TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Elvisas gyvas, kol kas nors už tai moka...

2007 10 13 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Tai liūdnas jubiliejus. Prieš trisdešimt metų, 1977-ųjų rugpjūčio 16 dieną, Elviso Presley širdis neatlaikė perkrovimo, susijusio su košmariška dieta ir piktnaudžiavimu vaistais. Įdomus dalykas: triukšmingiausiai jo mirties metines šventė įsitikinusieji, kad Elvisas gyvas.

Kai pasklido žinia apie Karaliaus mirtį, į Memfį atvyko kone 200 tūkst. gedėtojų. Dauguma jų stovėjo begalinėje eilėje, nes norėjo atsisveikinti su dievaičiu. Būtent tada žmonėms ir kilo abejonės. Karste gulintis kūnas negalėjo būti Presley. Jis keistai švytėjo, tarsi vaškinis. Neatitiko nosies forma, garsiosios žandenos atrodė kaip dirbtinės, pagaliau ir rankos - joms irgi kažkas buvo ne taip. Tuos gandus pakartojo geltonosios spaudos flagmanas "The National Enquirer", o jei jau kas išspausdinta juodu ant balto, vadinasi, tai tiesa.

Amžinai gyvas Elvisas

Spekuliacijoms dėl E.Presley likimo sunaudota tūkstančiai tonų popieriaus. Štai kad ir "Tiesa apie Elvisą Aroną Presley, papasakota jo paties" - gydytojas Donaldas Hintonas iš Kanzaso tvirtina daug metų (savaime aišku, po 1977-ųjų) gydęs dainininką, kuris, gelbėdamasis nuo šlovės naštos, pasirinko Jesse vardą.

D.Hintonui mynė ant kulnų Gailas Breweris-Giorgio ("Ar Elvisas gyvas?"), Steve'as Chanzesas ("1935 - kur esi?"), Majoras Billas Smithas ("Memfio paslaptis"), Monte'as Nicholsonas ("Planas: Presley"). Tai tik keletas dideliais tiražais išleistų knygų, kuriose dėstomos įvairios sąmokslo teorijos, verčiančios abejoti rokenrolo karaliaus mirtimi, - nuo visiškai idiotiškų, kai įsimaišiusios svetimos civilizacijos, iki, atrodytų, neblogai dokumentuotų ir argumentuotų.

Be knygų, buvo televizijų programos ("Elviso archyvas"), dešimtys internetinių puslapių ir dainininką mačiusių liudininkų pasakojimų. Pirmumo teisė priklauso kažkokiai Louise Welling, kuri 1988 metais tikino mačiusi Presley Mičigano valstijoje ir net esą šnektelėjusi su juo. Kai šios moters istorija susidomėjo pasaulio žiniasklaida, kaipmat atsirado šimtai sekėjų. Pasiūla viršijo paklausą, todėl šiandien net pasakojimas, kad metus gyvenote po vienu stogu su Elvisu, negarantuotų jums kvietimo į populiarią pokalbių laidą. Reikėtų labiau pasistengti, kaip, pavyzdžiui, Billas Beeny, "Elvis is Alive Museum" (muziejaus "Elvisas gyvas") įkūrėjas ir kūrinio "Elviso DNR įrodo, kad jis gyvas" autorius. Jam esą pavyko gauti dainininko audinio mėginį, imtą kepenų biopsijai 1975 metais, ir medžiagą iš E.Presley autopsijos. B.Beeny užsakyti DNR palyginimai turėję įrodyti, jog mėginiai - ne to paties asmens, vadinasi, karste gulėjo kitas žmogus.

Šventasis Elvisai, melskis už mus

Kam Elviso gerbėjams tas tikėjimas, kad jų dievaitis gyvas? O kam apskritai žmogui tikėjimas? Amerika - jauna šalis, jos istorija trumpa ir ne visada įkvepianti. Na, kaip girtis brolžudišku pilietiniu karu arba gėdingu žemyno senųjų gyventojų išnaikinimu?

Dar prastesni reikalai bendros vertybių sistemos srityje. Nors krikščionių Dievas minimas himne ir matomas ant banknotų, Jungtinių Valstijų gyventojai išpažįsta daugybę visokių religijų arba neišpažįsta jokios. Daugiakultūrė, atvira amerikiečių visuomenė susikūrė daugiaamžės tradicijos pakaitalą, pasaulietišką mitologiją, kuri vienija žydus intelektualus iš Niujorko, baptistus iš vadinamojo biblinio žiedo (konservatyvių krikščionių dominuojamų Pietų valstijų) ir hipius iš Alabamos. Taigi amerikiečių panteoną sudaro riteriai iš "Žvaigždžių karų" ir didvyriška kosminio laivo "Enterprise" įgula iš serialo "Star Trek", iš žvaigždžių atvykęs Supermenas ir antžmogiškai šaunus Betmenas.

Malonu konstatuoti, kad tarp tų visų fantastinių herojų atsirado vietos ir vienam tikram žmogui - E.Presley. Kadangi anksčiau išvardyti personažai atstoja mitinius herojus, Presley - mirusiam, bet gyvam - skiriamas daug svarbesnis vaidmuo. Jam suteikiama dieviška garbė. Elvisas yra kaip Jėzus. Ir nors Dvidešimt keturių valandų Elviso bažnyčia Oregone arba australų Pirmoji šventojo Elviso Presley bažnyčia greičiau tėra iškabos negu tikrų tikinčiųjų bendruomenių užuomazgos, tai rimtas reikalas. Kaip ir kiekvienas verslas, vertas milijardų dolerių.

Namie, darbe, automobilyje

E.Presley kultas stiprės, nes tai puikus interesas. Jo paveldėtojai kasmet gauna daugiau kaip 40 mln. dolerių vien iš autorinių teisių, bet visų "presleymanijos" metinių pajamų suma tikriausiai daug kartų didesnė.

Piligrimų kelionėse į Greislendą dalyvauja vis daugiau Elviso gerbėjų iš viso pasaulio. Ten jų laukia gausybė atrakcijų, relikvinių niekučių, kuriems negailima pinigų. Marškinėliai, taurelės, plokštelės, knygos, plakatai - tik ledkalnio viršūnė.

Už 350 dolerių galima įsigyti natūralaus dydžio atlikėjo biustą, kuris ne vien gali padainuoti aštuonis populiariausius jo kūrinius ar pavaišinti kantrų klausytoją 37 autoteminiais monologais, bet ir imituoti E.Presley mimiką. Į biustą įmontuota judėjimo sistema užtikrina, kad kada nors toks Elvisas pats mus užkalbins ir pralinksmins padėčiai adekvačia Karaliaus citata.

Jums per brangu? Ką gi, turėsite tenkintis 29 dolerius 95 centus kainuojančia Elviso lėle, kuri prabils jo balsu. Rankinės, portfeliai, eglutės papuošalai, atminimo monetos, kosmetika, avalynė, kostiumai, natūralaus dydžio figūros ir miniatiūros ant stalo, laikrodžiai, sietynai, foteliai, virtuvės įranga, vonios kambario ir automobilio aksesuarai, net geležinkelio modelis, kurio vienas vagonas suprojektuotas vežti auksinėms plokštelėms (dainininkas jų turėjo 41, į bagažinę galėtų ir netilpti), - viskas apiforminta Elviso atvaizdais.

Jei muzika turėtų spalvą

"Iki Elviso nebuvo nieko", - taip esą pasakė Johnas Lennonas. Klydo. Elvisas neišrado rokenrolo, tik išpopuliarino jį tarp baltųjų. Beje, visai atsitiktinai. Savo ateities jis nesiejo su muzika. Įrašų studijoje "Memphis Recording Service" pirmą kartą apsilankė norėdamas kaip dovaną mamai įrašyti dvi daineles. Elvisas buvo nepatenkintas savo įdainavimu, bet įrašančiam asistentui patiko jo balsas. Kortelėje prie jaunojo vokalisto adreso brūkštelėjo: "Gerai dainuoja balades. Atkreipti dėmesį." Vėliau E.Presley gavo kvietimą dalyvauti profesionalioje sesijoje.

Iš pradžių Samas Phillipsas norėjo padaryti jį kantri dainininku, bet kai nieko iš to neišėjo, leido Elvisui išmėginti ritmenbliuzą, iki tol rezervuotą juodiesiems atlikėjams. 1954 metų liepos 5 dieną jis įrašė savitą, aistros kupiną "That's All Right" versiją iš Arthuro "Big Boy" Crudupo repertuaro, o kitą dieną - "Blue Moon Of Kentucky". Taip atsirado legenda. Pasirodė singlas, kuris pakeitė populiariosios muzikos veidą. Šeštojo dešimtmečio viduryje rasinė segregacija Jungtinėse Valstijose nesiribojo vietomis kavinėse ar autobusuose. Muzika irgi turėjo spalvą. Baltieji - kantri, ramų ir santūrų džiazą, Franko Sinatros ir Bingo Crosby radiopopą, o juodaodžiai - gospelą ir bliuzą.

E.Presley, nuo paauglystės žavėjęsis Memfio juodųjų muzika, pirmas sulaužė tą barjerą. Be abejo, už tai žmonės ir dėkojo, ir plūdo. Juodieji kaltino Elvisą pavogus jų muziką, o konservatyvūs baltieji smerkė, kad propaguoja bevertį triukšmą ir skatina pasileidimą. Tačiau pasipiktinimo balsus užgožė milijonų susižavėjimas. Žurnalo "American Demographics" neseniai atlikti tyrimai parodė, kad daugiau kaip 80 proc. Amerikos gyventojų pripažįsta, jog E.Presley turėjo "šiek tiek įtakos" jų gyvenimui. Kokios? Reikėtų prisiminti, kad Elvisui jaučiame dėkingumą ne vien už muzikinę revoliuciją, bet ir - o gal net visų pirma, nes palietė ne tik melomanus, - už papročių revoliuciją.

"Turiu paprastą balsą, tačiau žmonės ateina į koncertus pamatyti, kaip juo naudojuosi. Jeigu dainuočiau tiesiog stovėdamas, būčiau negyvas. Jau šiandien taip pat sėkmingai galėčiau grįžti prie sunkvežimio vairo", - E.Presley dar 1956-aisiais puikiai žinojo, kur glūdi jo fenomenas. Faktiškai šlovę nulėmė ne dainavimas, o užburianti šypsena, šukuosena, žvilgsnis. Ir klubų judesiai, tais laikais tokie vulgarūs, kad televizijos moralės sargai leisdavo rodyti vokalistą tik iki juosmens.

Savaime aišku, seksualinis Amerikos pabudimas nebuvo išskirtinis Elviso nuopelnas ar, kaip mano kiti, kaltė. Tai amplitudės klausimas. A.Kinsey pranešimai, taip pat kaip bitnikų maivymasis (kartu su literatūriniais testamentais), pasiekdavo tik apsišvietusią amerikiečių visuomenės dalį, o siūbuojantys klubai ir geidulingai pravertos vokalisto lūpos buvo absoliučiai demokratiški. Vienodai stipriai veikė visų visuomenės sluoksnių ir... įvairios seksualinės orientacijos atstovus.

Trys milijonai žalių įrodymų

Grįžkime prie pagrindinio gyvybės ir mirties klausimo, kuris turbūt niekada nesulauks galutinio atsakymo. Tačiau šio straipsnio autorius linkęs tikėti mažai romantiška versija, pasak kurios, E.Presley širdis iš tikrųjų nustojo plakusi 1977 metų rugpjūčio 16 dieną. Ne todėl, kad būtų įtikinę mirties liudijimas, skrodimo ataskaita ar laidotuvės! Geriausias įrodymas, jog Elvisas mirė, - tai, kad iki šiol niekas nepasiėmė 3 mln. dolerių, laukiančių kiekvieno, kuris be jokių abejonių įrodys matęs jį gyvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"