TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

G.Greene'as - neištikimas ir nepatikimas

2009 03 05 0:00
Romanas su C.Walston juos užklupo tarsi cunamis.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia sausio 29, vasario 6, 12, 19, 26 dienomis.

1946 metų birželį Grahamas Greene'as (1904-1991) susipažino su trisdešimtmete, šešių vaikų motina, lordo Harry Walstono žmona Catherine. Gyvuoja dvi tos lemtingos pažinties versijos. Viena teigia, esą laišką nuo gerbėjos, perskaičiusios visas autoriaus knygas, susižavėjusios juo, norinčios tapti katalike ir prašančios būti krikšto tėvu, gavęs pats rašytojas. Neteikdamas kvietimui didelės reikšmės, krikštynose dalyvauti jis pasiūlė žmonai.

Kita versija teigia, kad laišką gavo Vivien, ji sutvarkė visus krikšto reikalus, iškilmėms pasiūlė savo namus. Vivien ir Grahamas pirmą kartą pamatė Catherine Walston per jos krikštynas. Po jų praėjus kelioms dienoms Catherine rašytoją pakvietė į restoraną. Grakšti, išdidi, užburianti gražuolė prikaustė visų salėje buvusių vyrų žvilgsnius. Neatsilaikė ir rašytojas. O ji visą vakarą gan išraiškingai koketavo. Kai atėjo laikas skirtis, Catherine pakvietė jį tuoj pat vykti į jos dvarą. Dvejones, kad anksti rytą reikės jam būti Oksforde, kaipmat išsklaidė prisipažindama esanti velniškai turtinga ir nuskraidinsianti jį į Oksfordą nuosavu lėktuvu.

Taip banaliai prasidėjusi garsaus rašytojo ir vienos turtingiausių Anglijos moterų pažintis virto aistra, primenančia viską griaunančią audrą.

Slapti susitikimai.

Vengdami rodytis viešai C.Walston ir G.Greene'as susitikinėjo Kaprio saloje ir Maljorkoje, Paryžiuje, Romoje ir Monte Karle, Jamaikoje ir Madagaskare. Slapstydavosi neišvaizdžiuose pasaulio viešbučiuose ir mylėdavosi pačiose neįtikimiausiose vietose. Patenkinę aistrą, kaip teigiama, rašytojas katalikas ir krikštaduktė "eidavo susikibę už rankų klausyti mišių ir išpažinti mirtiną nuodėmę - svetimguliavimą". Nuo to laiko beveik visuose G.Greene'o romanuose nuolat kartosis teiginys, kad niekas taip nesupranta krikščionybės, kaip nusidėjėlis.

Paliko žmoną

Apie Grahamo ir Catherine santykius Vivien sužinojo po metų. Atsitiktinai atplėšusi vyro laišką, rašytą Catherine ir per klaidą patekusį į jos namus, Vivien pašiurpo. Prispirtas sutuoktinis prisipažino mylįs Catherine. Labai atsargiai užsiminęs, kad nenorįs tą reikalą išspręsti "su 500 nembutalio tablečių", 1947 metų lapkričio 20 dieną, praėjus lygiai 20 metų ir 35 dienoms po jungtuvių, jis pasakė paliekąs ją.

Gyvendamas išsiskyręs, bet neišsituokęs G.Greene'as jautė moralinę atsakomybę dėl žmonos ir vaikų. Jis nesiliovė su jais bendravęs ir lankęs juos, susirašinėjo, su vaikais leisdavo atostogas ir keliaudavo.

Jis jautėsi atsakingas ir už Dorothy, nes pasak jo, tik niekšas gali palikti negražią moterį. Švelnindamas situaciją jis nusivežė ją į Paryžių ir Briuselį ir padovanojo ką tik išleistą tomelį "Devyniolika apsakymų: aistra, nežinia ir smurtas", užrašęs "Dorothy Glover su didele 1939-1947 metų meile nuo Grahamo Greene'o - šunsnukio".

Dvare tik dviese

Vengdami susitikinėti Londone ar Catherine šeimos namuose netoli Kembridžo, meilužiai saugiausiai jausdavosi Walstonų Dooagh dvare, nedidelėje Atlanto vandenyno Achilio saloje, tiltu sujungtoje su Airija. Primityviame kaimiškame name nebuvo net telefono. Niekas netrukdė nei jų meilei, nei jo kūrybai. Catherine ištisomis dienomis vilkėdavo raudoną chalatą, kuris, anot rašytojo, darė ją "tokią seksualią, kokios jis nebuvo niekada matęs kitos moters, tuo labiau - savo žmonos". Pabėgęs nuo Anglijos literatūrinio gyvenimo, nuo viso senojo pasaulio rašytojas, gyvendamas tarsi palaimingame rojuje, baigė romaną "Būties esmė", kuriame kalbėjo apie santuokos problemas ir netvirtas draugystes su moterimis.

Žinomas ir turtingas

Pirmoje romano "Būties esmė" dalyje sakydamas, jog "žmona perima per daug vyro nuodėmių, kad meilė galėtų išlikti tobula", jis tarsi pateisino veikėjo Skobio yrančią santuoką su Luisa. Antroje dalyje išreiškė susirūpinimą dėl draugystės su Helena. Literatūrologai romano veikėjo Skobio, nusinuodijusio vaistais, istorijoje įžvelgė rašytojo meilės nuotykio su Catherine pradžią, o Skobio santykiuose su žmona Luisa ir su subtiliai slepiama meiluže Helena - paties rašytojo bendravimo su Vivien ir Dorothy aspektus.

Romanas "Būties esmė", kritikų įvardytas kaip pasakojimas apie meilę, pareigą, baisią atsakomybės naštą, sąžinės graužatį ir kaltę prieš Dievą, buvo apdovanotas viena seniausių ir prestižiškiausių literatūros premijų Anglijoje - James Tait Black Memorial. G.Greene'as tapo žinomiausiu ir turtingiausiu Anglijos rašytoju. Daug vėliau knyga bus įtraukta į 100 geriausių po karo anglų kalba parašytų romanų sąrašą.

Fatališka meilužė

Pasak biografo Williamo Casho, parašiusio knygą "Trečioji moteris" (Bostonas, 2000), C.Walston buvo tikrai fatališka moteris, apgaudinėjusi daugelį meilužių vienu ir tuo pačiu metu. Ji įvardijama kaip viena protingiausių moterų G.Greene'o gyvenime, dėl kurios jam, beprotiškai mylėjusiam, teko patirti daugybę išbandymų. Per tūkstantį meilės laiškų ir keliolika ne itin įspūdingų eilėraščių leido W.Cashui teigti rašytoją labai kentėjus dėl to, kad nesugebėjo įtikinti Catherine palikti vyrą. Ji nepasidavė jokiems įkalbinėjimams.

Santuokų įkaitai

Grahamas ir Catherine tapo savo santuokų belaisviais: jam žmona nedavė skyrybų, o jo meilužė net nemanė išsituokti. Tik vieną 1949 metų malonų ir ilgą rytą Romoje, po gan aistringos nakties, Catherine pasiūlė rečiau susitikinėti. G.Greene'as pasijuto stovįs ant prarajos krašto, nuo kurio jam kaip pasmerktajam teks "tuščiai žvelgti į gyvenimo dykvietę".

Bandymas nusižudyti praryjant per dvidešimt aspirino tablečių ir užsigeriant viskiu nieko neišsprendė: mirtis aplenkė rašytoją, kaip tai būdavo daugybę kartų. Taip atsitiks ir jo romano "Daktaras Fišeris iš Ženevos, arba Banketas su bomba" (1980) herojui Džonsui, žuvus jo žmonai Annai Luizai.

Nauji nuotykiai

Galiausiai savo kančią G.Greene'as ėmė malšinti naujais meilės nuotykiais su aktorėmis, žurnalistėmis ir visada jį gelbėjusiomis prostitutėmis. Dosniai naudodamasis teise bendrauti su Catherine laiškais, jis įsigudrino išsipasakoti ne tik apie kūrybą, bet ir apie naujus meilės nuotykius. Catherine pavyduliavo, kaip įmanydama trukdė jo draugystėms.

Per 1950-ųjų metų sutikimo vakarėlį G.Greene'as, eidamas prie baro, netyčia susidūrė su įspūdinga, didžiaake, jauna moterimi. Jie vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Palikusi savo meilužį, jauną filosofijos profesorių, didelį mergininką Alfredą Julesą Ayerą, iš vakarėlio naujoji pažįstama, prisistačiusi Jocelyn, išėjo su rašytoju. Apsvaigę nuo šampano jie visą šventinę naktį klajojo po Londono muzikos sales. Išsiskyrė jau įsimylėję.

Dvidešimt šešerių metų australė Jocelyn Rickards į Londoną iš gimtojo Melburno buvo atvykusi vos prieš metus. Dirbo ji teatro kostiumų dizainerio asistente. Artimai bendraudama su filosofu ir ateistu A.J.Ayeru, laiminga nesijautė. Jis ją nuolat žemino įtraukdamas į "meilužių trio, kvarteto, kvinteto ar seksteto - ir visuomet drauge su savo žmona - orgijas".

Staiga įsimylėjusi gerai žinomą rašytoją, Jocelyn tikėjosi pagaliau sulaukusi laimės. Tačiau G.Greene'as vis dar buvo tvirtai įsikibęs į Catherine ir lengvai jos nenorėjo paleisti. Neplanuodamas jokios ateities, jis tenkinosi "stebuklingai gaivia meile" net porą metų. Jie mylėdavosi pačiose neįprasčiausiose vietose, keisčiausiomis aplinkybėmis ir ne ypač palankiais momentais.

Autobiografinėje knygoje "Spalvingas pokylis: mano gyvenimas ir meilė" (Londonas, 1987) J.Rickards kaltino save kaip pernelyg mažai dėjusią pastangų visiškai užkariauti ir įtvirtinti G.Greene'o meilę. Tuo metu rašytojas aistringo nuotykio nesureikšmino. Nesureikšmino jo ir biografai. Jie trumpai teužsiminė apie J.Rickards, tapusią viena garsiausių to meto kino filmų kostiumų dizainerių. Ji buvo nominuota "Oscarui" ir rengė tokias kino žvaigždes kaip Laurence'ą Oliverį, Marilyn Monroe.

Įsižeidė meilužės vyras

1951 metais pasirodęs G.Greene'o romanas "Meilės istorijos pabaiga" (amerikietiškame leidinyje puikavosi dedikacija "Catherine, su meile"), turintis daug autobiografinių sąsajų, sukėlė nemažai kalbų. Nors kiekvieno romano pratarmėje rašytojas primindavo, kad knygos veikėjai neturi prototipų, skaitytojai ir kritikai tais žodžiais netikėjo. Ypač šį kartą, nes gausybė smulkmenų, tam tikrų detalių, paminėtų tarsi nejučia, perteikė tikrus rašytojo išgyvenimus. Kas toji meilužė, beveik niekas nežinojo. Romaną karštai aptarinėję katalikai priekaištavo rašytojui, kad šis nesilaiko Dievo įsakymų.

Romanas, kurio vieną egzempliorių G.Greene'as užrašė žmonai "Su meile - Vivien. 1951", nepaprastai įžeidė Catherine vyrą lordą H.Walstoną. Visas Londonas atpažino romane jo dvarą Achilio saloje, kuriame susitikinėjo romano herojai - meilužiai: rašytojas Morisas Bendriksas ir Sara Mailz. Baisiai įpykęs H.Walstonas uždraudė rašytojui lankytis jo namuose. O Dorothy pasielgė tiesiog nenuspėjamai. Ji susidraugavo su Catherine, lankėsi jos namuose, ruošėsi priimti katalikų tikėjimą.

Penkioliktasis G.Greene'o romanas "Meilės istorijos pabaiga" žymėjo kūrybos viršūnę ir skelbė apie nutrūkusią meilę (knygoje Sara miršta susirgusi vėžiu). Tačiau realiame gyvenime rašytojas nenorėjo prarasti energingos, jaudinančios, kilnios ir nenuspėjamos Catherine, nors ir žinojo turint ją kitą meilužį - senatorių Lowellį Weickerį. Kentėdamas, varginamas depresijos jis troško mirties. Nepadėjo kelionės į egzotiškus ir neramumų krečiamus kraštus.

Vis rečiau galėdamas džiaugtis Catherine meile, G.Greene'as nebežinojo, kaip sau padėti. Jis net svarstė, su kuo gyvendamas galėtų pasiekti dvasiško bendravimo ir kūniškos sueities darną. Nežinojo, ar ir toliau tenkintis Dorothy draugyste ir retsykiais - Catherine, pastebimai tolstančios, neištikimos, ar sugrįžti pas Vivien, kurią vis dažniau regėdavo savo sapnuose.

Oksforde palikta žmona Vivien apsiprato su vienatve. Vyro ir pilnamečių vaikų lankoma, nestokojanti dėmesio ir pinigų dėl įvairovės ji rašinėjo į vietos laikraštį visuomeninėmis temomis, pasirašydama Mrs. Graham Greene. Lydima vienmečio įžymaus istoriko Alano Johno Percivalio Tayloro, gan dažnai lankydavosi aukcionų salėse, kad įsigytų širdžiai mielų porceliano mažmožių - Viktorijos epochos porceliano lėlių namų. Neverčiama taupyti, ji atskirame paviljone įkūrė muziejų, kuriame eksponavo miniatiūrinių, visiškai įrengtų lėlių namų, pilių ir net dvarų kolekciją. Muziejus pritraukdavo lankytojų iš viso pasaulio.

Meilė aktorei A.Bjork

Labiau mėgęs daryti nuodėmes nei dėl jų atgailauti bažnyčioje rašytojas 1955-aisiais artimai susidraugavo su devyniolika metų jaunesne, pasakiškai žavia, inteligentiška, mokančia keletą užsienio kalbų švedų aktore Anita Bjork. Tai buvo ne atsitiktinis atstumto meilužio ir po mylimo vyro netekties sunkiai atsigaunančios gražuolės nuotykis, bet rimta, rami meilė, nestokojusi neištikimybės ir trukusi ketverius metus.

A.Bjork, baigusi Karališkojo dramos teatro vaidybos mokyklą Stokholme, debiutavo 1945 metais. Jos vaidyba buvo tokia įsimenanti, kad netrukus ji buvo pripažinta tėvynėje kaip viena geriausių dramatinių kino aktorių. O kai 1951 metais Kanų kino festivalyje režisieriaus Alfo Sjobergo filmas "Freken Julija", pastatytas pagal švedų rašytojo Augusto Strindbergo to paties pavadinimo dramą, buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, A.Bjork, pagrindinio vaidmens atlikėja, išgarsėjo visame pasaulyje. Susidomėjusio garsaus režisieriaus Alfredo Hitchcocko dėka aktorė filmavosi ir Holivude.

Talentu ir kruopščiu darbu pelniusi šovę Anita iki susitikimo su G.Greene'u buvo išgyvenusi dvi ne itin laimingas santuokas. Likusi su dviem vaikais (dukrelė buvo ką tik gimusi), aktorė sunkiai išgyveno našlystę. Netikėta draugystė su rašytoju, jo meilė ir globa tapo geriausiais vaistais.

Susipainiojęs jausmuose

Apie intymumą su A.Bjork rašytojas išpažino savo dvasios tėvui, ir šis atleido jam tą nuodėmę kaip ir anksčiau visas kitas. O žurnalistai, labai greitai išaiškinę rašytojo ir aktorės santykius, nesnaudė, jie sekė kiekvieną porelės žingsnį. Žinią apie naują vyro mylimąją Vivien priėmė ramiai ir atlaidžiai. Tik Catherine piktinosi dažnomis meilužio kelionėmis į Stokholmą. O sužinojusi, kad pora išvyko poilsiauti į Martinikos salą, ji taip pat išskubėjo ten. Po slapto pasimatymo su Catherine toje pačioje tropikų saloje rašytojo jausmai Anitai neišblėso. Jis jautėsi gerokai susipainiojęs mylėdamas dvi moteris.

Su Anita rašytojas atostogavo ir Havajuose. Tiesa, laiškuose Catherine Grahamas guodėsi, esą su švede jam kartais nuobodu. Telegramose bei laiškuose Catherine atvirai viską pasipasakodavo ir prisiekdavo mylįs tik ją.

Aktorei nusipirkus namus vienoje iš Švedijos salų, rašytojas išskubėjo padėti jai įsikurti. Su Anita praleido ištisą vasarą, susibičiuliavo su jos vaikais, gyveno tarsi šeimoje. Bet nuobodulys jo neapleido. Ypač savaitgaliais. Po viešnagės rašytojas skubėjo pranešti Catherine grįžtąs į Londoną ir skyrė jai pasimatymą.

Anita mylėjo rašytoją, nors ir laikė "pernelyg cinišku". Jis buvo aktorei labai reikalingas, tačiau nei jis, nei joks kitas neprilygo velioniui vyrui.

G.Greene'ui Anita buvo pernelyg vaikiška ir nepataisoma, gyvenanti tarsi "šluba antis". Meilė jai tebuvo tik "brangus nuotykis", o Catherine - visas gyvenimas.

Rašytojo maldos, kad pusę savo laiko Anita leistų Londone, o kitą pusę - Stokholme, nebuvo išklausytos. Be to, Anita nerašė laiškų.

Keliai išsiskyrė

Aktorės ir rašytojo keliai galutinai išsiskyrė 1958 metų gruodį. Pasitaikydavo, kad pranešimai apie rašytojo naujas knygas ir aktorės sėkmingus vaidmenis visai atsitiktinai atsidurdavo tų pačių laikraščių puslapiuose, bet jie patys nebesusitikdavo. A.Bjork, suvaidinusi gan įsimintinus vaidmenis šimte filmų, režisuotų Ingmaro Bergmano bei kitų garsių kino grandų, mirė eidama septyniasdešimt septintuosius 2000 metais.

Santykiai su Catherine taip pat darėsi vis painesni. Vis dažniau sirguliuojanti, net operuojama neįvardijusi savo ligos ir vis labiau linkstanti į alkoholį, ji griežtai uždraudė lankyti ligoninėje ir visiškai atsisakė pasimatymų. Tik neatsisakė laiškų - vienintelės tvirtos, reguliarios, patikimos ir nepakeičiamos jungties. Prarasdamas Catherine artumą ir nebegalėdamas kurti G.Greene'as išsirengė į Kongą, į raupsuotųjų koloniją. Rašytojas turėjo didelės keliautojo ir žurnalisto patirties. Jis net keturis kartus buvo Indokinijoje, tris - Haityje, penkis Kuboje. Jis lankėsi Kenijoje, Dominikos Respublikoje, Kinijoje ir Rusijoje. Po visų kelionių atsirasdavo naujas romanas.

Vėl įsimylėjo ištekėjusią

Grįždamas iš Kongo 1959-ųjų pradžioje Kamerūne, tarptautiniame Dualao oro uoste, jis susipažino su turtingo prancūzų diplomato žmona, bretone Yvonne Cloetta. Po penkiolikos didžiosios meilės Catherine metų, išvargintas aistros, džiaugsmo, kančios, išdavystės, pavydo, neapykantos, šventvagystės, keršto, jis vėl įsimylėjo, tikėdamasis pagaliau radęs svajonių moterį. Pažinties, suteikusios džiaugsmo ir pasitikėjimo, jokiu intymumu šįkart "neužantspaudavo". Grakščiai, smulkutei ir madingai apsirengusiai šviesiaplaukei Yvonne jis žaismingai pasiūlė susitikti po dviejų savaičių Nicoje. Atsisveikindamas prisiekė mylėsiąs visuomet "tout a toi" (visą tave - pranc.).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"