TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Gandhi's, didžioji siela

2008 10 04 0:00
Spalio 1 dieną Indijoje švenčiama nacionalinė šventė - Mahatmos
Gandhi gimimo diena.
AFP/Scanpix nuotrauka

Jis buvo pranašas ir šventasis, bet kartu aikštingas, įkyrus ir kupinas prieštaravimų žmogus. Jeigu jis būtų gimęs dviem tūkstančiais metų anksčiau, jo mokymas būtų tapęs religija. Ją vadintų nesmurtine ir nesipriešinančia blogiui, drąsia ir tiesos, arba Dievo ieškančia. Gandhi's žuvo per pasikėsinimą prieš šešiasdešimt metų, 1948-ųjų rugsėjo trisdešimtą.

Rytų religijose nesmurtas, arba prievartos atsisakymas buvo išpažįstamas anksčiau, bet originali Gandhi'o koncepcija suderino jį su baimės neigimu ir supratingu nusidėjėlių toleravimu. Gandhi'o vardai Mohandas Karamchandas gali reikšti "grožio tarnas" bei "sutrikęs (susirūpinęs) mėnulis". Pažįstame jį kaip Mahatmą arba didžiąją sielą, nors tai ne vardas, o titulas, kurį jam grįžus iš Pietų Afrikos, kur prasidėjo jo darbas ir karjera, suteikė Indijoje.

Mahatma Gandhi išgyveno 78 metus; būtų gyvenęs ilgiau, jeigu ne indas šovinistas Nathuramas Godse, kuris nušovė jį vakarinio pasivaikščiojimo metu. Paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarė mirtinai sužeistas Gandhi's buvo "eHe Ram" (o, Dieve), skambėjo tarsi sakytų laba diena, nes "Ram Ram" yra tradicinis pasveikinimas.

Pats manė esąs praktiškas idealistas, bet indas politologas profesorius Varma vadina jį metafizišku idealistu, etiniu absoliutistu ir žmogumi, kuris religiją laikė esminiu istorijos faktoriumi. Gandhi dar gyvas sulaukė kelių monografijų, o pats parašė reikšmingiausią iš jų - "Autobiografiją".

Savo kūno nedraugas

Gandhi's priešinosi bet kokiai prievartai, bet naudojo prievartą savo kūnui: nuolat ką nors sau drausdavo, nuolatos pasninkavo, sulaukęs 31-erių davė celibato įžadus. Jo mokyme ir praktikose galima rasti daug nenuoseklumo, bet jis pats manė, kad tuos prieštaravimus galima įveikti kompromisais, o kompromisą jis laikė priešingybių artinimo menu.

Jis buvo vienintelis kovotojas už Indijos laisvę, kuris laikėsi draugiškai aršiausio priešo - Didžiosios Britanijos - atžvilgiu. Jis propagavo moralinį kovos būdą - piliečių nepaklusnumą, nors tai kertasi su nesipriešinimo blogiui koncepcija. Gandhi's manė, kad nors įstatymai, šiuo atveju britų, yra blogi, vis dėlto juos reikia gerbti. Bet juk nepaklusnumas yra atsisakymas paisyti teisės normų.

Jis kovojo už teises "neliečiamųjų", arba labiausiai pažemintų ir paniekintų indų, bet priešinosi britų ketinimui pašalinti tą kastą iš induizmo. Jis turėjo lyderio charizmą, nors ir nebuvo iškalbingas - egzaltuodavo minias savo buvimu, o neliečiamieji bučiuodavo jo pėdsakus, už sugebėjimą įvesti juos į induistų šventyklas. Anksčiau tai buvo neįsivaizduojama. Jis buvo įsitikinęs, kad šiuolaikinis gyvenimas verčia visuomenę degraduoti, bet naudojosi termometru ir nešiojo akinius. Tvirtindavo, jog dera rengtis namie austais rūbais, nes audiniai - tai fabrikas, o fabrikas - tai miestas, o miestas - tai lūšnynai ir prostitucija. Musulmonus vadino broliais (ir todėl buvo nušautas), bet nebūtų leidęs kam nors iš šeimos pereiti į islamą.

Jis laikomas tautos tėvu ir Nacionalinio kongreso partijos, kuri valdo Indiją dar ir šiandien, patronu. Jis propagavo savąją doktriną organizuoti nesmurtinius protestus... Britai daug kartų buvo nuteisę jį po kelerius metus kalėti. Jis badaudavo, paskelbdamas badausiąs iki mirties. Britai nusileisdavo ir Gandhi's nusileisdavo, paskui vėl įvykdavo frontalus susirėmimas.

Visą gyvenimą - Gudžarate ir Londone, Afrikoje ir Indijoje - kaip religingas indas keldavosi prieš švintant, 4 val. 30 min. kalbėdavo rytines maldas. Antrą kartą melsdavosi vakare, drauge su šeima. Vakarinė malda virsdavo iškilminga ceremonija dalyvaujant svečiams. Būtų galėjęs gyventi be maisto, bet negalėjo gyventi be maldos.

Po ryto meditacijų sekdavo ilgas, greitas pasivaikščiojimas. Gandhi's išvaikščiojo Indiją skersai ir išilgai, labai retai naudodavosi transporto priemonėmis. Į darbą visada eidavo pėsčias. Visą dieną be pertraukos priiminėdavo interesantus, o kiekvienas svarbesnis pokalbis po to pasirodydavo laikraštyje "Haridjan" ("Dievo vaikas"). Tuo žodžiu vadindavo "neliečiamuosius".

Pirmadieniai visada būdavo tylėjimo dienos. Šitaip stiprino valią ir ugdė charakterį. Turbūt tos tylos dienos jam reikėdavo apmąstymams. Tačiau intelektuali veikla nebuvo ta sritis, kurioje geriausiai jautėsi. Nebuvo filosofas. Jo sveikatą, nepaisant badavimų, išsižadėjimų, kilometrinių žygių ir patogumų minimumo, gydytojai laikė stebėtina. Jis sugebėdavo užsnūsti per 30 sekundžių. Giliai miegodavo 25 minutes ir pabusdavo visiškai pailsėjęs. Nepakentė modernios medicinos. Sakydavo, kad ji dažniau susargdina džiova ar sifiliu, negu pagydo. Jo žmona Kasturba tris kartus sunkiai sirgo. Tris kartus jis nesutiko jai duoti gydytojų paskirtų vaistų ir valgių. Gydė žmoną tradiciniais metodais ir jie buvo veiksmingi.

Trylikos metų jaunikis

Gandhi's kilęs iš smulkių prekeivių kastos. Buvo keturių sūnų tėvas. Bet savo vaikais laikė visus indus, todėl jį praminė tautos tėvu. Jo protėviai yra buvę premjerų postuose įvairiose Katiavado kunigaikštystėse, dabartinėje Gudžarato valstijoje, kur gyvena labai verslūs žmonės.

Nebuvo tipinis vaikas. Jį varžė liguistas drovumas. Jis nemėgo sporto, labiausiai kriketo, ir manė, kad negalima meluoti, nors Indijoje kiekviename žingsnyje meluojama tikint, jog kalbama ir gyvenama teisingai. Jis buvo vegetaras dėl religinių įsitikinimų. Buvo baikštus ir prietaringas paauglys: bijojo dvasių, piktadarių, tamsos, gyvačių, o draugas jam aiškino, kad visa tai nuo vegetariškos dietos. Gandis pirmą kartą pamatė mėsą būdamas 16 metų. Suvalgė kąsnelį ir paskui ilgai vėmė. Dar pustuzinį kartų bandė ragauti mėsos, kol nusprendė galutinai jos atsisakyti.

Vaikystėje jį tris kartus sužiedavo. Dvi pirmosios sužieduotinės mirė, trečioji tapo jo žmona - ji buvo trylikos metų ir nesuprato kas vyksta. Santuokas Indijoje rengia gimdytojai. Jaunavedžiai dažniausiai neturi balso. "Geriau pamilti tą, su kuria sužiedavo, negu susižieduoti su ta, kurią pamilo", - sako indų patarlė. Santuoka yra sutartis, o meilė - nepatvarus jausmas.

Gandhi's aistringai pamilo savo žmoną-vaiką ir visą laiką apie ją galvodavo. Kontroliavo kiekvieną jos judesį, laikė beveik verge. Tuo pat metu troško būti jai ištikimas ir reikalavo to paties. Kankino žmoną pavydo scenomis (visai be pagrindo).

Galų gale suteikė žmonai laisvę ir perėjo prie celibato, o apsilankymus viešnamyje - ėjo ten keturis kartus, bet būdavo suparalyžiuotas drovumo ir jį išgrūsdavo - laikė sunkiu nusižengimu.

Mylėjo žmoną neapsakomai, bet nuolat skriausdavo. Pavyzdžiui, reikalavo, kad išneštų naktipuodžius po svetimų apsilankymo ir tai darydama džiaugtųsi. Kai ji negalėjo su tuo sutikti ir buvo linkusi išeiti, tuomet šiurkščiai varydavo ją iš namų. Dažnai kivirčydavosi, barniai tapdavo vulgariais. Trumpai tariant, dar jaunystėje tapo tulžingu nesugyvenamu seniu. Kasturba Gandhi nešė savo kryželį su Indijos moters kantrumu.

Tolstojaus ferma Afrikoje

Gandhi'o tėvai išpažino višnuizmą, vadinasi, ir Mohandas turėjo toks būti. Višnu šventykla kėlė jam pasibjaurėjimą, nes pasitaikydavo nemoralių poelgių (su "devadasi", šventyklos prostitutėmis). Jis jautė antipatiją krikščionybei, nes misijonieriai ateidavo į aplinkines mokyklas ir niekino indų dievus. O tėvas vesdavo religinius disputus su musulmonais ir parsais, buvo tolerantiškas visiems induizmo tikėjimams. Krikščionys valgė mėsą (savojo Jėzaus kūną) ir gerdavo spiritinius gėrimus (vyną). Gandhi's negalėjo pakęsti net tokios minties. Jis jautė polinkį ateizmui ir ahimsai (atsisakymui smurto), nors tai reiškia ir nesipriešinimą blogiui. Tai sugalvota doktrina, kiek dirbtinė. Kodėl nesipriešinimą blogiui reikėtų laikyti dorybe? Kai kuriuose baudžiamuosiuose kodeksuose tai net nusikaltimas. Paauglio Gandhi'o tikslas buvo moralumas ir gyvenimas su tiesa. Neaišku, ką tas terminas jam reiškė.

Kai 1887 metais jis gavo brandos atestatą, reikėjo galvoti apie studijas. Motina sutiko kad jis išvažiuotų į Angliją, kai pasižadėjo neliesti nei mėsos, nei alkoholio, nei moterų. Pinigų kelionei neturėjo, teko skolintis. Kasta pasipriešino išvažiavimui. Reikalavo atsisakyti ketinimų. Kadangi jis nepakluso, buvo prakeiktas.

Atvykęs į Londoną išsinuomojo kambarėlį, nusipirko brangų cilindrą, užsirašė į šokių, retorikos ir smuikavimo kursus, bet paskui prisiminė atvykęs studijuoti teisės ir atsisakė fanaberijų. Įniko taupyti ir visokiais būdais tobulinti dietą.

Daug keliavo. Buvo nuvykęs į pasaulinę parodą Paryžiuje ir negalėjo atsistebėti Eifelio bokšto beprasmybe. Šitaip pritarė Levo Tolstojaus ir daugelio kitų nuomonei, jog tokio aukščio geležinis bokštas neišstovės. Laikui bėgant Tolstojus tapo vienu iš jo guru. Fermą Fonykse (Afrikoje), kur vėliau apsigyvens ir redaguos laikraštį, pavadins Tolstojaus vardu.

Po teisės studijų Gandhi,s trumpam apsilankė tėvynėje. Priėmė firmos, kuri turėjo problemų Pietų Afrikoje, pasiūlymą.

Sutiko su visomis sąlygomis ir išvažiavo pasirašęs kontraktą metams. Bet advokato darbui visai netiko, sugebėjo vykdyti tik pagalbines funkcijas. Čia atrado kompromiso privalumus ir derybomis pasiekė susitarimą, kuris pabaigė krizę jį samdžiusioje firmoje. Progai pasitaikius užsiimdavo visuomenine veikla - gindavo dėl indų kilmės diskriminuojamų žmonių orumą ir interesus. Veikla buvo sėkminga. Mėgino ją populiarinti Indijoje, nors buvo sugrįžęs tik išsivežti į Afriką žmonos ir vaikų - ketino toliau ginti spalvotuosius.

"Išeikite iš Indijos!"

Vadovavosi originalia logika ir dėl jos dažnai susilaukdavo sėkmės. Jis, ahimsos šalininkas, Afrikoje išėjo karą prieš būrus - mobilizavo anglų pusėje 1100 indų, kurie buvo sanitarai. Karo laikui "atidėjo" ahimsą, deklaravo visišką lojalumą kolonijinei imperijai - Didžiajai Britanijai, nes tik jai sutikus Indija galėjo tapti nepriklausoma. 1899 metais nusprendė grįžti į Indiją, nes indų partija jau buvo sustiprėjus. Tėvynėje iš karto nuvyko į Nacionalinio kongreso suvažiavimą Kalkutoje.

Po Kalkutos svarstė, ar nepradėjus praktikos Bombėjuje. Laimėjo kokias tris smulkias bylas gimtinėje. Paskui paliko žmoną, o pats su gausių Gandhi'ų gausiais palikuonimis vėl išvyko į Pietų Afriką. Kreipėsi su peticija dėl pasigailėtino indų - karininkų ir kareivių - likimo: juos pasiuntė kariauti su būrais, o po to neleido įsikurti šalyje. Gavo atsakymą, kad nieko negalima padaryti, nes Afrika turi savo vyriausybę. Gandis pasijuto nuviltas. Save ir kitus mokė nuryti nuoskaudas. Nuolankumu galima kai ką pasiekti, užsispyrimu - niekada.

Be Afrikos nebūtų buvę Indijos Gandhi'o. Durbane ir Johanesburge eksperimentavo lyg laboratorijoje. Šalis lyginant su Indija buvo mažytė. Joje gyveno juodieji ir baltieji, kuriais nesidomėjo. Indai buvo nedidelė visuomenės dalis. Kai kovojo dėl jų teisių, jam nereikėjo pergyventi dėl visos valstybės ateities. Bet jeigu nebūtų ten susidūręs su juodųjų nedalia, gal ir nebūtų pastebėjęs "neliečiamųjų" kastos kančių bekraštėje Indijoje.

Grįžęs į tėvynę vadovavo Nacionalinio kongreso partijai, nors jai ir nepriklausė. Visą laiką užsiiminėjo persekiojamaisiais, laikė juos labiausiai negalinčiomis apsiginti smurto aukomis, o smurtą didžiausia blogybe, dėl kurios kalti britai. Nuolat rengė pilietinio nepaklusnumo kampanijas, išeidamas už nesipriešinimo blogiui doktrinos rėmų. Afrikoje jos pakakdavo, Indijoje jau ne.

Organizavo 400 kilometrų "druskos žygį", prieš mokesčius druskai, kurį anglai užkrovė indams, išgaunantiems ją paplūdimiuose iš jūros vandens. Jo vedami demonstrantai ramiai žengė pro vartus, kuriuos saugojo gausus policijos būrys, ir krisdavo nuo smūgių. Nė vienas nesigrūmė su policininkais.

Svarbiausia misija Gandhi'o kovoje buvo sukurti visuomeninį judėjimą, kuris sviestų britams į veidą šūkį: "Išeikite iš Indijos!" Antrojo pasaulinio karo metu protestavo dėl indų dalyvavimo karinėse

kampanijose. Tikėjo, kad po karo Indija atgaus nepriklausomybę ir tam tikslui paskyrė visą savo brandų gyvenimą.

Prieštaravo Pakistano valstybės kūrimui Indijos musulmonams. Labai pergyveno dėl pogromų Indijai dalijantis 1947 metais. Protestuodamas ketino badauti iki mirties.

Šventasis revoliucionierius

Nors Gandhi'o akcijos ir protestai pasiekdavo ribotų rezultatų, jis buvo visuotinai gerbiamas. Dar nebuvo elektroninės žiniasklaidos, bet Gandhi's jau buvo tapęs populiariausiu ir žinomiausiu Indijos gyventoju, gyva legenda. Jis buvo asmenybė, kuria remdavosi įvairūs visuomeniniai judėjimai pasaulyje, susidomėję jo koncepcijomis kovoti be smurto. Todėl dalį jo pelenų išbėrė ne tik į Gangą, bet ir į Nilą, Volgą, Temzę.

Svarbiausia Gandhi'o siekimų tema buvo tiesa. Jis niekur nėra pasakęs, kaip ją apibrėžia. Buvo pranašas, vadinasi, skelbė tiesą. Jis neprivalėjo detalizuoti, nes skelbė Aukščiausiojo vardu... Ir duodavo pavyzdį savo elgesiu. Buvo šventasis ir kartu moralinis revoliucionierius. Bet tuo pačiu metu traukėsi, skelbdamas civilizacijos žlugimą. Nekūrė savęs, nesugalvojo sau įvaizdžio... Tiesiog gyveno.


Gandhi'o kodeksas

(Iš sentencijų ir pastabų, išsklaidytų po Mahatmos laiškus.)

Apsaugok Viešpatie, nuo moters ir geidulių.

Įstatymo laužymas, net jeigu laikome jį blogu, yra apgavystė.

Be kompromiso nėra tiesos.

Galima tikėti pažadais, bet ne tada, kai pradedama kalbėti apie pinigus.

Geriausias būdas pažinti Dievą yra tarnavimas kitiems.

Religija ir moralė tai identiškos sąvokos.

Tiesa surandama daug lengviau, kai kita pusė traktuojama teisingai. Trys profsąjungos principai: nepersekiok streiklaužių, streiko metu užsidirbk pragyvenimui kitu doru darbu, nepriimk dotacijų iš svetimų, ypač iš užsienio.

Nedaryk savo poelgių priklausomų nuo naudos, kurią jie gali atnešti.

Žmogus ir jo veiksmai - du skirtingi dalykai. Veiksmai sukelia pritarimą arba gailestį, o prie žmogaus reikia prieiti su pagarba.

Neapykantą nukreipk į nuodėmę, o ne į nusidėjėlį.

Skriauda, padaryta vienam žmogui, padaryta visam pasauliui.

Individo laimė glūdi bendroje laimėje.

Nėra kito Dievo aukščiau tiesos, vienintelis būdas pažinti tiesą yra ahimsa.

Tie, kas mano, jog religija neturi nieko bendra su politika, nežino kas yra religija.


Gydė žeme

Gandhi's sirgo galvos skausmais, reumatizmu ir obstrukcija. Galvos skausmai baigėsi atsisakius pusryčių. Obstrukciją gydė sėdimosiomis voniomis. Padėjo tik iš dalies. Gydėsi ir žeme: maišydavo ją su vandeniu ir ištepdavo sau pilvą. Metodas davė netikėtus rezultatus.

Vėliau žeme gydė sergančius maru ir aštuonerių metų vaiko sulaužytą ranką. Puikūs, kaip tvirtino, rezultatai.

Eksperimentai su dieta paskatino jį parašyti knygelę "Sveikatos vadovas". Ji pakeitė daugelio žmonių gyvenimą, tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Pirmiausia Gandhi's kažkur išgirdo, kad geriausia dieta yra šviežios daržovės ir riešutai, ypač pakepinti saulėje. Paskui nustatė, kad žmogus neturi gerti kito pieno, tik motinos kūdikystėje. Pasižadėjo negerti nei karvės, nei buivolės pieno, bet kai susirgo patarus gydytojams - ajurvedos (tradicinės indų medicinos) specialistams - apgavo pats save ir gėrė ožkos pieno.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"