TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

G.Greene'as - neištikimas ir nepatikimas

2009 02 26 0:00
Sulaukęs 25-erių, G.Greene'as savo išvaizda traukė moterų dėmesį.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" - apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia sausio 29, vasario 6, 12, 19 dienomis.

Anglų rašytojas, paskutinis XX amžiaus klasikas, literatūros patriarchas Henry Grahamas Greene'as (1904-1991), šešiasdešimties knygų autorius, išgyveno visus tą šimtmetį vykusius karus ir neramumus.

Rašytojo daliai teko ne tik Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykęs Didysis britų streikas, bet ir Antrasis pasaulinis bei paskui kilę neramumai, pilietiniai karai ir perversmai Liberijoje, Meksikoje, Vietname. Jis iš arti matė žiaurumus, vykdomus Mau Mau sukilėlių Kenijoje, "bėgančių šunų" - Malajuose ir Francois Duvalier, vadinamo "Papa Doc", - Haityje. Rašytojas lankėsi Pietų Amerikos šalyse, purtomose stiprių politinių pokyčių, Kuboje bendravo su Fideliu Castro, Panamoje - su generolu Omaru. Pagaliau G.Greene'as pats susirėmė su tūkstantmečio prancūzų mafija Europoje. Tai pernelyg daug vienam gana jautraus, ambicingo, įžvalgaus ir protingo žmogaus gyvenimui, nesvarbu, kad jis - karštligiškas keliautojas, rizikavęs ir ieškojęs pavojų, nuolat flirtavęs su mirtimi, galynėjęsis su nuoboduliu ir depresija nuo pat vaikystės.

Apsėstas savižudybės

Hertfordšyro grafystėje, Berkhamstedo mieste, didelėje inteligentų Charleso ir Marion Greene'ų šeimoje Grahamas augo drauge su dviem seserimis ir trimis broliais. Jis buvo keistas vaikas, paauglystėje kėlęs tėvams daug nerimo. Namie Grahamas pasigesdavo artimųjų dėmesio ir dėl to jausdavosi atstumtas. Tėvo vadovaujamoje privačioje mokykloje buvo dar blogiau. Mokslo draugai jo nemėgo, vadino skundiku, silpnuoliu ir dažnai skriaudė. Grahamas jausdavosi apgailėtinai vienišas. Visos dienos išgyvenimų prislėgtas tūnodavo savo kambaryje ir galvodavo apie mirtį.

Pirmą kartą Grahamas bandė nusižudyti įskaudintas bendraklasių, kai šie atėmė iš jo dienoraštį ir viešai skaitydami užgauliai tyčiojosi. Tikėdamasis mirtinai nukraujuoti jis lenktiniu peiliuku įsipjovė į kelį, tačiau žaizdelė greitai užsitraukė. Vėliau Grahamas žudėsi vis kitais būdais, bet veltui - trokštamo rezultato nesulaukė. Iškeliauti anapus jam nepavyko ir prarijus visas keturiolika namie rastų aspirino tablečių bei įšokus į baseiną.

Padėjo psichoanalitikas

Savižudybės manijos išgąsdinti tėvai nuvežė sūnų į Londoną. Pusės metų bendravimas su pasaulyje garsaus psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo mokiniu Kennethu Richmondu, košmariškų savo sapnų, pastabų ir dienoraščio užrašų analizavimas suteikė Grahamui pasitikėjimo. Juo labiau kad medikas įžvelgė jame literato talentą, patarė gydytis kūryba ir nesiliauti užrašinėjus sapnus. Nors mintys apie mirtį neapleido Grahamo, atsiradęs noras kurti padėjo vaduotis iš nepakenčiamo nuobodulio. Tiesa, pirmas bandymas - romanas "Antanas šventasis" - taip ir liko neišleistas.

Nusišauti nepavyko

Įsimylėjęs daug vyresnę už save Gwen Howell, sesers guvernantę, Grahamas liejo jausmus romantiškais eilėraščiais. Noriai rašė ir studijuodamas Oksfordo Balliol kolegijoje, bendradarbiavo studentų žurnale "Oxford Outlook" bei dienraštyje "Weekly Westminster Gazette". Savita autoterapija buvo ir sapnų užrašinėjimas. Kartais jie net pasufleruodavo įdomių siužetų.

Studijų metais G.Greene'as išspausdino per pusšimtį poemų, gausybę apsakymų, straipsnių ir knygų apžvalgų. Tačiau depresija vis kartojosi, ramybės nedavė savižudybės idėja. Kartą vakare, prieš tai nusipirkęs nenaują revolverį, jis išėjo į golfo lauką. Užtaisė ginklą vienu šoviniu ir tarsi rusų rašytojo Michailo Lermontovo apsakymo "Fatalistas" herojus šovė sau į smilkinį. Vėliau tai prisimindamas rašytojas pasakys, kad po silpno spragtelėjimo "liko stovėti vakaro tamsoje smarkiai plakančia širdimi, drebančiomis kojomis, apstulbintas iki tol dar nepatirto suvokimo, jog pasaulis - nuostabus".

Biografai mano, kad pirmą kartą rusišką ruletę nuolat blogos nuotaikos kamuojamas G.Greene'as sužaidė atstumtas jaunos merginos, kurią beprotiškai buvo įsimylėjęs. Per pirmus penkis studijų mėnesius dėl depresijos ir meilės jis tai pakartojo dar šešis sykius, kol pabodo. Išvengti nuobodulio Grahamui pasisekė Notingheime, kai baigęs mokslus tapo vietinio laikraščio reporteriu, ėmė rašyti knygų ir kino apžvalgas bei recenzijas.

Pažintis su skaitytoja

1925 metų rudenį G.Greene'as gavo nepažįstamos skaitytojos laišką. Vivien Dayrell-Browning, "Blackwell" knygų leidyklos devyniolikmetė sekretorė, smarkiai kritikavo vieną jo rašinį ir priekaištavo dėl netikslių katalikiškų terminų vartojimo. Sujaudintas tokio dėmesio jis atsakė laišku. Išreikšdamas apgailestavimą ir norą atsiprašyti pakvietė merginą puodelio arbatos.

Susitikę Grahamas ir Vivien beveik nekalbėjo nei apie semantiką, nei apie leidyklą, nei apie jo spaudai parengtą pirmą poezijos tomelį "Balandžio mėnesio klegesiai". Šnekučiavosi apie šį bei tą. Nejučia kalbai pakrypus į vaikystę, Vivien pasiguodė nelinksmais šeimos klajokliškais metais. Ji prisipažino buvusi "per anksti užaugęs vaikas", vos trylikos išleidusi paaugliškos poezijos tomelį "Maži sparnai", o septyniolikos prieš motinos valią tapusi katalike ir Viviennes vardą pasikeitusi į Vivien.

2000 laiškų mylimajai

Drovi, viešumoje "tarsi liepsnoje besijaučianti" Vivien iš karto sužavėjo Grahamą. Jis suprato sutikęs merginą, kurią norėtų vesti, ir rankos siekė gana atkakliai. Rašė jai pakiliai džiaugsmingus laiškus, kartais net po tris kasdien, ir kartojo, kad yra pavergtas "jos magijos: jos akių, jos ilgų tamsių plaukų, jos veido blyškumo". Laiškai būdavo tik kelių eilučių, o kartais - net kelių puslapių.

Gavęs dienraščio "The Times" redaktoriaus vietą Londone, G.Greene'as ragino mylimąją apsispręsti ir vis kartojo: "Be perstojo galvoju, galvoju, galvoju apie tave, mano mylimoji Vivien." O ji, pasak biografų, buvo "dar nepasirengusi priimti Kupidono strėlių", tačiau prasitarė norinti, kad Grahamas taptų kataliku.

Leidėjo Basilio Blackwello, Vivien viršininko, kontoroje G.Greene'as buvo pakrikštytas 1926 metų rudenį. Bet nei perėjimas į katalikų tikėjimą ir Tomo vardas, gautas per krikštą, nei 2 tūkst. laiškų, rašytinių meilės prisipažinimų, mylimosios nepalenkė. Skaistuolė Vivien, baimindamasi intymumo, neskubėjo tekėti.

Santuoka be sekso

Tik tada, kai Grahamas susiruošė trejiems metams išvykti į Kiniją dirbti britų ir amerikiečių tabako kompanijoje klerku, mergina sutiko. Bet su viena sąlyga: kad jų santuoka būtų "celebatinė" - be sekso. Taip 1927 metų spalio 15 dieną Hempstendo Šv. Marijos bažnyčioje G.Greene'as vedė V.Dayrell-Browning.

Prieš išvykdama į povestuvinę kelionę po Prancūziją Vivien perdavė vyrui savo motinos laišką, kuriame ši prašė intymius santykius kuriam laikui atidėti. Nors aistringo Grahamo ir visiškai sekso reikaluose nepatyrusios, sofistiškai apie meilę mąsčiusios Vivien samprata apie santuoką labai skyrėsi, jis buvo linkęs laikytis duoto žodžio ir laukti, mat moters tyrumu žavėjosi nuo vaikystės.

Įsikūręs su žmona Londone ir taip išvengęs sunkiai sukalbamos uošvės kišimosi į jų reikalus, G.Greene'as atsidėjo darbui. Autobiografinėje knygoje "Šitoks gyvenimas" (1971) jis neslėpė buvęs laimingas ir vakarais rašęs dienraščiui "The Times", o rytais - romaną.

Pabėgimas iš didmiesčio

Pirmas romanas "Vyras viduje", išleistas 1929 metų birželį, sulaukė didelės sėkmės. Per trumpą laiką buvo parduoti net du knygos leidimai, po pusmečio - dar šeši. Romanas kaipmat buvo išverstas į penkias užsienio kalbas, ir G.Greene'as netikėtai išgarsėjo. Spauda skelbė sužibus naują literatūros žvaigždę. Pripažintas ir praturtėjęs rašytojas, tikėdamasis gyventi iš kūrybos, metė žurnalistiką. Tačiau kai du kiti romanai liko beveik nepastebėti, jis išvyko gyventi į provinciją.

Pas prostitutes

G.Greene'ą vargino nepakenčiama namų ramybė, nuobodulys, celibato įžadas. Tad jis dažnai vykdavo į Londoną tariamai tyrinėti poeto sero Tomo Overlingo poezijos. Iš tikrųjų rašytojas lankėsi pas prostitutes. Seksas jam buvo "prigimtinis savanaudiškumas ir privalomas kūrybos maistas".

1932 metais per Kalėdas pasirodęs ketvirtas G.Greene'o romanas "Stambulo traukinys" pagaliau pateisino lūkesčius: vien Anglijoje buvo parduota net 16 tūkst. jo egzempliorių. O netrukus romaną ekranizavus rašytojas tapo ganėtinai turtingas. Jis įsigijo nuosavus namus Oksforde ir toliau bendradarbiavo su žurnalu "Spector". Kai kas pasikeitė ir šeimoje. Dažnomis kalbomis apie įsivaikinimą, švelnumu, įtikinėjimu rašytojas įveikė Vivien intymumo baimę ir susilaukė dukters Lucy Carolines.

Praėjus vos trims mėnesiams, kai gimė dukrelė, Grahamas per pusseserės Barbaros Greene gimtadienio vakarėlį nei iš šio, nei iš to valiūkiškai pasiūlė šiai vykti į Afriką. Tokio impulsyvaus iššūkio priežasties jis negalėjo paaiškinti, nes ir pats to nesuvokė. Tiesiog buvo pernelyg daug išgėręs šampano ir pernelyg pavargęs nuo ramaus gyvenimo, kuris "veikė nervus ne mažiau negu pavojai". 1934 metais rašytojas su pussesere išvyko į Liberiją.

Avantiūristinė ekspedicija karščiu alsuojančioje Liberijoje ir neturint žemėlapio truko keturias savaites. Patirti įspūdžiai buvo suguldyti knygoje "Kelionė be žemėlapio", kuri dabar laikoma viena geriausių XX amžiaus kelionės aprašymų.

Antrą kartą nuotykių troškimas išviliojo G.Greene'ą iš Londono. Tuomet jis, jau dviejų vaikų tėvas, patraukė į Centrinę Ameriką. Meksikoje rašytojas praleido bemaž dvejus metus. Sugrįžo iškamuotas dizenterijos ir sėdo rašyti romano pagal patirtus įspūdžius.

Kūryba ir kelionės visiškai pakerėjo G.Greene'ą, virto jo gyvenimo būdu. Rašytoją valdė dar vienas įprotis - viešnamių lankymas. Tai, pasak jo, ilgainiui virto kone kasdieniu ritualu. G.Greene'as, švelniai simpatizavęs įvairių rasių ir bet kokio sudėjimo prostitutėms, turėjo susidaręs keturiasdešimt septynių mėgstamiausių Londono mergužėlių sąrašą. Jame, be koduotais vardais pavadintų prostitučių (pavyzdžiui, Nr. 16 - dantisto asistentė, Nr. 19 - Annette, Nr. 25 - cirkininkė iš Oksfordo, Nr. 31 - rusė su auliniais batais, Nr. 34 - juodomis kelnaitėmis ir pan.), mirgėjo ir labai nepadorių pastabų.

Pirmoji meilužė

Stebėtinai geidulingas rašytojas buvo neištikimas žmonai ne tik su prostitutėmis. Pirmoji G.Greene'o meilužė Dorothy Glover jo gyvenime atsirado tuoj po kelionės į Meksiką. Nerasdamas namie vietos, kur galėtų rašyti netrukdomas vaikų riksmo, jis išsinuomojo studiją, darbo kambarį pagal prancūzišką paprotį - su lova, pas našlę Isabellą Glover. Jos trisdešimt penkerių metų duktė, teatro kostiumų dailininkė Dorothy, žema, neišvaizdi, kaip ir motina, tyli storulė, nešiojanti žalius akinius, nekėlė jokio įtarimo kambarį apžiūrėjusiai Vivien - žmona žinojo apie vyro geidulius.

Iš pradžių Dorothy rašytojui atrodė tiesiog nepatraukli. Ji, ne tik negražaus veido, bet ir ne itin protinga, neįdomi, priminė pilką pelytę. Artimiau bendrauti su šeimininkės dukra G.Greene'as pradėjo Antrojo pasaulinio karo dienomis, kai suintensyvėjus Londono bombardavimams išvežė šeimą pas savo motiną į Krouborą. Naktimis per vokiečių lėktuvų antskrydžius jis su Dorothy budėdavo kaip savanoriai gaisrininkai. Toje įtampos ir sirenų kauksmo, ugnies ir nelaimės šauksmų maišatyje rašytojas su šia moterimi jautėsi visai gerai... Neišpasakyta Dorothy drąsa, nuostabus humoras pavojingomis akimirkomis žavėjo jį.

Į glėbį pastūmėjo karas

1941 metų balandžio 16-osios vakarą Grahamas ir Dorothy, šiek tiek išgėrę bare, ėjo ieškoti, kur galėtų pavalgyti prieš budėjimą. Tačiau vos jiems atsisėdus vienintelėje atidarytoje "Czardas" užeigoje prie veidrodinio stiklo langų prasidėjo pragaras. Tą šėtonišką naktį vokiečių lėktuvai numetė ant Londono ir jo apylinkių per 1,3 tūkst. bombų. 2 tūkst. londoniečių žuvo, daugiau kaip 100 tūkst. buvo sužeista. Rašytojas ir Dorothy, sunkiai parsiradę namo, metėsi vienas kitam į glėbį. Pasak Normano Sherry, parašiusio knygą "Grahamo Greene'o gyvenimas: 1939-1955 metai" (Londonas, 1994), į šį meilės nuotykį juos stumtelėjo "pernelyg pragariška, pernelyg pavojinga, pernelyg mirtina naktis".

Kitą rytą G.Greene'as sužinojo, kad jo namas North Side gatvėje Nr. 16 buvo subombarduotas. Vivien, išvydusi sugriautą šeimos būstą, nustėro. Džiaugsmą, kad vyras ir vaikų tėvas nežuvo po griuvėsiais, temdė suvokimas, jog jį "išgelbėjo neištikimybė". Moters sieloje kažkas įtrūko. Teigiama, kad nuo tada Vivien labai pasikeitė. Ji tarsi susigūžė savyje. Po kurio laiko pradėjo domėtis lėlių namais, kolekcionuoti juos ir net puošti užuolaidėlėmis bei kilimėliais. O G.Greene'as slogius tos nakties ir kitų, praleistų drauge su Dorothy, tikra kovos drauge, išgyvenimus perkėlė į romaną "Baimės ministerija". Tą labiausiai vykusį trilerį, jo paties vadinamą pramoginiu, su užrašu: "Ši knyga yra ypač tavo, su meile Grahamas", rašytojas dovanojo Dorothy.

Nepaaiškinama trauka

G.Greene'as lankė šeimą, įsikūrusią Oksforde, graužėsi sugadinęs Vivien gyvenimą, bet liko su Dorothy. Net pamilo ją, neturtingą, labai dosnią, spindėjusią linksmumu ir paprastumu, neturėjusią nė vieno artimo žmogaus, išskyrus gana įkyrią motiną. Kas jį traukė prie Dorothy, rašytojas negalėjo paaiškinti. Toks jo pasirinkimas draugams taip pat atrodė labai keistas. O Dorothy mylėjo Grahamą ramiai, kartais pavyduliaudama, kartais papriekaištaudama, kad šis nepalieka žmonos. Paaiškinimas, jog katalikų tikėjimas nepripažįsta skyrybų, jos neįtikino. Dorothy nesuprato tokio tikėjimo, kuris "leidžia svetimoteriauti, o išsiskirti su žmona - ne". Vėliau tą jos pastabą G.Greene'as įspraus į romano "Būties esmė" veikėjos Helenos lūpas.

Vivien, per jungtuves prisiekusi prieš Dievą neapleisti vyro "nei ligoje, nei nelaimėje, kol mirtis išskirs", nors ir laikė neištikimybę didžiule nuodėme, nerado savyje jėgų pasmerkti jį. Moteris, nenorėdama prarasti sutuoktinio, panašiai kaip jo apsakymo "Mirtinas susidūrimas" veikėja, mylimojo palikta Džozefina,

rūpinosi vyru. Apsimesdama, kad nieko nežino apie savo varžoves, Vivien nekėlė jokių pavydo scenų. Nedžiūgavo ir tuomet, kai apie jos neištikimą vyrą imta kalbėti ir kaip apie nepatikimą meilužį.

Prastas žvalgybininkas

Įsismarkavus Antrajam pasauliniam karui rizikos troškimas nuvedė G.Greene'ą į "Secret Intelligence Service" (SIS) - Didžiosios Britanijos slaptąją žvalgybą. Su slapta misija jis lankėsi Siera Leonėje, vienoje Didžiosios Britanijos kolonijų Vakarų Afrikos žemyne, pateko į Aziją. Tiesa, G.Greene'o pranešimai iš Vietnamo, prigrūsti citatų iš klasikos veikalų, keistų metaforų ir užuominų, ne itin tenkino vyresnybę. Nedžiugino ir jo darbas: agentų tikrinimas, knygų pardavėjų ir barmenų verbavimas bei reguliarus viešnamių inspektavimas. Taip pat kėlė nerimą gandai, kad agentas Nr. 55209 prisigeria iki sąmonės netekimo, su bičiuliais anglais rengia tarakonų lenktynes, rūko opiumą ir naudojasi prostitučių paslaugomis.

Po dvejų metų rašytojas buvo atšauktas į Londoną. Tačiau skaudaus liūdesio kupinas jo romanas apie Vietnamą "Tylusis amerikietis" netrukus taps karo korespondentų biblija.

G.Greene'as kurį laiką dar padirbėjo Užsienio reikalų ministerijoje, o paskui sustabdė savo įgaliojimus kaip SIS darbuotojas. Rašytojas pripažino, jog tai buvo "kvailokas nenaudingas darbas", ir papasakojo apie jį satyriniame romane "Mūsų žmogus Havanoje". Daug geriau jis jautėsi grįžęs direktoriauti į leidyklą "Eyne and Spottswood", kuriai vadovavo prieš karą ir dirbdamas prie savo romanų. Su šeima G.Greene'as leisdavo savaitgalius ir šventes, o su Dorothy - darbo dienas.

(Tęsinys kitą savaitę)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"