudoji“, – dėsto J. Vilūnaitė.

Specialistės manymu, kai kurie žmonės patogų kalbėjimo būdą atranda intuityviai. Kad neužkimtų, jie, pavyzdžiui, pradeda ieškoti patogios padėties. Pasak pašnekovės, žmonės gali tokią padėtį atrasti, tačiau taip gali ir neatsitikti.

J. Vilūnaitė: negražių balsų nėra

Paklausta, ko reikia, kad atrastum patogiausią sau kalbėjimo būdą ir pritaikytum tai kasdienybėje, J. Vilūnaitė teigia, kad visų pirma reikia informacijos, kaip veikia visas žmogaus balso instrumentas.

„Laikysena yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad turėtų kur remtis raumenys, kurie naudojami taisyklingam kvėpavimui, kad įtampa nenueitų ten, kur ji neturi būti. Taigi pirmas dalykas – laikysena.

Tada – kvėpavimas, raumenys, kurie turi dirbti, atsipalaidavimas, gerklės padėtis, – vardina specialistė. – Dažnai daug kas bijo tiesiog atidaryti lūpas […]. Tai yra pagrindiniai dalykai, kuriuos reikia žinoti ir bandyti taikyti.“

Kiekvieno mūsų įgimtas balso tembras yra skirtingas. Pasak J. Vilūnaitės, balsas yra gamtos dovana, kurios negali pakeisti, bet balso spektrą galima plėsti.

„Dainininkai ir kalbėtojai gali turėti labai nedidelius gamtos duomenis, bet treniruojantis diapazonas tampa tikrai didesnis. […] Mūsų garso atrama yra kvėpavimas, diafragma, presas. Vadinasi, kai pajungiame šiuos raumenis, mūsų balsas automatiškai įgauna atramą, atsvarą. Tada jis skamba tvirčiau“, – aiškina aktorė.

J. Vilūnaitės manymu, nėra negražių balsų, tiesiog žmonės dažnai jais naudojasi ne visai teisingai. Kartais atsiranda tam tikra kalbėjimo maniera.

„Ta maniera, noras kalbėti gražiai […], man nėra gražus. Tai yra bandymas būti kažkuo, bet ne kalbėti taip, kaip iš tikro norėtųsi kalbėti, bandymas įsiteikti ar sužavėti“, – mano aktorė.

Galime būti įvairesni ir spalvingesni

Verta pagalvoti ne vien apie tai, kaip mes patys kalbame, bet ir apie tai, kaip priimame kito žmogaus balsą.

J. Vilūnaitės teigimu, jei žmogus užima vadovaujančias pareigas, o kalba labai silpnu arba aukštu balsu, jis neturi pakankamai įtaigos, kurią tikrai galėtų turėti, jei žinotų, kaip naudoti savo balsą.

„Jei žmogus nori perduoti kažkokią informaciją, žinią, balsas jam turi padėti tą padaryti. Mes „pagauname“, kokią žinią perdavė, ar burbtelėjo, ar vienaip, ar kitaip kažką pasakė. Balsas susijungia su emocija, kurią perduodi, su žinia. […] Dalyvauja ir protas, ir jausmai, ir tembras. Tai yra visuma“, – sako J. Vilūnaitė.

Aktorė savo žiniomis ir patirtimi dalinasi kalbėjimo meno studijoje. Pasak J. Vilūnaitės, idėja įkurti tokią studiją kilo dėl kelių priežasčių. Viena jų buvo jos sūnaus ir jo bendraamžių patirtis, ruošiant pirmą viešą kalbą mokykloje.

„Supratau, kad tai yra baisus stresas, ir jie labai jaudinosi. Sūnus pasakojo, kad jie paruošia puikias kalbas, bet jie jas atberia kaip žirnius, nežinodami, kaip tą daryti, žiūrėdami kažkur į lubas, [...] nedarydami pauzių – kad tik greičiau. Taip jie praranda pusę kalbos grožio. Tada pagalvojau, kad tai – labai svarbu“, – pasakoja J. Vilūnaitė.

Anot jos, kalbėjimas yra mūsų įvaizdžio dalis. Nuo to, kaip kalbame, priklauso ir tai, kaip mokame įtikinti kitus. Apie tai būtina galvoti, įsitikinusi pašnekovė. „Manau, kad tai – išsilavinusios, kultūringos asmenybės dalis“, – sako J. Vilūnaitė.

Jos nuomone, aktoriaus technika, kaip valdyti savo balsą, gali padėti pagerinti kiekvieno žmogaus kalbėjimą. Aktorės manymu, ją naudodami, žinodami, kaip elgtis su savo balsu, galime būti daug įvairesni ir spalvingesni.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"