Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Estijos pakrante aplankant Pernu ir Saremos salas

 
2017 08 03 16:00
Jei norite pamatyti saloje likusius malūnus, geriausia tai daryti Anglos kaimelyje.wikitravel.com nuotrauka

Lietuvių skundai savo pajūrio kurortais jau tapo kasdienybe: netinka aukštos kainos, prastas oras, nekokybiškas aptarnavimas, žmonių gausa ir kitos blogybės. Tačiau gera žinia ta, kad dauguma tautiečių, jau išmokę keliauti, nesiveržia į Lietuvos pajūrį ir neburnoja grįžę, tiesiog renkasi kitas poilsio prie jūros alternatyvas.

O tokių galimybių šiais laikais užtektinai. Dažnam priimtinas visada geras Turkijos oras ir „viskas įskaičiuota“. Kiti taip toli neskrenda, tiesiog sėda į automobilį ir leidžiasi pasižvalgyti pas kaimynus. Nemažai esame skaitę apie Latvijos pajūrį – tokį platų, kad ramų ir kokybišką poilsį rasti čia išties paprasta. Jau kuris laikas populiarėja Lenkijos kurortai, nes juose tiesiog pigiau nei mūsų gintariniame pajūryje.

Turizmo žemėlapyje – tarsi pelenė

Tačiau tai dar ne viskas. Yra dar viena Baltijos pajūrio alternatyva, kuri, mano nustebimui, kiek primiršta. Internete apie ją informacijos, žinoma, yra, tačiau stebėtinai šykščiai. Kalbu apie Estijos pajūrį, palyginti su Latvijos ir Lenkijos kurortais, jis lietuvių poilsio turizmo žemėlapyje yra tarsi pelenė.

Gal poilsiautojus atbaido atstumas, nes iki Estijos vasaros sostinės Pernu nuo Vilniaus kelias nėra artimas, beveik penki šimtai kilometrų. Kita vertus, Lenkijos pajūris dar toliau ir mūsų krašto žmonės atstumu nesiskundžia. Gal tiesiog trūksta reklamos ar vyrauja įsitikinimas, kad vykti poilsiauti į šiaurę, kai jau ir pačioje Lietuvoje vasarą šalta, tiesiog neišmintinga.

Turbūt kiekvienas turi savų priežasčių, todėl kartą per ilgąjį savaitgalį nusprendėme Estijos pajūrį išbandyti patys – pakrante keliauti iki Pernu, paskui – į Saremos salas ir pamatyti, ką atvykėliams siūlo išdidi Baltijos sesė.

Kaip jau tapo įprasta, keliaujant į pietus mūsų mišrios kompanijos susitikimo vieta yra Alytus, o keliaujant į šiaurę – Panevėžys. Taigi vieno trečiadienio vakarą susitinkame Panevėžyje, sėdame į vieną automobilį ir iškeliaujame, tikėdamiesi dar prieš sutemas pasiekti Pernu.

Keliauti po Estiją patogiausia automobiliu. Tai yra ir pigiausias variantas. Be to, šalis nėra toli, ji nedidelė, tad daug vairuoti neteks – ir patogu, ir greita.

Galima skristi į Taliną (kitų veikiančių Estijoje oro uostų nėra) ir iš ten bandyti keliauti Estijos viešuoju transportu, bet jis palyginti retai kursuoja, nelabai greitas ir dažnai neveža visur, kur širdis geidžia. Tam prireiks nemažai papildomo laiko. Tie, kurie neturi automobilio, jį gali nuomotis ir vykti iš Lietuvos arba nuomotis automobilį atvykę, bet šis variantas turbūt bus vienas brangesnių.

Vairuoti Estijoje man patinka, nes pagrindiniai šalies keliai geros kokybės ir dažniausiai ne tik neperkrauti, bet ir visai tušti. Jausmas toks, tarsi tikrai atvykome į Europos užkampį, ir kelio toliau nebėra. Iš esmės taip ir yra, nes sulig Estija baigiasi kelias, ir prasideda jūra.

Jausmas toks, tarsi tikrai atvykome į Europos užkampį, ir kelio toliau nebėra. Iš esmės taip ir nutiko, nes sulig Estija kelias baigėsi, ir prasidėjo jūra.

Todėl nieko nuostabaus, kad pravažiuojančiųjų Estijoje yra kur kas mažiau nei mūsų krašte. Tad jei Latvijoje nebus remontuojami keliai, Pernu pasieksite gana greitai, juolab kad „Via Balticos“ kelias Estijoje neina per gyvenvietes. Jos visos yra prisišliejusios prie jūros ir turi savo vietinius keliukus.

Pernu – mėgstantiems ramybę

Pernu yra ketvirtas pagal dydį Estijos miestas ir garsėja kaip šalies vasaros sostinė. Mieste nuolat gyvena apie 40 tūkst. gyventojų, tačiau sako, kad vasarą jų prisideda dar pusė tiek. Dažniausiai tai dėl vietinių poilsiautojų iš visos šalies ir labiausiai iš sostinės Talino.

Pernu yra gražiai sutvarkytas miestukas, jaukiu ir gana ramiu senamiesčiu. Palyginti su Palanga, kuri yra daug mažesnė, Pernu – tikras ramybės uostas. Gyvenimas čia daug ramesnis. Atrodo, vasaros sostinės pagrindinė Ruutli gatvė turėtų sproginėti nuo pramogautojų gausos, tačiau taip toli gražu nėra. Restoranai, kavinės ir kitos pramogų užeigos labiau išmėtytos gretimose gatvelėse, todėl triukšmas čia visiškai neprimena Palangos Basanavičiaus gatvės.

Mieste daug parkų, paminklų, bažnyčių ir tiesiog gražių pastatų. Parkų, paminklų ir bažnyčių yra kiekviename mieste, o gražiausi man Pernu – medinės architektūros pastatai. Čia tikrai yra į ką akis paganyti.

Iš paminklų išskirčiau Voldemaro Jannseno skulptūrą Ruutli gatvėje. V. Jannsenas buvo žymus estų poetas, žurnalistas ir Estijos himno autorius. Sklando mitas, esą jei patrinsi poeto rankoje laikomą laikraštį, sulauksi geros žinios. Gal sulauksite, gal ir ne, tačiau bent jau nieko neprarasite patrynę tą laikraštį.

Vis dėlto, kad ir koks gražus ir jaukus būtų pats miestas, viskas yra niekis, palyginti su tuo, dėl ko vasarą žmonių padaugėja pusantro karto, – tai jūros pramogos.

Pernu paplūdimys – platus, balto smėlio. Jūra čia gana sekli ir norint tinkamai išsimaudyti reikia žingsniuoti gerokai tolyn į jos gelmes. Dėl seklios pakrantės ir dėl to, kad nėra bangų (Pernu yra įlankoje), jūros vanduo čia įšyla greičiau nei bet kur kitur, todėl Pernu paplūdimiuose maudytis malonu pasidaro kiek anksčiau nei kitose vietose.

Pigumu nenustebins

Visgi Baltijos jūra nėra Viduržemio, todėl stebuklų nereikia tikėtis. Vanduo čia nebus daug šiltesnis nei Lietuvos paplūdimiuose, o vasara neįkais labiau nei pas mus. Tiesiog Pernu yra dar viena alternatyva norintiems išmėginti būtent Baltijos jūros paplūdimius. Jei pasitaikė lietinga diena – mieste yra daug SPA centrų, kuriais Pernu valdžia mėgina nors kiek kompensuoti estiškos vasaros trūkumus.

Saremoje dabar nuolat gyvena apie 30 tūkst. gyventojų ir jie save vadina rytų Baltijos vikingais.

Tiek SPA centrai, tiek apskritai kainos mieste pigumu nenustebins. Estija nėra pigesnė už Lietuvą, o kai kuriais atvejais – net brangesnė. Tačiau ne tiek brangi, kad paprastas lietuvis, galintis sau leisti atostogauti Lietuvos pajūryje, negalėtų to padaryti ir Estijoje.

Estijos vasaros sostinėje praleidę porą dienų, keliavome toliau į šiaurę. Oras pastebimai prastėjo, bet mūsų laukė lietingos, rūke paskendusios Saremos salos.

Nuostabioji Sarema

Į Saremą kėlėmės keltu iš Virtsu miestelio. Automobilį kėlė už 8,40 euro, o rinkliava už žmogų – po tris eurus. Keltas kelia į Muhu salą, ją su Sarema jungia pylimas. Dar į Saremą galima skristi lėktuvu iš Talino, tačiau pačioje saloje automobilis, mano nuomone, reikalingas norint pamatyti įdomiausius salos kampelius, kurie yra gana plačiai išsimėtę.

Saremoje dabar nuolat gyvena apie 30 tūkst. gyventojų, o jos sostinėje Kuresarėje – apie 15 tūkstančių. Salos gyventojai save vadina rytų Baltijos vikingais. Sakoma, kad jie kiek atšiauresni nei žemyne gyvenantys estai, lėtesni ir turintys labai specifinį humoro jausmą.

Judrus ir nuotykių ieškantis lankytojas Saremos saloje neturės ką veikti. Čia tvyro ramybė ir gamtos grožis. Šių dalykų mėgėjams labai rekomenduoju dar šią vasarą nuvykti į Saremą.

Sala garsėja savo vėjų malūnais ir kadagiais. Anksčiau vėjų malūnų saloje buvo gal keli šimtai, dabar liko vos keli. O kadagys yra vienas salos simbolių iki šiol. Iš kadagio čia drožiami šaukštai ir parduodami turistams kaip naudingi suvenyrai. Suvenyrų pardavėjai net ir lietuvišką žodį kadagys yra išmokę, kad galėtų lietuviškai patvirtinti, jog dirbiniai yra būtent iš kadagio ir nieko kito. Nors pačių kadagynų saloje nepamačiau, turbūt jie augo ten, kur mes nesilankėme.

Šimtametėje turizmo sodyboje

Nakvynę užsisakėme kaimo turizmo sodyboje, ji išlaikiusi šimto metų autentiką. Pastatai mediniai, dengti šiaudiniais stogais, o medinės lovos pastatytos klėtyje, joje ir anų laikų atributai, tarkim, medinės skrynios, verpimo rateliai, pasagos ir kita. Sodyboje išties jautėmės tarsi atvykę į svečius pas senovės rytų vikingus.

Sodybos šeimininkai buvo labai malonūs ir nuoširdžiai stengėsi padėti savo svečiams kaip įmanydami. Sodyboje buvo ir keli dviračiai, kuriais šeimininkai leido naudotis nemokamai. Tai buvo labai malonus atradimas, nes dviračiai yra labai praktiškas būdas pažinti salą. Mes vieną viešnagės dienų irgi praleidome ant dviračių.

Vis dėlto sala nėra tokia maža, kad ją būtų galima apžiūrėti vien važinėjantis dviračiais. Automobilis čia reikalingas. Ekskursiją galima pradėti nuo Muhu saloje esančios Šv. Kotrynos bažnyčios. Ji buvo pradėta statyti dar Livonijos ordino magistro Otto von Rutenbergo. Iš pradžių bažnyčia buvo medinė, vėliau perstatyta, vėl sugriauta ir galiausiai atstatyta jau Estijai atgavus nepriklausomybę. Ji yra vienas žymiausių Muhu salos objektų, bet ne vienintelis. Dar yra Koguvos etnografinis kaimas. Tai šiek tiek panašu į mūsų Rumšiškes, tik daug mažesnis ir, skirtingai nei Rumšiškės, Koguvos etnografiniame kaime dar tebegyvena keletas žmonių. Šio kaimo sodybos dar mena laikus, kai šalį valdė švedai.

Geriausia pradėti nuo Kuresarės

Saremos saloje lankytinų objektų yra daugiau ir tai suprantama, nes sala yra didesnė. Ekskursiją galima pradėti nuo sostinės Kuresarės, kurios žymiausias objektas – viduramžių pilis. Ji yra bene geriausiai išsilaikiusi pilis tvirtovė Baltijos šalyse. Pilyje yra muziejus, kuriame lankytojai supažindinami su šalies gamta bei istorijos vingrybėmis.

Jei norite pamatyti saloje likusius malūnus, geriausia tai daryti Anglos kaimelyje. Čia dar stovi keli malūnai, o juose įkurtas kultūros paveldo centras, pristatantis lankytojams vietos amatus.

Nuvykus prie Servės švyturio galima pasijusti kaip pasaulio pakraštyje. Ir tai bus beveik tiesa, nes jis stovi pusiasalyje, toli įsirėžusiame į Baltijos jūrą. Jis man buvo pats įspūdingiausias iš Saremos švyturių, kurių saloje yra dar bent du. Įdomus ir Kypsarės švyturys, pastatytas 1933 metais 100 metrų atstumu nuo kranto. Paliestas erozijos nuo 1991 metų švyturys ėmė svirti jūros pusėn, todėl netinkamas navigacijai. Jūrai pasistūmėjus keletą metrų švyturys tarsi įbrido į vandenį.

Įdomu aplankyti ir Kalio meteorito kraterius. Didžiausiame jų susiformavo žalias Kalio ežeras, jo skersmuo 110 metrų.

Tačiau man labiausiai patikęs salos epizodas buvo Pangos skardis netoli Pangos kaimelio. Jo aukštis – 21 metras, o ilgis yra daugiau nei du kilometrai. Ant skardžio įrengtas saulės laikrodis. Senovėje čia saremiečiai aukodavo dievams gyvulius. Tiesą sakant, ne tik senovėje. Sakoma, kad paskutinis gyvulys čia buvo paaukotas 1960 metais. Dabar tai yra tiesiog dar viena nuostabi salos vieta, nuo kurios galima grožėtis žemai plytinčia jūra.

Saremos salynas ir paplūdimiai gerokai skiriasi nuo Pernu. Čia jie daugiausia akmenuoti ir tikrai nepatogūs ištroškusiems maudynių keliautojams. Todėl jei ieškote patogumo, tiesiog praleiskite kelias dienas Pernu, pasimaudykite, pasilinksminkite, tada nuvykite pasižiūrėti, ką siūlo ramioji Sarema. Dar yra laiko padaryti tai šią vasarą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"