TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Faraono galva jūros dugne

2011 06 18 0:00
Uìsienio spaudos nuotrauka

Vandenynai ir jūros - didžiausias pasaulio muziejus. Jų gelmės slepia ne tiktai tarp laivų nuolaužų gulinčius turtus, bet ir užlietus miestus.

Paskendęs Kleopatros pasaulis

Aleksandrijoje sfinksai žaidžia su žuvimis. Viduržemio jūroje, keliolikos metrų gylyje, prie šio Egipto miesto krantų guli dvidešimt šešios skulptūros, vaizduojančios liūtus su žmogaus galva. Vienos iš - granito, kitos - iš kvarcito, skirtingo dydžio. Nėra išsirikiavusios greta kaip tos prie šventyklos Luksore, o netvarkingai išsimėčiusios, nes miestą nuo IV mūsų eros amžiaus niokojo katastrofos - vienas po kito ritęsi žemės drebėjimai atidavė jį jūrai. Sfinksai skirtingų dinastijų faraonų veidais. Yra skulptūrų ir keturių tūkstantmečių senumo, ir iškaltų daug vėliau, pavyzdžiui, su Ptolemėjaus XII, Kleopatros tėvo, veidu iš I amžiaus prieš mūsų erą. Skulptūra veikiausiai saugojo įėjimą į rūmus, kuriuose nusižudė Egipto karalienė.

Galbūt jau po kelerių metų kiekvienas iš mūsų galėsime pažvelgti į užlietų Aleksandrijos sfinksų į akis net nenardydami. Tai leis padaryti pirmo pasaulyje gelmių muziejaus stikliniai koridoriai. Sumanymui lankyti povandeninį miestą nesušlampant kojų užpernai pritarė Egipto valdžia.

Ne tik faraonų kraštas gali pasigirti paskendusiais praeities paminklais. Viso pasaulio jūrose guli turtų, liudijančių praeitį ne menkiau negu rastieji sausumoje. Todėl archeologai vis dažniau vietoj kastuvo siekia specialių prietaisų, kad galėtų nuvalyti nuo dugne esančių paminklų nuosėdas.

Nustatyti dingusių miestų vietas nelengva, tiesiog reikia būti detektyvais. Europos povandeninės archeologijos instituto archeologas prancūzas Franckas Goddio, atradęs užlietąją Aleksandriją, prieš tai kelerius metus studijavo graikų keliautojo Strabono kronikas (Strabonas aplankė miestą praėjus porai metų po Kleopatros mirties). Dar nagrinėjo XIX amžiaus žemėlapius, kurių autoriai mėgino atkurti senąsias uosto ribas. Tačiau kronikininkų ir kartografų nurodytose vietose po vandeniu nieko nebuvo.

Tik 1996 metais, kai jau buvo nėręs į jūrą kelis tūkstančius kartų, tyrinėtojas aptiko nugrimzdusį vieną sfinksą, paskui kitas skulptūras, amforų, kelias tonas sveriančių kalkių blokų ir kitų statinių likučių. Archeologui prieš akis atsivėrė paskutinės Egipto valdovės rūmų griuvėsiai. Netoliese stirksojo jos meilužio Marko Antonijaus būsto likučiai. Kai kurie akmens blokai buvo Faroso salos švyturio, pastatyto IV amžiuje prieš mūsų erą. Tais laikais tai buvo didžiausias pasaulio statinys. Jis iki šiol pripažįstamas vienu iš senovės stebuklų.

Karaliaus architekto palikimas

Ten, kur daugiau kaip prieš du tūkstantmečius gražuolė Kleopatra per savo rūmų langus žiūrėjo į Antonijaus rūmus ir Poseidono šventyklą netolimame pusiasalyje, šiandien iki pat horizonto tyvuliuoja jūra. Aštuonių metrų gylyje vanduo slepia ir kitą senovės Egipto uostamiestį Heraklioną. Jis buvo įsikūręs už šešių kilometrų nuo Aleksandrijos Abu Kiro įlankoje. Miestas, apie kurį dar neseniai žinojome tik iš mitų ir keliautojų, tokių kaip Herodotas, pasakojimų, išsilaikė kur kas geriau nei Aleksandrija. Pasak Francko Goddio, jis atrodo tartum sustingęs laike. Šventovės, prie kurios durų stūkso keliolikos metrų aukščio dievo Hapio, Nilo valdovo, statula, sienos stovi kaip Herakliono klestėjimo laikais prieš pustrečio tūkstančio metų. Šis uostas užleido vietą vėliau pastatytai Aleksandrijai.

Po vandeniu yra atsidūrę nemažai senovės pasaulio miestų. Antai uostas Cezarėja, biblinio karaliaus Erodo Didžiojo pastatytas Oktaviano Augusto garbei. Cezarėja buvo architektūros stebuklas, techniškai pranokęs epochą, kada buvo pastatytas, - I amžių prieš mūsų erą. Jis buvo tapęs Judėjos karalystės sostine. Nuo kranto uostas driekėsi beveik 500 metrų tolyn į jūrą. Jį supo specialūs bangolaužiai. Erodas pastatė juos iš medinių dėžių, pripiltų betono su po vandeniu kietėdavusiomis vulkaninėmis dulkėmis. Ant tokio pamato kilo galingi uosto statiniai. Cezarėją sugriovė galingi cunamiai, du kartus užlieję miestą vandeniu, - II ir VI mūsų eros amžiais. Sausumoje išliko tik romėnų teatro, hipodromo griuvėsiai ir dalis Erodo rūmų pamatų. Uosto bangolaužiai, galingos stichijos nuplauti nuo žemės paviršiaus, amžius ilsėjosi gelmėje. Tvirtos konstrukcijos, sumanytos architektūrą pamėgusio karaliaus, taip gerai išsilaikė po vandeniu, kad jomis remdamiesi mokslininkai sugebėjo kompiuteriu atkurti to puikaus uosto vaizdą.

Amžinosios laimės karalystės miražai

Sūrus vanduo veikia kaip konservavimo priemonė, todėl dauguma senovės paminklų, rastų po vandeniu, įspūdingai atrodo ir po dešimties tūkstančių metų. Toks senas, paslaptingas miestas, primenantis mitologinę Atlantidą, aptiktas prie Indijos krantų Arabijos jūroje. Jį pavadintas Dvarka, norint pagerbti dievui Krišnai priklausiusį legendinį miestą, kurį jam įžengus į dangų, kaip pasakojama "Mahabharatoje�, vienoje seniausių pasaulyje epinių poemų, priglaudė jūra.

Legendos byloja ir apie piramides, besiilsinčias Ramiajame vandenyne netoli Jonagunio salos prie Okinavos. Jos nuskendo per žemės drebėjimą prieš du tūkstantmečius. Tačiau Riūkiū universiteto jūrų geologas profesorius Masaakis Kimura spėja, kad gali būti net senesnės už Egipto. Kol kas žinoma tik tiek, kad jos yra mažesnės nei stūksančios Afrikoje - didžiausios yra 27 metrų aukščio ir beveik 200 metrų pločio (o Cheopso piramidė yra 137 metrų aukščio ir 230 metrų pločio). Profesorius M.Kimura teigia, kad šalia didelių konstrukcijų vandenyno dumble guli milžiniška galva išduobtomis akimis. Dar yra sfinksas, iš veido primenantis - kaip tvirtina profesorius M.Kimura - legendinį Okinavos karalių. Pasak vienos seniausių japonų legendų, jis buvo amžinos laimės karalystės Nirai Kanai valdovas.

Vis dėlto kai kurie mokslininkai nepasiduoda legendų žavesiui. Jie rimtai abejoja, ar didingi radiniai žmogaus rankų darbas. Pasak jų, užlietas miestas - ne dingusios civilizacijos palikimas, o natūralus uolų kitimas. Laiptai, panašūs į piramidžių, uolose atsiranda dėl erozijos ypač didelio seisminio aktyvumo zonose. Kaip tik toks ir yra Ramiojo vandenyno regionas prie Okinavos. Bet ar ir sfinksas tik bangų išraižytas akmuo?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"