TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

F.Zeffirelli: mėlynakio blondino nuotykiai

2008 08 05 0:00
Autobiografinių motyvų F.Zeffirelli filmas "Arbatėlė su Musoliniu" (1998). Režisierius su aktoriumi C.Spadaro.

Kino klasikas ir bohemos "vaikinas". Stiliaus pavyzdys, nuolat sulaukiantis priekaištų dėl prasto skonio. Tikras italas, sykiu - didelis anglomanas, Britų imperijos riteris. Lytinės orientacijos neslepiantis gėjus, sykiu - aistringas katalikas. Tai seras Franco Zeffirelli.

Praėjusio amžiaus pradžioje pačiame Florencijos centre veikė siuvėjos Adelaidės Garosi ateljė. Čia mėgdavo užsukti vietos grietinėlė. Sykį salone pasirodė prašmatnus vyriškis - ir liko madam Garosi širdyje visam gyvenimui. Taip, Adelaidė įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio - aistringai ir beatodairiškai, nors tuo metu jai buvo jau keturiasdešimt dveji. Bet nei amžius, nei šeima (moteris buvo ištekėjusi) nesulaikė nuo neapdairių, to meto visuomenės požiūriu, žingsnių. Ponas buvo donžuanas, ir netrukus Florencijoje pasklido pikantiškų gandų. Adelaidės artimuosius, draugus ir klientes apėmė siaubas. Ji nėščia! Žinoma, visi patarė darytis abortą, bet ji nusprendė kitaip. Kad ir kas būtų - gimdys. Režisierius pelnytai didžiuojasi tokia motinos narsa ir meile.

Namų teatras su aukle

Madam Garosi sutuoktinis advokatas mirė šiai laukiantis kūdikio nuo kito vyro. Vaikas gimė 1923 metų vasario 12-ąją. Adelaidė nusprendė duoti jam Zeffiretti pavardę - pagal jos mėgstamos W.A.Mozarto operos "Idomenėjas" ariją "Zeffiretti lusinghieri". Bet ar valstybės tarnautojas buvo priekurtis, ar tiesiog pamiršo brūkšnelius ant "tt" - naujuose metrikuose buvo įrašyta Gianfranco Zeffirelli. Dėl šios klaidos atsirado nauja pavardė, nuskambėjusi per visą pasaulį.

Kai berniukui buvo šešeri, Adelaidė mirė nuo džiovos. Mažąjį Franco pasiėmė tetulė. O po dvejų metų auklėti vaiką ėmėsi viena Florencijoje gyvenusi anglė. "Nuo aštuonerių iki dvylikos metų ji mokė mane visko, - rašė režisierius 2006 metais pasirodžiusioje autobiografinėje knygoje. - Ji labai padėjo formuotis mano etinėms vertybėms - kas teisinga, o kas ne. Nepamirškite: aš ėjau į fašistinę mokyklą, įspraustą į griežtus rėmus. O ji ugdė manyje laisvės ir demokratijos dvasią, tiesiog kultą. Tai liko visam gyvenimui."

Tikrasis Gianfranco tėvas, ponas Ottorino Corsi, audinių prekeivis, šios tėvystės neafišavo, bet ir atsakomybės už sūnaus ugdymą nesikratė. Jis troško, kad Franco išmoktų anglų kalbą ir apskritai taptų nepriekaištingu anglų džentelmenu. Todėl, kad pats tiesiog garbino ūkanotąjį Albioną. Net audinius rinkdavosi angliškus - iš Mančesterio. Jam talkino mis Mary O'Neill, ta pati anglė auklė. Praeis nemažai laiko, ir vaikystės prisiminimus režisierius įkūnys ekrane, 1999-ųjų filme "Arbata su Musoliniu".

Mažasis Gianfranco pamėgo viską, kas angliška, o labiausiai - futbolą, greitai tapusį italams "savu". Nuo tų laikų F.Zeffirelli tapo ištikimu Florencijos "Fiorentina" sirgaliumi.

Bet jau tada sportas turėjo konkurentą. Mis O'Neill buvo gana išsilavinusi ir skaitydavo berniukui anglų klasikų kūrinius, ypač dažnai W.Shakespeare'o "Romeo ir Džuljetą". Prisiskaitę jie imdavo vaidinti atskiras scenas! Ji - ant kėdės, atstojusios balkoną, jis - ant kėdės, klūpomis...

"Labas, Dovydai!"

Regis, pati Apvaizda siuntė paaugliui Franco ženklus. Vieną rytą eidamas apsipirkti keturiolikmetis susitiko impozantišką vyrą ir paklausė: "Jūs - aktorius?" Ir netikėtai pridūrė: "Aš irgi noriu būti aktoriumi!" Vaikinukas neapsiriko, ten tikrai būta aktoriaus. Tas iškart pakvietė F.Zeffirelli į gastroliuojančios trupės spektaklį.

Bet Franco pasirinko ne aktorystę, o architektūrą Florencijos dailės akademijoje. Nuo pat jaunumės jis palaikė gerus santykius su klasikais. Praeidamas pro Michelangelo "Dovydą", visada pamojuodavo: "Labas, Dovydai!"

Tačiau per patį mokslų įkarštį prasidėjo karas. Nebe eskizai ir brėžiniai rūpėjo. Būsimasis režisierius įsijungė į Pasipriešinimo kovas. Kovėsi narsiai, neretai pakliūdavo į pasalas, bet nuostabiu būdu išsisukdavo nuo mirties. "Aš išmokau išgyventi", - rašė jis. Kai Italiją pasiekė sąjungininkų pajėgos, anglomanas F.Zeffirelli tapo škotų gvardijos būrio vertėju.

O po karo pajuto nenugalimą teatro ir kino trauką. Vadinasi, architektūros studijos - klaida? Ir taip, ir ne. Teatro dekoracijos, kuriomis jis išgarsėjo, buvo efektingos, monumentalios, surikiuotos tvirta architekto ranka.

Likimas jam padovanoja pažintį su režisieriumi Luchino Visconti. Florentietis F.Zeffirelli persikelia į Romą ir tampa L.Visconti asistentu tiek kine, tiek teatre. A.Čechovo "Trijų seserų" apipavidalinimas išgarsina jį visoje Europoje.

Išgirdę apie talentą, menininką kviečia "La Scala" atstovai - sukurti dekoracijų G.Rossini "Pelenei". F.Zeffirelli sutinka, tik su sąlyga: darbo imsis tada, kai jam bus patikėta ir režisūra. Kad ir kaip keista, teatro vadovybė sutinka! Po premjeros triumfo 1954-aisiais kritikai paskelbia F.Zeffirelli įžymiu operos režisieriumi. Netrukus jo vardas tampa "tikrosios" italų operos simboliu. Su juo sutartis pasirašo Milano "La Scala", Londono "Covent Garden", Niujorko "Metropolitan Opera", Paryžiaus "Grand Opera".

"Tegu karalienė man paskambina"

Netrukus jis susipažįsta su Maria Callas. F.Zeffirelli labai daug su ja dirba, įkvėptas dainininkės talento pasiūlo kurti filmą-operą - solistės partneriu būsiąs jaunasis Placido Domingo. Jau rastos lėšos, viskas paruoša, tačiau... Paskutinę akimirką darbas atšaukiamas. Ir tai yra didžiosios dainininkės saulėlydžio pradžia. Kodėl taip nutiko? Gianfranco su liūdesiu aiškina: "Tiesiog ji neberodė susidomėjimo. Kai tik Maria įžengė į milijardieriaus A.Onassis rojų, nusprendė, kad ji dabar - pirmoji Graikijos ledi. Nebesilaikė režimo, ėmė rūkyti. Skaudūs padariniai netruko išryškėti. M.Callas karjera pradėjo šlyti. O sykiu - it kortų namelis - sugriuvo ir santuoka su graiku." 2000-aisiais režisierius apie savo bičiulę M.Callas sukūrė filmą. Pagrindinį vaidmenį atliko prancūzų aktorė Fanny Ardant.

O tada, praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje, F.Zeffirelli pradėjo, tiksliau, pratęsė savo ilgą romaną su "Romeo ir Džuljeta". Jam paskambino didžiausio Londono dramos teatro "Old Vic" direktorius ir pasiūlė pastatyti šį W.Shakespeare'o kūrinį. Ne operą, o dramos spektaklį. Pamanęs, kad tai pokštas, režisierius irgi ėmė juokauti: "Gerai, tik su sąlyga: tegu karalienė Elžbieta pati man paskambina!" Po kelių dienų teatro vadovas išsiuntė oficialų monarchės pakvietimą. Iki tol dramos veikalų nestačiusiam režisieriui teko pasirausti atmintyje ir atkapstyti nuostabiosios Mary O'Neill pamokas...

Pirmosios recenzijos buvo siaubingos. Bet paskui padėtis pasikeitė. Režisierius darbavosi Briuselyje, kai sulaukė draugo iš Londono vizito: "Neskaitei šios dienos "Observer"? Ne?! Tai lėk nusipirkti!" Garsus kritikas rašė, kad F.Zeffirelli pastatymas - atradimas, o gal net revoliucija mene. Režisierius surado paprastą ir stulbinamą sprendimą: jo personažai - realūs žmonės realiame mieste!"

Dabar F.Zeffirelli stato didingąją tragediją daugybėje Italijos scenų, vieną po kito gauna apdovanojimus, o 1968 metais sukuria vaidybinį filmą "Romeo ir Džuljeta". Nesenstantį, iki šiol nepralenktą. "Aš įrodžiau, - sakė režisierius, - kad filmas pagal W.Shakespeare'o veikalą gali pasisekti, net jei pagrindinius vaidmenis atlieka ne didžiosios žvaigždės, o du paaugliai: Olivia Hussey ir Leonardas Whitingas."

Benedikto XVI įvaizdžio kūrėjas

Filmo sėkmės džiaugsmą aptemdo tetulės mirtis. Franco paniuręs. Ir tada pas jį atvažiuoja bičiulė - Gina Lollobrigida. Kad išsklaidytų niūrią draugo nuotaiką, ji pasiūlo nuvažiuoti į futbolo rungtynes. Ta diena - 1969-ųjų sausio 17-oji - įsirėš į atmintį visam laikui.

Gina atsisėdo prie vairo. Kelias buvo slidus ir ji nesuvaldė automobilio. Trenkęsis į priekinį stiklą režisierius išlėkė iš mašinos. Gyvas liko per stebuklą, tačiau veidas buvo neatpažįstamai sužalotas. Kad atsigautų, prireikė pusmečio, o po to porą metų triūsė prityrę plastikos chirurgai. Jie irgi padarė stebuklą. O iš dvasinės duobės iškopti padėjo tikėjimas. Kančios rezultatas - sukrečiantis filmas "Jėzus iš Nazareto" (1977). Šiam darbui F.Zeffirelli labai kruopščiai rengėsi - studijavo Šventąjį Raštą, ir tai tik sutvirtino jo tikėjimą.

Autobiografinėje knygoje režisierius pasakoja vaikystės epizodą, kaip prie jo seksualiai priekabiavo kunigas: "Patenkinęs savo slaptą aistrą liesdamas mano kūną, jis nubėgo prie klaupto ir prapliupo atgailos ašaromis". Beveik kaip Pedro Almodovaro filme "Blogas auklėjimas". F.Zeffirelli prisimena, kad tas incidentas nesugniuždė jo emociškai: "Homoseksualios patirtys - ne visada berniukams į bloga. Ne tai padaro homoseksualiu..."

Vėliau tas kunigas paprašys atleidimo ir jo sulauks. Savo ruožtu Bažnyčia bus atlaidi režisieriui ir jo silpnybėms.

Pernai F.Zeffirelli buvo paprašytas ir sutiko padėti pataisyti popiežiaus Benedikto XVI įvaizdį - tapti asmeniniu jo konsultantu. Pradėti žadėjo nuo aprangos, sakydamas, kad popiežiaus drabužiai pernelyg puošnūs ir prabangūs, o turėtų atspindėti paprastumą ir saiką. Be to, popiežius retai šypsosi ir apskritai atrodo "šaltai". Žiniasklaida ėmė šaipytis: keista, kai tokius priekaištus išsako žmogus, savo kūryba atkakliai propaguojantis puošnumą ir prabangą. Tarkim, jo "Karmen" - ištaigingas čigoniškas "cirkas", "Turandot" - vieni blizgučiai ir paauksavimai...

C.Chanel numylėtinis

Su gėjų bendruomene Franco santykiai nevienprasmiai. Jų nuomone, F.Zeffirelli nepakankamai principingas. Ir asmeninį gyvenimą slepia, be to, aistringai palaiko Katalikų bažnyčią.

Blondinas F.Zeffirelli patiko daugeliui. Režisieriui L.Visconti irgi. Mėlynakį asistentą jis įsidėmėjo Florencijoje, kai tasai surado jo statomam spektakliui reikalingą beprotę senę. Prasidėjo ne tik bendradarbiavimo, bet ir meilės - skaudžios, su pertrūkiais, bet niekad neišblėsusios - istorija. Anna Magnani perspėjo: "Luchino - tikra gyvatė". Bet Franco netikėjo. Jie gyveno kartu. Bet kai grafo namuose įvyko vagystė, F.Zeffirelli su visais namiškiais atsidūrė policijos nuovadoje, o mylimasis dėl to nė nemirktelėjo.

Ryšys su L.Visconti jam atidaro visas duris. Kai Franco pirmą kartą vyksta į Paryžių, vežasi tris laiškus: Jeanui Cocteau, Jeanui Marais ir Coco Chanel. Netrukus jis tampa C.Chanel numylėtiniu ir globotiniu. Išvažiuodamas išsiveža dvylika jos dovanotų Henri Matisse'o šokėjų paveikslų. "Maniau, kad tai reprodukcijos, o pasirodė, kad visi - originalai. Jie mane išgelbėjo sunkmečiu."

Išgarsėjusį visame pasaulyje režisierių į priėmimus kvietėsi Anglijos karalienė Elžbieta ir popiežius Paulius VI, Bobas Kennedy ir Hillary Clinton. Jo bičiuliais tapo Elisabeth Taylor ir Laurence'as Olivier. Ir, žinoma, mitinė M.Callas. Kad įtikintų ją grįžti į sceną, F.Zeffirelli vyko į privačią Skorpios salą, "pas tą pabaisą Onassis". "Mums beplaukiojant laivu, jis bandė mane sugundyti - gal kad sukiršintų su Maria. Veltui stengėsi", - rašė režisierius savo knygoje. Daugiau nei penkių šimtų puslapių veikalas vadinasi paprastai - "Autobiografija".

M.Callas išliko didžioji F.Zeffirelli meilė. O dabar jo dėmesys ir švelnumas skirtas Pippo ir Luciano - dviem įsisūnytiems vaikams.

Apie F.Zeffirelli prisirišimą ir ištikimybę galima pasakoti legendas. Jo asmeninei virėjai - per devyniasdešimt; tai toji pati moteris, kuri maitino jį vaikystėje. Kiek trumpiau, bet irgi seniai pas Franco dirba padėjėjai: sekretorė anglė Rita Fraser Pontone ir Pippo Pisciotto. Beje, pastarasis slaugė režisierių po 1969-ųjų katastrofos.

Aida - V.Urmanavičiūtė-Urmana

Vilos kieme laksto ne mažiau ištikimi Bukarešto "kiemsargiukai". Kodėl Bukarešto? Jie prisigretino prie geruolio Franco šiame mieste filmuojant "Mariją Kalas". Kartą pamaitinęs, jis jau negalėjo jų atsiginti.

Ir "Fiorentina" - visam gyvenimui. Kai italų futbolą sukrėtė didžiulis korupcijos skandalas ir Florencijos klubui buvo skirtos sankcijos, F.Zeffirelli manymu, pernelyg negailestingos, jis mieste suorganizavo kone sukilimą. Tai padarė žmogus, kuriam nepriimtinos revoliucinės idėjos ir kuris nemėgsta tiek komunistų, tiek fašistų!

Beje, F.Zeffirelli dalyvavo politikoje, buvo ne kartą renkamas deputatu, anksčiau atstovavo krikščionims demokratams, paskui Silvio Berlusconi nuosaikiųjų konservatorių partijai "Forza Italia".

2000-ųjų pradžioje režisieriui buvo nelabai sėkmingai atlikta šlaunikaulio operacija (vis tos nelemtos autokatastrofos atgarsiai). Kraujo užkrėtimas. F.Zeffirelli gyvybė pakibo ant plauko. "Tokia infekcija ir liūtą būtų partiesusi, - sakė jis vėliau. - Tai buvo siaubinga, labai skausminga ir pavojinga." Bet F.Zeffirelli - tikras optimistas: "Mano reikalai gerėja. Anksčiau man reikėjo dviejų lazdų, o dabar tik vienos."

Ramsčiuodamasis dviem lazdomis jis filmavo "Mariją Kalas". Vėliau statė "Aidą" Veronoje. 2006-aisiais "La Scaloje" - vėl "Aidą". Pasak liudininkų, su dvidešimtmečio entuziazmu. Režisieriui tai buvo penktasis šios operos pastatymas, anot jo, "Aidų Aida". Pirmą kartą per savo karjerą pagrindinę partiją dainavo lietuvių dainininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Pastaroji F.Zeffirelli "Aida" tvieskė auksu, buvo prisodrinta senovės Egipto simbolių ir, pasak muzikologės Beatos Baublinskienės, gniaužė kvapą puikiais chorais ir masinėmis scenomis. Beje, choreografiją šiam spektakliui kūrė rusas Vladimiras Vasiljevas, dirbantis su juo nuo puikiosios "Traviatos" ekranizacijos (1982) laikų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"