TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

G.Greene'as - neištikimas ir nepatikimas

2009 03 12 0:00
G.Greene'o laidotuvės 1991 metais.

Tęsiame ciklą "Rašytojų mūzos" apie garsiausių pasaulio rašytojų meilės nuotykius. Pradžia sausio 29, vasario 6, 12, 19, 26, kovo 5 dienomis.

Pačios ilgiausios jo meilės era prasidėjo 1959 metais, grįžtant iš Kongo. Išsilavinusi, dvidešimt metų jaunesnė prancūzų diplomato žmona Yvonne Cloetta, nelaiminga savo santuokoje, mokanti keletą užsienio kalbų, mėgstanti šokti, garsiam besiblaškančiam dėl meilės rašytojui buvo tikras lobis. Jis rašė vieną už kitą aistringesnius laiškus, siūlė susitikti Romoje, Venecijoje, bet kur. O kovo mėnesį per slaptą susitikimą Paryžiuje Yvonne, nieko nežadėdama ir nereikalaudama, atsidavė jam. Jiedu priklausė vienas kitam, nors abu nesijautė esą laisvi.

Rašytoją varžė filmų, sukamų pagal jo knygas reikalai, pjesių repeticijos ir rašomas romanas. Yvonne laiką pasiglemždavo dvi mažametės dukrelės, namų reikalai bei žmonos statusas. Tenkindamasis retais susitikimais ir laiškais, jis taip pat rašė ir Catherine, bet C.Walston buvo nepalenkiama. Spėjama, kad tuomet ji apgaudinėjo ir vyrą, ir meilužius, ir nesitraukė iš rašytojo gyvenimo: negailestingai trukdė visiems Grahamo Greene'o ryšiams su moterimis. Negalėjo paveikti tik jo geismų Yvonne: apie juos ji nieko nežinojo.

Kelionės į Kongo leprozoriumą ir susitikimų su žmonėmis, sergančiais raupsais, įspūdžius G.Greene'as aprašė romane "Neišdildoma žymė", kuris buvo išleistas 1961 metų pradžioje. Tai buvo pirma knyga, parašyta būnant ne šalia Catherine, nuoširdžiai vadovavusios savo rašančiam genijui, nuolat globojusios ir padėjusios. Būdamas ne su ja, kaip sakė pats rašytojas, jis rašė tik "laiškus arba skaitė maldas, galvodamas apie ją". Beveik šešerius metus G.Greene'as slaptai susitikinėjo su Yvonne.

Arčiau Yvonne

G.Greene'as 1966-aisiais paliko tėvynę ir persikėlė į Pietų Prancūzijos garsų Viduržemio jūros Antibo kurortą, kad būtų arčiau švytinčios tarsi lėlė barbė, daug rūkančios ir gracingai kaukšinčios aukštakulniais savo mylimosios Yvonne. Įsikūrė gan kukliai. Nuosavame nedideliame, bet moderniame dviejų kambarių bute turėjo tik būtiniausių baldų, gausybę knygų bei žurnalų. Susidraugavo su visa Yvonne šeima, gyvenusia porą mylių nuo Antibo. Kadangi Yvonne vyras Jacques'as ištisus mėnesius nebūdavo namuose, G.Greene'as dviem jų dukrelėms buvo tarsi surogatinis tėvas.

Tais pačiais metais išleistą dvidešimt septintą ir pačią tikroviškiausią knygą - romaną "Komediantai" - rašytojas padovanojo Yvonne. Baimindamasis sukelti jos vyrui kokių nors įtarimų, knygą užrašė labai atsargiais žodžiais. Tik pačiame romane, rašytame dar Anglijoje nuolat galvojant apie Yvonne, buvo gausu užuominų, galinčių atskleisti jų meilę. Beje, pagrindinė veikėja Marta Pineda, diplomato žmona, su kuria susitikinėjo romano herojus Braunas, buvo labiau panaši į Catherine nei į Yvonne.

Viešai laikoma G.Greene'o sekretore, Yvonne neišsiskyrė su vyru ir neįsikūrė drauge su rašytoju, nors ir buvo prašoma. Jiedu matydavosi gana dažnai, kalbėdavosi telefonu keletą kartų per dieną. Yvonne tenkinosi bendromis atostogomis, be to, lydėdavo rašytoją į jo keliones.

Keistai sutapo, kad kino kompanija romano "Komediantai" ekranizacijai pasirinko Dahomėją (dabar Benino Respublika), kurioje Yvonne vyras tarnybos reikalais praleisdavęs net devynis mėnesius per metus. Yvonne drauge su G.Greene'u, stebinčiu filmavimą, nebuvo. Tačiau į filmavimo aikštelę mėgo užsukti jos sutuoktinis, ir vyrai greit susibičiuliavo. Suprantama, apie jausmus Yvonne, įnešusiai į jo gyvenimą dvasios ramybės, meilės ir santarvės, G.Greene'as neprasitarė. Tiesa, kartą buvo parašęs laišką Jacques'ui, kuriame prisipažino mylįs jo žmoną, bet išsiųsti jį pristigo drąsos.

Labai savita meilė

Rašytojo ir C.Walston draugystė, keliolika metų buvusi tvirta, nepajudinama tarsi uola, akivaizdžiai silpo. Biografas N.Sherry pabrėžė, kad rašytojo "meilė tikrai buvo nepaprastai savita ir tikriausiai niekam neprilygstama".

Meilę ir seksą laikęs kūrybos impulsu G.Greene'as, išgyvenęs keleto metų kūrybinę pauzę, vėl suskato rašyti. Naujame apsakymų rinkinyje "Galbūt mes pasiskolinome tavo sutuoktinį?" apsakymas "Lordo Ročesterio kvailystė" apie seną vyrą, romanistą iš Antibo, labai primenantį patį rašytoją, netiesiogiai, bet akivaizdžiai parodė, kad jis susitaikė su Catherine intymumo praradimu, bet dvasinio ryšio, palaikomo laiškais, nepraras iki pat jos mirties.

Prieraišumas Dorothy taip pat tebuvo praeitis. Tapusi katalike, ji vertėsi iliustruodama knygeles vaikams, ir jai gana gerai sekėsi, bet įnikusi į viskį, moteris vis labiau nyko. Išgarsėjusi kaip puiki knygų vaikams iliustratorė, išleidusi septyniolika piešinių knygelių savo vardu, keletą slapyvardžiais, nuo 1960-ųjų ji jau nebesugebėjo piešti. Dorothy mirė 1971 metais užspringusi, eidama 70-uosius. G.Greene'as pasirūpino jos laidotuvėmis.

Sudarė viešnamių katalogą

Metai su Yvonne buvo pats kūrybingiausias, laimingiausias ir ilgiausias rašytojo gyvenimo tarpsnis. Per tą laiką jis parašė devynis romanus. Visi jie kupini kelionių į Panamą, Argentiną, Nikaragvą įspūdžių. Geriausiais to meto romanais kritikai pripažino tris: "Garbės konsulas"( 1973), "Daktaras Fišeris iš Ženevos, arba Mirtinas banketas" (1980) ir "Monsinjoras Kichotas" (1982).

Tikrai mylėdamas penkias savaip žavingas moteris ir gyvendamas labai ramiai ir ilgai su viena iš jų - Yvonne, G.Greene'as nepripažino susilaikymo. Jis daugelį naktų praleisdavo su kitomis, dažniausiai - su prostitutėmis. Rašytojo sūnėnas Jamesas kartą prasitarė, kad dėdė "žvelgdamas joms į akis tūkstantyje pasaulio viešnamių būdavo laimingas". To liudininkas galėtų būti ir rašytojo kruopščiai sudarytas pasaulio geriausių viešnamių katalogas bei neįprastai sąmojinga, patraukli pjesė "Gero vardo namai", atskleidžianti viešnamių gyvenimą.

Mylimojo amuletas

Žinios apie Catherine buvo vis liūdnesnės: ji sirgo leukemija. Neprarasdama didybės, visiems griežtai uždraudė ją lankyti. Tik vyrui lordui Harry Walstonui ir vyriausiam sūnui rašytojui Oliveriui buvo leista būti šalia jos iki pat paskutinės akimirkos. G.Greene'o nepamirštamoji mylimoji Catherine mirė 1978 metų rugsėjo 2 dieną Kembridžo ligoninėje eidama 70-uosius. Mirė kaip tikra dama - nepanorėjusi, kad buvęs mylimasis pamatytų ją tokią, kokia pavertė negailestinga liga, ir nė minutėlei nesiskirdama su nepaprastai romantiškais mylimojo amuletais. Mažytę auksinę arfą su koralais ir miniatiūrinę knygelę, laikytą prisegtą prie rankinio laikrodžio grandinėlės beveik trisdešimt metų, vyras nusegė jai mirus.

G.Greene'as labai gailėjosi nepasimatęs su Catherine. Jis nesuskubo sugrįžti iš kelionės į laidotuves, tačiau paskutinį kartą įrodė savo meilę, skirdamas jai dalį romano "Žmogiškasis faktorius" ir vaizduodamas ją kaip veikėjo sero Džono Hargreveso žmoną. Jis taip pat skubiai supirko visus savo laiškus, rašytus Catherine, bet jos vyrui užuojautos nepareiškė. Mat nuoširdžiai tikėjo, kad Harry, gyvenęs šalia Catherine daugelį metų ir jos nemylėjęs, to nevertas.

Pamfletas išjudino mafiją

Iki tol stengęsis saugoti savo asmeninį gyvenimą, ypač mylimas moteris, nuo viešumos ir vengęs kalbėtis su žurnalistais, G.Greene'as 1982 metais prabilo. Jis netikėtai atkreipė į save ne tik žiniasklaidos, bet ir Prancūzijos, ypač Nicos, valdžios dėmesį. Be to, drąsiai pasirengė atremti visus galimus smūgius. Gindamas Yvonne dukters Martine teises po skyrybų su vyru auginti mažametę dukrelę, pamfletu "Aš kaltinu" rašytojas išjudino Italijos mafiją. Prasidėję šmeižtai, grasinimai ir šantažai jo nei įbaugino, nei nutildė. Tikrieji santykiai su Yvonne vis dar buvo gerai saugoma paslaptis, rašytojas labai sielojosi, kad tik niekas nepasikėsintų į jo mylimą moterį.

Pamfletas sukėlė milžinišką atgarsį visoje Europoje, teismai vyko porą metų. Pagaliau G.Greene'as laimėjo: Martine duktė buvo grąžinta. Ši didžiausia rašytojo vieša pirmoji politinė kova buvo ir paskutinė, nors amžius jam dar nekliudė veikti. Vadinamas Grim Grinu arba "negailestingu pašaipūnu", būdamas jau 80-ies, stebino visus.

Seksas - kūrybos stimulas

Pasak literatūros kritikės rusės Jekaterinos Genijevos, godžiai pažinti gyvenimo jam nekliudė nei amžius, nei bloga sveikata, nei nuovargis, nei buities rutina.

Žilas, liesas, aukštas, senatvės dėmelių nusėtu veidu ir pro akinius žibančiomis skvarbiomis, kartais net klastingomis akimis rašytojas, nepaisydamas savo garbaus amžiaus, nesiliovė ieškojęs rizikingų nuotykių. O mintis apie mirtį, vienaip ar kitaip radusi vietą visuose jo romanuose, kamavo jį kaip ir jaunystėje. Į daugelio pastabas, kad Švedijos akademija neatleistinai delsia skirti jam Nobelio premiją, G.Greene'as, nors džiaugėsi gyvenimu, atsakydavo laukiąs "didesnio apdovanojimo - mirties, to galutinio palaiminimo ar prakeikimo". Jis neatsisakė sekso, kaip kūrybos stimulo, turėjo nuostabią mylimąją ir garbino prancūzišką vyną.

Rengdamas spaudai apsakymų rinkinį "Paskutinis žodis", G.Greene'as pasijuto labai prastai. Gydytojai nustatė leukemiją ir įspėjo jį turintį nedaug laiko. 1990 metų rugsėjo l0 dieną išvykdamas į Šveicarijos Vevė kurortą prie Ženevos ežero, kur gyveno duktė Lucy Caroline, rašytojas paliko Yvonne laiškelį. Prisipažindamas šiek tiek nerimaująs dėl kelionės, bet tikįs, kad viskas bus gerai, atsisveikino keletu paprastų žodelių: "Aš lauksiu tavęs. Sudie mano meile, Grahamas."

Yvonne išskubėjo į Vevė. Prieštaraujančiam vyrui ji pasakė, kad jei bus verčiama pasirinkti, ji pasirinks G.Greene'ą. Sutuoktinis, vis dar mylėdamas Yvonne, nusileido. Kurorte ji gyveno drauge su rašytoju nuomotoje viloje ir lydėdavo jį į ligoninę procedūrų. O kai gydytojų reikalavimu nepagydomos ligos pakirstas rašytojas atsidūrė stacionaro palatoje, Yvonne sėdėdavo ištisas dienas šalia ligonio.

Gyvenimo taurė jau išgerta

Rašytojui buvo pernelyg sunku dienas leisti prikaustytam prie patalo. Ligos nepaveiktas jo protas buvo aiškus ir dirbo kaip gerai sureguliuotas mechanizmas. Dar paauglystėje įpratęs užrašinėti košmariškus savo sapnus, teikęs jiems didelę reikšmę, o kūrybinės krizės momentais ieškodavęs juose išganingo siužeto, rašytojas nemetė šio įpročio ir sirgdamas. Ligos meto sapnus rašė jau į šeštą tomą ir žymėjo 500-uoju bei tolesniais numeriais.

Dėl savo gyvybės G.Greene'as daugiau nebekovojo, buvo beviltiška. Jis jautėsi likimo pamalonintas, kad taip ilgai išsilaikė šiame pasaulyje netausodamas savo gyvybės ir nuolatos erzindamas mirtį, žaisdamas su ja šiurpą keliančius žaidimus. Nepalaužtas atogrąžų karštligės Liberijoje, išsikapstęs iš Meksikoje susigriebtos dizenterijos, įveikęs vidurių gangreną Paragvajuje ir iškentęs sudėtingą žarnyno piktybinio auglio operaciją Londone prieš gerą dešimtmetį, rašytojas jautėsi laimingas tiek ištvėręs. Jaunystėje piktnaudžiavęs alkoholiu ir smaguriavęs opijumi, vėliau vertinęs gerus gėrimus, niekada nesportavęs ir nuolat tenkinęs savo geidulius, jis sakėsi išgėręs gyvenimo taurę iki dugno ir nesibaimino mirties. Bet pasimatyti su žmona Vivien, kuri siūlėsi jį aplankyti, nenorėjo. Jis vis dar jautėsi kaltas sugriovęs jos gyvenimą.

Pavargo kovoti

Biografas N.Sherry trečioje biografijos dalyje "Grahamo Greene'o gyvenimas: 1955-1991" (Londonas, 2004) pabrėžė, kad rašytojas jau "buvo bejėgis, bet išdidžiai laukė mirties". Jis neslėpė pavargęs kovoti, įtikinėjo gydytojus, kad nėra reikalo vaistais palaikyti jo gyvybę. Tą patį kartojo ir Yvonne, nuolat sėdinčiai šalia, ir dukrai Lucy Caroline. Kartą, glostydamas Yvonne ranką ir kartodamas: "Aš myliu tave, tu žinai kaip labai", jis net apsiverkė. Tai buvo visai neįprasta, nes nuo vaikystės niekada nesusigraudindavo taip, kad lietų ašaras.

1991 metų balandžio 2 dieną G.Greene'as paprašė pakviesti nuodėmklausį. Savo atsiminimų knygoje "Grahamas Greene'as: draugas ir brolis" (Londonas, 1994) dvasios tėvas Leopoldas Duranas teigė rašytoją buvus "sąmoningą, atlikusį išpažintį ir priėmusį paskutinį patepimą". Tačiau komunijos ligonis negavo, mat jis jau negalėjo ryti, ir buvo baiminamasi, kad užsprings. Nurimęs greta Yvonne, dukters Lucy Caroline ir dukterėčios bei sekretorės Amandos, atsidavė į Dievo rankas.

Visą naktį neatsigavęs iš komos, naujai dienai auštant Grahamas, vadintas "mūsų laikų Byronu" ir "garbingu keliaujančiu literatūros riteriu", sukūręs pasaulio literatūros žemėlapyje plačią šalį, literatūrologų įvardytą kaip Grynlandija, ramiai mirė eidamas 87-uosius.

Penkių prestižinių literatūros premijų laureatas, penkių universitetų garbės daktaras, Prancūzijos Garbės ordino kavalierius ir aukščiausio Anglijos apdovanojimo - ordino "Už nuopelnus" kavalierius G.Greene'as buvo palaidotas Vevė bažnyčios kapinaitėse. Jose ilsisi ir jo tėvynainis seras Charlesas Spenceris, pasaulinio garso nebyliojo kino aktorius Charlie'as Chaplinas. Laidotuvėse dalyvavo ir rašytojo našlė Vivien su dukra Lucy Caroline.

Paskutinė bičiulė

Yvonne, paskutinė ir svarbiausia rašytojo mylimoji, net trisdešimt dvejus metus jo vadinta "laiminga, sveika Katyte" arba tiesiog HHK (taip jai net dedikavo romaną "Kelionė su tetule"), likusi neoficialia G.Greene'o našle, gyveno tai Šveicarijoje, tai Prancūzijoje savo šeimos namuose. Ji stengėsi, kad apie rašytoją būtų sakoma tiesa, nes buvo įsitikinusi, jog jis vertas pagarbos ir meilės.

Buvusi švelni, prieraiši, labai tiesmuka ir pareiginga, mažai reikalavusi iš savo mylimojo genijaus, pavergto aistros ir paslaptingų jausmų, netekusi jo, Yvonne sunyko ir tarsi tapo dar mažesnė. Elegantiškai madinga, mėgstanti daug papuošalų, ji nemažai laiko praleisdavo Vevė savo nedideliuose, prabangiuose apartamentuose. Sėdėdama didelėje terasoje su nuostabiu vaizdu į Ženevos ežerą ji, galvodama apie rašytoją, išgerdavo stiklą viskio ir daug rūkydavo. Dažnai lankė rašytojo kapą, kurį žymėjo paprastas granito paminklas. Jame nebuvo nė eilutės iškalbingos epitafijos. Tik iškaltas kryžius su kukliu užrašu: "Graham Greene 1904-1991". Papėdėje žydėjo Yvonne pasodintos rožės, begonijos ir žydrieji šalavijai.

Mirė Yvonne Šveicarijoje, Vevė kurorte, eidama 77-uosius, išgyvenusi už G.Greene'ą dešimčia metų ilgiau. Ji nesulaukė bendrai su drauge Marie Francoise Allain rašytos knygos "Pradžios ieškojimas: mano gyvenimas su Grahamu Greene'u" (Londonas, 2004). Joje, prieštaraudama biografams, Yvonne sukūrė visiškai kitokį mylimojo portretą. Primygtinai tvirtindama, kad jis buvo kilnus ir žavingas, ji pabrėžė, kad G.Greene'as "niekada nesmurtavo, o jo įniršis būdavo panašus į musės".

Žmona paskelbė laiškus

Ilgus metus tvirtinusi, kad tik mirtis juos išskirs, nes taip buvo prisiekę prieš Dievą susituokdami, Vivien Greene po vyro mirties susitaikė dėl praeities. Ji net pripažino, kad daugybę metų buvusi rašytojui labai artima Yvonne padarė jo paskutiniuosius gyvenimo metus labai laimingus. Niekada nesiliovusi tikėti savo vyro, kad ir gyvenusio su kitomis moterimis, meile jai, Vivien paskelbė rašytus prieš vestuves ir stropiai saugotus du tūkstančius vyro meilės laiškų - autentiškus jaunystės ir meilės dokumentus. Tam ją paskatino 1999 metais kino ekranuose pasirodęs filmas, sukurtas pagal G.Greene'o romaną "Paskutinė meilė" ir atgaivinęs skaudžius prisiminimus.

Vivien, dviejų rašytojo vaikų motina, pirmoji ir vienintelė G.Greene'o žmona, mirė paskutinė iš visų svarbiausių jo gyvenimo moterų, eidama 98-uosius, 2003 metais.

Tęsinys kitą savaitę

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"