TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Eutanazija: be "už" ir "prieš"

2012 07 03 8:21

Sprendžiant dėl eutanazijos nepakanka remtis vien moralės teorijomis ir bendrais etikos principais. Diskusijos, svarstant tik "už" ir "prieš", veda į niekur. Svarbiausias dalykas ieškant konkrečios situacijos sprendimo - tai pokalbis su sergančiu žmogumi. Tuo įsitikinęs eutanazijos klausimais besidomintis prancūzų filosofas Ericas Fourneret, neseniai viešėjęs Lietuvoje.

- Kaip ir kodėl jus sudomino dėl eutanazijos kylantys prieštaravimai?

- Apie šią problemą susimąsčiau dar būdamas studentas. Juk nuo seniausių laikų, nuo ankstyviausių amžių žmogus visokiais būdais stengėsi išgelbėti savo gyvybę. Bet šiandien jis mąsto ne apie tai, kaip gyvenimą pailginti, bet kaip sąmoningai jį kuo greičiau pabaigti. Man kilo klausimas, kaip atsitinka, kad šis gyvenimo pabaigimo veiksmas, kurį paprastai vertiname neigiamai, kai kurių asmenų yra vertinamas teigiamai.  

Nemanau, kad turėtume teisti tuos, kurie renkasi eutanaziją. Tai nėra silpni žmonės. Jie tikrai ne bailiai, nors šiuo argumentu dažnai remiasi eutanazijos priešininkai, klausdami, kodėl jie nenusižudo? Juk tai esą reiškia, kad tie žmonės tiesiog bijo ir nenori mirti.  

Tie, kurie dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos yra įkalinti savo kūne, puikiai žino, kad jų padėtis nepagerės, ir neverta bandyti jų perkalbėti. Tokiose situacijose dažnai nėra kaltų, yra tiesiog paprasti žmonės. Savo gyvenimui jie suteikia prasmės galvodami, kaip numirti. Aš tai vadinu noru mirti, kad iš tiesų gyventum.

Reikia alternatyvos

- Per paskaitą, skaitytą Prancūzų institute Lietuvoje, jūs teigėte, kad visos diskusijos "už" ar "prieš" eutanaziją veda į aklavietę. Ar yra koks nors kitas kelias?

- Diskutuojant apie eutanaziją užmirštama, kad čia nėra nei „gerŲjŲ“, nei „blogŲjŲ“. Svarstant šią problemą taikomos klasikinės moralės teorijos, kuriose neatsižvelgiama į individualius atvejus. Bet jei kalbėsime apie eutanaziją svarstydami tik "už" ir "prieš", tai taps vien retorika. Šiuo atveju kyla būtinybė ieškoti alternatyvos tokiai pozicijai, nes tiek vienų, tiek kitų argumentai gali būti priimtini arba jiems visiems galima rasti kontrargumentų.  

Eutanazijos atveju, norint suprasti visas tam žmogui kylančias problemas, neužtenka vien moralės teorijų ir bendrų etikos principų. Su eutanazija susijusių klausimų negalima svarstyti tarsi iš šalies. Reikia būti su sergančiais žmonėmis, juos išklausyti, nors truputį dalyvauti jų gyvenime.

Kas iš to, kad prie mirštančio ligonio lovos bus įrodinėjama, kad moralinė tiesa egzistuoja ir kad ji yra būtent tokia. Daug prasmingiau pasistengti suprasti, kodėl konkrečiam žmogui taip svarbu tai, kuo jis tiki. Svarbu suprasti ne tai, kas yra orumas apskritai, bet kaip pats žmogus suvokia savo orumą.

Kartą diskutavau su gydytoju ir jis klausė: "Kai pacientas prašo manęs padėti numirti, aš juk turiu ką nors jam atsakyti?" Ir tuomet aš paklausiau: "Bet kodėl jūs norite atsakyti jam "taip" arba "ne".  "Už" ir "prieš" vartoja tik teoretikai. Žvelgiant iš etikos pozicijos reikia ne atsakyti "taip" arba "ne", bet būti kartu su žmogumi, būti atidžiam, dėmesingam, įsigilinti į jo poreikius.

Svarbiausia - lankstumas, nes jei laikysimės labai griežtų įsitikinimų, taip ir nesuprasime, kodėl tas žmogus nori mirti. Todėl reikėtų vadovautis tomis etikos normomis, kurioms svarbiausia - rūpinimasis kitu. Neužmirškime, kad svarbu ne tik gydymas, bet ir rūpestis.

Žodžiai ateis savaime

- Tad kuo vadovautis, jei žmogus pageidauja eutanazijos?

- Taisyklių, kuriomis galėtume vadovautis, nėra. Vienintelis dalykas, kuriuo galime remtis, tai pokalbis su sergančiu žmogumi, nes šitaip geriau jį pažinsime, suprasime jo pasaulio viziją. Ir tada galėsime pasirinkti poziciją, kaip elgtis konkrečiu atveju.

Mano manymu, neaiškumas kyla iš to, kad žmogus nežino, ko jis iš tikrųjų trokšta. Ar jis trokšta mirties, ar nenori gyventi tokiomis sąlygomis. Manau, kad eutanaziją pasirinkusių žmonių tikslas yra ne pati mirtis, o jų siekis būti išgirstiems. 9 iš 10 pacientų, kurie norėjo mirti, po pokalbio pakeitė savo nuomonę.

- Kokie tie žodžiai, kurie beviltiškai sergančiam žmogui galėtų grąžinti gyvenimo prasmę?

- Iš anksto negalima pasakyti, kokie jie turėtų būti. Bet tie žodžiai ateis patys. Iš tikro būdami su kenčiančiu žmogumi juos būtinai surasime.

Tačiau tai nereiškia, kad pokalbis visada sugrąžins malonumą gyventi. Net jei pasakysime tuos tikrai reikalingus žodžius, fizinio skausmo jie nepalengvins. Todėl būtina taikyti ir visokeriopą medicinos pagalbą, stengtis palengvinti kančias.

Maištaudamas atrado prasmę

- Tačiau yra žmonių, kurių niekas neįkalbės gyventi.

- Vienas tokių buvo Vincentas Humbertas. Ši tragiška istorija buvo plačiai nušviesta Prancūzijos žiniasklaidos. Šis 23 metų jaunuolis atkakliai siekė eutanazijos, nors labai daug žmonių mėgino jį perkalbėti.  

V.Humbertas buvo visiškai neįgalus, toks tapo po nelaimingo atsitikimo kelyje. Jis parašė knygą "Prašau teisės mirti" ("Je vous demande le droit de mourir "). Joje vaikinas klausė: "Ar jūs norėtumėte tokio gyvenimo?" Jis siekė pabrėžti, kad atsidūręs tokioje situacijoje kiekvienas žmogus elgtųsi kaip jis.

2003-iaisiais V.Humbertas kreipėsi į tuometį Prancūzijos prezidentą Jacques'ą Chiracą su prašymu atlikti eutanaziją, tačiau prašymas buvo atmestas. Laiške jaunuoliui prezidentas rašė: "Prašau jūsų vėl atrasti gyvenimo skonį." Prezidentas, žinoma, negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik atmesti prašymą, bet nemanau, kad tą jo sakinį reikia vertinti labai griežtai. Taip tiesiog išreikšta mintis, kad gyvybė ir gyvenimas savaime yra labai didelis gėris.

Knygoje Vincentas kreipėsi į savo mamą Marie Humbert sakydamas: "Aš noriu numirti, padėk man." M.Humbert, pažadėdama jam, kitaip įvertino visuomenėje galiojančias normas ir tuo tarsi teigė, kad tos normos jai netinka. Vėliau M.Humbert visada pabrėždavo, kad tai, ką ji padarė, padarė iš meilės.

Jei žmogus mano, kad jo nelaimė susijusi su tuo, kad jis gyvena, jis mąsto apie tai, kad tik nebūtis gali išspręsti problemą. Bet priešindamasis savo situacijai jis prisiriša prie savo gyvenimo ir būties. Žmogus, kuris prašo atlikti eutanaziją, įsipareigoja gyventi, kad įvykdytų savo planus. V.Humbertas, kovodamas dėl teisės numirti, taip atrado gyvenimo tikslą. Tai man primena Albert'o Camus žodžius, jog užtenka kovos, kad gyvenimas taptų prasmingas. Tokiu atveju eutanaziją galime vertinti teigiamai. Nors eutanazijos prašymas nepadeda atgauti gyvenimo džiaugsmo, bet maištaudamas prieš eutanazijos draudimą žmogus vėl atkuria ryšį su kitais ir pradeda jiems egzistuoti.

Jokiu būdu nereiškia, kad ši kova už eutanaziją suteikia buvimo skonį ir džiaugsmą, bet šitai vėl suteikia gyvenimo prasmę.

- Ši istorija vyko 2003-iaisiais. Didelį rezonansą sukėlę įvykiai paprastai skatina ieškoti būdų, kaip išspręsti problemą. Ar šiandien Prancūzijoje viskas jau susidėliojo į vietas?

- Anaiptol taip nėra. Tačiau 2004-aisiais buvo sukurta Nacionalinės asamblėjos komisija, kuriai vadovavo Jeanas Leonetti. Ji apklausė 80 ekspertų - filosofų, sociologų, teisininkų, medikų, visuomeninių organizacijų, pasisakančių  "už" ar "prieš" eutanaziją, narių. Komisija turėjo pareikšti nuomonę, įteisinti eutanaziją ar ne. 2005-aisiais įsigaliojo vadinamasis Leonetti įstatymas. Jis draudžia pačią eutanaziją, bet draudžia ir tai, kas įvardijama kaip besaikis, neprotingas gydymas, draudžia palaikyti gyvybę, kai nėra prasmės. Šis įstatymas leidžia gydytojui nutraukti gyvybę, jei medicina visiškai nebegali padėti ir kai pacientas išreiškia tokį prašymą. Vis dėlto noriu pasakyti, kad žmogiškosios problemos, atsidūrus tokioje situacijoje, joks įstatymas neišspręs.

Žinoma frazė, kad kartais įstatymo nebuvimas yra geriau nei jo buvimas, manau, šiuo atveju labai tinkama.   

Po 2003-iųjų V.Humberto istorijos nutiko dar 3 panašūs atvejai, kai buvo atlikta eutanazija. Bet ar tai reiškia, kad galvodami apie tris individus turime priimti įstatymą, kuris galiotų visiems?

- Taigi V.Humberto noras vis dėlto buvo išpildytas?

- Tai padarė jo motina. Bet viskas vyko ne taip, kaip planuota, nes buvo netinkamai apskaičiuota mirtina vaistų dozė ir galiausiai turėjo įsikišti gydytojas. Yra nemažai įtarimų, kad žmogus, parinkęs tariamai mirtiną dozę V.Humbertui, iš tiesų tai padarė sąmoningai. Tikėtina, kad šio žmogaus tikslas buvo parodyti, jog eutanaziją gali atlikti tik profesionalas. Galimi du paaiškinimai: arba gydytojas, kuris parinko dozę, labai prastas, arba gydytojas, kuris priklausė Asociacijai už teisę oriai numirti, nenorėjo, kad V.Humbertas mirtų nuo motinos rankos. Tokią prielaidą pagrindžia faktas, kad kitas atvykęs gydytojas iš karto parinko tinkamą dozę.

Belgijoje, kur eutanazija yra įteisinta, medikai iš principo sutaria, kaip tai turėtų vykti. Čia manoma, jog geriau, kad eutanaziją atliktų gydytojas, šitaip užtikrinant, kad tai nebus atlikta bet kaip. O Šveicarijoje, kur galima padėti nusižudyti, tai gali atlikti nebūtinai gydytojai.

Beje, prancūzų teisėjai, svarstę dėl eutanazijos įvykdymo iškeltas bylas, labai gailestingai pasielgė su tai atlikusiais asmenimis. M.Humbert nebuvo išteisinta. Teismas pripažino, kad jos veiksmas buvo neteisėtas, tačiau nusprendė nutraukti bylą. Gydytojams buvo iškelta baudžiamoji byla, jie buvo nuteisti 2 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant. Taigi, yra nerašyta taisyklė, kuria vadovaujasi teisėjai, - eutanazijos atvejus vertinti švelniau. Dėl to kiekvieną kartą sprendimas būna tik simbolinis.

Prancūzijos teisė šiuo metu dar nenumato galimybių teismuose svarstyti būtent eutanazijos bylas. Kitaip tariant, teisėjai neturi kito pasirinkimo, kaip tokius atvejus kaip V.Humberto prilyginti nužudymui, nors nužudymo ir eutanazijos tikslai skiriasi. Šis klausimas labai svarbus, nes brėžiama riba tarp to, kai žmogus nužudomas dėl blogų intencijų ir kai tai padaroma iš užuojautos, nors tai ir nėra teisėta.

Įstatymo pasekmės

- Sakote, kad eutanaziją reglamentuojančio įstatymo nereikia. Bet ar šitaip nepaliekamos "laisvos rankos" nelegaliems susitarimams tarp pacientų, jų artimųjų ir medikų?

- Kai Belgijoje buvo diskutuojama dėl eutanazijos įstatymo priėmimo, šis argumentas nusvėrė įstatymo naudai. Tačiau realybė tokia, kad nelegalūs eutanazijos atvejai ir toliau egzistuoja.

- Per savo paskaitą citavote duomenis, iš kurių matyti, kad Belgijoje įteisinus eutanaziją jos paprašė tikrai nemažai žmonių. Ar tai nerodo, kad tokio įstatymo vis dėlto reikėjo?  

- Belgijoje eutanazija buvo įteisinta 2002-aisiais. Jau pirmaisiais metais eutanazijos prašė 8 pacientai, po metų, regis, jau 822. Taigi įstatymas, kuris buvo skirtas išimtiniams atvejams, galiausiai turėjo būti taikomas daug didesniam skaičiui žmonių. Galėtumėte prieštarauti, kad tai gerai, nes buvo daugiau žmonių, kuriems tokio įstatymo reikėjo. Bet šiuo atveju kyla pavojus, kad situacija visiškai pasikeis. Šalyse, kur eutanazija įteisinta, gali atsitikti taip, kad aiškintis turės ne tas žmogus, kuris nori mirti, o tas, kuris vis dar nori gyventi.

Taip, Belgijoje atsirado nemažai žmonių, paprašiusių eutanazijos. Bet jei su tais žmonėmis būtų buvę tinkamai pasišnekėta, galbūt jie būtų atsiėmę savo prašymus. Tam, kad pradėtume mechaniškai taikyti eutanaziją ir ją praktikuoti, neužtenka, kad yra asmenų, to prašančių. Tai nėra pakankamas pagrindas.

Eutanazijos prašymas iš tiesų yra pagalbos prašymas ir nereikia jo suprasti pažodžiui. Paprasčiau tariant, jei pritariame žmogaus prašymui dėl eutanazijos, pritariame jo požiūriui ir tarsi nuvertiname gyvenimą. Taip visuomenėje atsiranda labai negatyvus požiūris į gyvenimo baigtį. Juk kiekvienas žmogus, nesvarbu, senas ar jaunas, sveikas ar ligonis, yra svarbus. Turėtume sudaryti palankesnes sąlygas medicinos personalui, kad galėtų geriau pasirūpinti ligoniais. Jei tobulai rūpintumės sergančiais žmonėmis, eutanazijos klausimas skambėtų visai kitaip.

2008-2009 metais atlikto tyrimo duomenimis, 80 proc. atvejų, kai Belgijoje buvo pasirinkta eutanazija, taip apsispręsta dėl nepakeliamo skausmo ar didžiulės depresijos. Iš šių 80 proc. kas antram žmogui buvo siūloma gydytis paliatyvinės priežiūros palatose. Iš principo pacientai turėjo pasirinkimą arba mirti, arba kęsti skausmą. Manau, kad būtų buvę galima rasti ir kitą sprendimą. Nors ir pasitaiko išskirtinių situacijų, kai vien pokalbio su pacientu neužtenka ir įtikinti dar pagyventi nepavyks, bet tai yra tikrai reti atvejai.

Bendravimo svarbą parodo sociologinis tyrimas, atskleidęs, kad gedulas artimajam mirus dėl eutanazijos nėra tiek traumuojantis, kiek kitais atvejais. Paaiškėjo, kad taip yra dėl to, jog prieš renkantis mirtį buvo labai daug kalbėtasi. Kalbėta apie mirties, atsiskyrimo baimę, žmonės galėjo įvardyti savo problemas, savo skausmą. Būtent todėl bendravimas toks svarbus. Reikia panaikinti tabu mirties tema ir pakeisti neigiamą mūsų požiūrį į sergančius, mirštančius žmones, neįgaliuosius.

Filosofijos mokslų daktaras Ericas Fourneret dirba Paryžiaus Dekarto universiteto centre "Prasmė, etika ir visuomenė" (CERSES), taip pat Ronos-Alpių regiono kancerologijos tinkle, kur tyrinėja etinius veiksmus kancerologijoje. Moksliniai interesai apima moralės filosofiją, technikos filosofiją, etines problemas, kurias kelia gyvenimo pabaiga, organų persodinimo operacijas, medicinos metodus, ypač keblius ir delikačius atvejus. 2012 metais išleido esė "Pasirinkti savo mirtį. Debatai eutanazijos tema", šia tema parašė daug straipsnių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"