TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Garsūs tėvai dukterų akimis

2012 06 02 6:05

Pirmą birželio sekmadienį minima Tėvo diena. Populiarūs ir žinomi vyrai sulauks dukterų sveikinimų. Kokius žodžius šios - pačios daug pasiekusios - atžalos jiems ištars, ir ką apskritai jos pasakoja apie savo tėvus?  

Ši šventė nėra tokia populiari kaip kitos tradicinės, gražu, jei vaikai prisimena ir tądien tėvui pasako gerų žodžių. Nors vyrai linkę reaguoti santūriai, jiems malonu, net jei to atvirai ir neparodo. 

Šį sekmadienį minimos Tėvo dienos proga LŽ kalbina dukras, kurių tėvai - gerai visuomenei žinomi žmonės. Smalsu, kokie jie yra atžalų akimis. Apie tai pasakojo menininkė Dovilė Tomkutė, aktorės Monika Bičiūnaitė ir Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė.

Vyro diena - per gimtadienį

Turbūt būtų sunku rasti žmonių, kurie nebūtų matę aktoriaus Vytauto Tomkaus ar bent nežinotų Tado Blindos vaidmens atlikėjo. Tačiau jis yra ne tik gyvoji legenda. Apie tai, koks aktorius - ne scenoje ir filmavimo aikštelėje, pasakojo jo dukra, grafikė, dailės galerijos "Arka" direktorė Dovilė Tomkutė. 

Klausiama, ar šeimoje švenčiama Tėvo diena, ji sakė, kad pradėta minėti, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Sovietiniais laikais Lietuvoje tokia diena buvo primiršta, o vietoj jos buvo įpiršta vyrų švente vadinta Armijos diena. "Tačiau mūsų šeimos vyro diena, nes turime jį vieną, - liepos 29-ąją - tėvo gimtadienis, - sakė D.Tomkutė. - Kadangi pagal horoskopą jis yra Liūtas, mėgsta švęsti. Buvo tradicija, kad visi norintieji galėdavo ateiti pasveikinti. Todėl šventė išsitęsdavo į ilgoką vasarišką festivalį."

Dabar Dovilė, jei tuo metu būna Lietuvoje, pirmąjį birželio sekmadienį visada pasveikina tėtį, kaskart įteikia jam ką nors originalaus ir mielo.

Dukros bučinys taip pat įeina į sveikinimo ritualą. Šį sekmadienį ji lankysis kaime, kur V.Tomkus leidžia laiką šiltuoju metu. O dienraštis "Lietuvos žinios", kuriame spausdinamas Dovilės pasakojimas apie tėvą, bus viena tokių dukters dovanėlių.

Drąsos pamokos

"Daugelio vaikų gyvenime tėvo vaidmuo būna neaiškus, nesuprasi, ar jis yra, lyg per rūką. O aš tėvą visą laiką turėjau, nors ne visada jį matydavau, nes būdavo užsiėmęs - daug keliavo, dirbo, filmavosi", - teigė Dovilė. 

D.Tomkutė svarstė, jog galbūt todėl, kad neturėjo sūnaus, tėvas į savo vyrišką pasaulį įtraukė ją, dukrą. Kai šeima dar gyveno Kaune, o Dovilė buvo 5-6 metų, V.Tomkus leisdavo jai sėdėti ant važiuojančio motociklo ir net jį pavairuoti ramioje gatvelėje.

"Tada tai buvo lygis - mergaitė vairuoja motociklą", - Dovilei giliai į atmintį įsirėžė tokie dalykai. Būdama antrokė, tėvui leidus, ji jau sėsdavo prie automobilio vairo - vasarą nuošaliose vietose buvo mokoma vairuoti. Mergaitei tai buvo didžiulis džiaugsmas. Kaip ir žiemą slidinėjimas.

"Tėvas įpratino nebijoti kalnų, aukščio, - tvirtino D.Tomkutė. - Jis mane išmokė plaukti, kai buvau dar maža. O aš didžiuodamasi pasakodavau, kad plaukiu ten, kur vanduo virš galvos ir kojomis nesiekiu dugno. Esu jam labai dėkinga už išugdytą jausmą nebijoti. Galbūt todėl, kad žinojau - tėvas visada šalia, jei ką - jis mane išgriebs iš vandens, ištrauks iš pusnies, į savo tvirtas rankas perims vairą."

V.Tomkaus dukra iš tėvo išmoko praktiškumo. "Jis sugebėjo nuveikti labai daug darbų ūkyje ir namų virtuvėje, - tvirtino Dovilė. - Be to, dar rodė fokusus - taip per šventes prie stalo linksmindavo publiką. Piešdavo - jam ypač sekėsi linksmi piešinukai, karikatūros. Droždavo skulptūras. Fotografuodavo..." Dukra perėmė pomėgį fotografuoti - kartu su tėvo dovanotu fotoaparatu. Kadaise užsidarę vonios kambaryje kartu juodu ryškindavo nuotraukas. Dabar menininkė fotografiją naudoja kūrybos darbams.

Kompanijos siela

Dovilė teigė esanti panašaus būdo kaip tėvas: nuoširdi, net kiek stačiokiška, sakanti, ką mano. Todėl su tėvu visada bendrauja atvirai ir artimai. Dukra prisiminė, kad būdavo ir tarpusavio pažaibavimų, ypač, kai ji buvo paauglė. "Tačiau iškart atsileisdavome, - pasakojo D.Tomkutė. - Būdavo tėvo viršus ir paskutinis žodis, bet jis niekada ilgai nepykdavo, netrukus jau šiltai žiūrėdavo į mane. Ir man tai būdinga." V.Tomkų dukra vadino liberaliu tėvu, šiek tiek griežtoku. Jam užtekdavo pažiūrėti, ir žodžių nereikėdavo sakyti. Svarbiausia, Dovilė visada jautė ir jaučia tėvo meilę.

V.Tomkaus dukra vadino jį vyriškumo simboliu. Tėvą ji taip apibūdino: aukštas, gražus, turintis puikų humoro jausmą, visada sugebantis būti kompanijos siela. Kita vertus, santūrus vyriškis, jei kas nors negerai, neverkšlenantis, emocijas savyje laikantis. "Kai būna nekalbus, niūrus kaip debesis, supranti, kad kažkas ne taip", - atskleidė dukra.

Dovilė iš tėvo išmoko niekada neapkalbinėti žmonių. Šią savybę V.Tomkus įdiegė ir dukrai. "Jis niekada nerezgė jokių intrigų, nieko nedarė už nugaros, niekam nekasė duobės. Kiek galėdavo, tiek padėdavo bet kuriam žmogui - ir savam, ir svetimam. Už visa tai jį labai gerbiu", - tvirtino ji.

Dovilei nuo vaikystės tėvas buvo užnugaris, tvirta ranka, į kurią galima įsikibti. "Toks jis išlikęs ir iki šiol, - patikino pašnekovė. - Kai man reikia pasitarti dėl automobilio remonto ar bet kuriuo kitu praktišku klausimu, žinau, kad sprendimą priimsiu pati. Tačiau einu pasitarti su tėvu. Ir man tai labai patinka."

D.Tomkutė mano, kad turėdama tokį tėvą pasąmoningai su juo lygina kitus vyrus. Svarbi ne tiek išvaizda, kiek būdo bruožai. "Vyriškiui nebūtinas dviejų metrų ūgis, bet jis turi būti užtikrintas, tvirto būdo, suteikti saugumo jausmą, kad galėtum juo pasikliauti", - vardijo pašnekovė.

Pavardė įpareigoja

D.Tomkutė visada jautė esanti atsakinga už savo pavardę. Būti garsaus tėvo dukra nelengva, reikia įdėti pastangų ir išlįsti iš jo šešėlio, įgyvendinti savo siekius, išsiskirti savo veikla bei gyvenimu. Vis dėlto kad ir ką darytų, ji atstovauja Tomkų šeimai. Pavardė įpareigoja. 

Dovilė nuo mažumės turėjo įvairių gabumų - ir artistinių, ir dailės. Mokykloje ir vaidino, ir buvo skaitovė. Kadangi mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kaip pati sakė, kartu su visa dailės klase natūraliai stojo į Dailės akademiją. Ji svarstė apie scenografiją, kad išsaugotų ryšį su nuo mažens pažįstamu teatru, bet tais metais į šią specialybę nebuvo priimama. Tad D.Tomkutė studijavo grafiką.

Menininkė mano teisingai padariusi, kad nenuėjo tėvo pėdomis ir nesirinko aktorystės kaip gyvenimo kelio. O V.Tomkus ne tik kad neskatino, priešingai - norėjo apsaugoti nuo tokios sudėtingos profesijos. "Be to, retas vaikas, pasirinkęs tą pačią specialybę, perspjauna savo tėvus", - tvirtino Dovilė. Jai įsiminęs tėvo posakis: negadinti vagos. "Dirbdama kitoje srityje, manau, vagos negadinu", - sakė aktoriaus dukra.

Dovilei svarbu, kad tėvas ja didžiuojasi. "Esu sulaukusi, kad ir "skūpaus", bet pagyrimo, - teigė grafikė ir dailės galerijos vadovė. - Kartą jis net pasakė: "Kokia man garbė, kad esu šios žinomos menininkės tėvas." Pamaniau: nieko sau, visą gyvenimą buvau V.Tomkaus dukra, ir iš to buvo sunku išlįsti. Todėl girdėti tokius žodžius man smagu, tai - didžiausias komplimentas."

D.Tomkutė nusijuokė, kad net šis pokalbis yra ne tiek apie ją, kiek apie tėvą - garsų aktorių. "Dabar man labai malonu už parankės eiti su juo į įvairius renginius, - tvirtino menininkė. - Štai į filmo "Tadas Blinda" premjerą ėjome trise - tėvas, aš ir mano dukra. Buvo labai gera stovėti šalia." Anot Dovilės, nesvarbu, koks tėvo amžius. Savo povyza ir ūgiu V.Tomkus atrodė įspūdingai, nors aplink buvo susirinkusi jaunesnė aktorių karta ir naujasis Tado Blindos vaidmens atlikėjas.

Legendinis aktorius, be abejo, žino savo populiarumo mastą, supranta, kaip yra vertinamas. Apie jį parašyta knyga "Aš vis dar Tadas Blinda", jis apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu. Tačiau V.Tomkus niekada neleidžia pajusti, kad būtų viršesnis ar iškilesnis už kitus. "Neturi jokios pozos", - užtikrino Dovilė. Kaip pasakojo dukra, ir tiesiog nuėjęs į parduotuvę ar turgų V.Tomkus mielai ir nuoširdžiai su visais bendrauja. Toks buvo visada - ir sovietmečiu, kai nesinaudojo jokiomis privilegijomis, nors būtų galėjęs tai daryti.

Dovilė su šypsena pasakojo, kad tėvas nė nesuka galvos dėl to, ką apsivilkęs, net kai eina į renginius. O dukrai rūpi, kad jis atrodytų stilingai. Tačiau V.Tomkus tik pabamba, kad, tarkime, skarelės ant kaklo tikrai nesiriš. Galiausiai apsirengia taip, kaip pats nori.

Linkėjimai

Dukros nuomone, V.Tomkus dar galėtų kurti teatre. Ji prisimena, kad tėvas ne tik vaidino, bet "Vaidilos" teatre kaip režisierius pastatė spektaklį "Kelionė į Meką", kuriame vaidmenis atliko Eugenija Pleškytė ir Violeta Podolskaitė. "Tačiau kūryboje pats iniciatyvos neberodo", - sakė Dovilė. Jai dėl to šiek tiek gaila.

Tačiau menininkę džiugina, kad tėvas mielu noru dalyvauja įvairiuose renginiuose. "Jam dar malonu būti kareiviu bendraamžių gretose", - šypsojosi legendinio aktoriaus V.Tomkaus dukra. Jai graudu ir liūdna prisiminti, kaip tėvas kolegai Regimantui Adomaičiui 75 metų proga pirko baltą rožę, tada kartu ėjo sveikinti. 

"Šios dienos proga didelėmis raidėmis parašyčiau sakinį: ESU LAIMINGA, TURĖDAMA TOKĮ TĖVĄ, - išdidžiai sakė V.Tomkaus dukra. - Palinkėčiau jam sveikatos, entuziazmo, progų, kurios priverstų jį pasireikšti kaip teatralą. Norėčiau tėvo veide dažniau matyti šypseną, kad jis būtų patenkintas, o ne susirūpinęs. Džiaugiuosi, kad tokia proga galiu jį apkabinti ir pasakyti: "Tėveli, aš tave labai myliu."

Prisimena ir pasveikina

42 metų žinoma aktorė Monika Bičiūnaitė kilusi iš garsių menininkų šeimos. Jos tėvai - dailininkai Rimas Bičiūnas ir Jūratė Stauskaitė, šviesaus atminimo močiutė Monika Bičiūnienė - tautodailininkė. Taigi nuo vaikystės jai įprasta kūrybinga aplinka. 

Ar šioje šeimoje gyva tradicija švęsti Tėvo dieną? "Žinau, kad ji bus šį sekmadienį, - sakė aktorė. - Visada tai prisimenu ir stengiuosi vienaip ar kitaip pasveikinti tėtį. Man ši diena yra svarbi. Jeigu būnu išvykusi, paskambinu arba pasveikinu kaip nors kitaip, tarkime, nusiunčiu bučkį. Tačiau šios dienos nesureikšmintume tiek, kad sėstume prie stalo. Tokios tradicijos, kai visi susirenka kaip per Kūčias, nėra."

M.Bičiūnaitės įsitikinimu, tėvas yra labai svarbus. Laikui bėgant, ji vis geriau tai suvokia. "Yra labai daug karminių dalykų. Pavyzdžiui, vieną gyvenimo laikotarpį su tėvu nebendrauji, kitą - uch, kaip pramuša, ir ryšys būna daug artimesnis negu su mama. Praėjus tam tikram laikui tai išsilygina, - teigė pašnekovė. - Ir su vienu, ir su kitu santykiai būna labai skirtingi. Abu tėvai man yra labai brangūs žmonės."

Auklėjimo pamokos restorane

R.Bičiūnas - griežto ar liberalaus auklėjimo šalininkas? "Jis priklauso tai kategorijai, kuri tikrąja to žodžio prasme vadinama tėvas menininkas. Į auklėjimą buvo kišamasi labai mažai. O paauklėdavo vienu metu už viską - reikia ar nereikia. Kas tai buvo? Griežtas žodis, pagąsdinimas... Tačiau tėvo visiškai nebijojau. Tegul jis ant manęs dėl to nepyksta, - nusišypsojo dailininko dukra. - Griežtas būdavo keistose vietose.

Pavyzdžiui, mokydavo, kaip turiu elgtis restorane. Tai vyko anuomet, kai buvau vaikas. Restoranų tada buvo mažai. Jam kainuodavo daug nervų, kai nesugebėdavau atsipjauti kokio nors suktinio ar plaktinio. O aš visą laiką ką nors darydavau blogai, sakykime, kepsnys nukrisdavo." 

Taigi tuo metu, kai kiti tėvai savo vaikus auklėdavo prie lėkštės su kotletu namie virtuvėje, Moniką tėvas vedėsi į restoranus. Ji prisiminė ir atostogas. Sakė, kad viskas turėdavo būti gražu ir švaru. "Tėvas yra pedantiškas, priešingybė mano motinai, - teigė M.Bičiūnaitė. - Jam svarbu, kad viskas būtų padaryta iki galo. Ir iš savęs to reikalauja. Jeigu imasi kokio nors darbo, daro ilgai ir kruopščiai." Monika prisipažino, kad ją tai nervindavo. Mat ji yra kitokia - spontaniškesnė.

Apie panašumus

Aktorė teigė, kad gyvenimo būdu ir charakteriu ji panašesnė į mamą - dailininkę J.Stauskaitę. "Visi taip sako, - nusišypsojo. - Ir vizualiai, ir daug būdo savybių esu iš jos paveldėjusi. Tačiau taip pat ir iš tėvo. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, iš jo turiu polinkį viską daryti perfekcionistiškai, kiekvieną pradėtą darbą užbaigti iki galo. Jei ko imuosi - ar tai būtų projektas, ar idėjos įgyvendinimas, ar namų tvarkymas, - viską padarau iki galo. Nors galiu ir lengvai sujaukti, jei kalbėtume apie namus. Ir man gerai."

M.Bičiūnaitė teigė, kad mamai iki pedantizmo labai toli. Taigi iš tiesų aktorė turi kiekvienam tėvų būdingų savybių. Priminusi vieno seno rusiško filmo populiarų tapusį posakį: "Dabar manyje prabudo mano teta" - M.Bičiūnaitė nusišypsojo, kad toks palyginimas tinka ir jai. "Prabunda ir tėtis, ir mama, ir močiutė..." - sakė aktorė.

Tikras Liūtas

Vyrai neretai stengiasi atrodyti stiprūs, nepasiduodantys, nelinkę išsipasakoti, sunkumus ar nuosėdas slepiantys. Atsipalaiduoja nebent artimųjų aplinkoje. Koks yra M.Bičiūnaitės tėvas - atviras ar uždaras žmogus?

"Pagal horoskopą jis yra Liūtas, - sakė ji. - Tėvas yra tipiškas šio ženklo atstovas: išdidus, orus... Nori būti stiprus, bet tai ne visada pavyksta. Jei pašukuoji prieš plauką, jam tai nelabai patinka - kaip ir visiems, gimusiems po Liūto ženklu. O emocijų jis nedemonstruoja. Tėvas neišgyvena, kad visai nieko nenusimano apie techniką, kad yra daugiau menininkas negu namų ūkininkas šeimininkas."

Dukra juokavo, kad R.Bičiūnas tikriausiai nepultų dengti namo stogo, jei tas prakiurtų, o greičiau kiaurymę paverstų meno kūriniu, į rankas paėmęs ne plaktuką, bet teptuką. "Tačiau jei jau imtųsi taisyti stogą, darytų tai ilgai ir labai kruopščiai", - patikino pašnekovė. 

Globoja tarsi mažą mergaitę

Tikriausiai jausti tėvų globą gera būnant bet kokio amžiaus, smagu žinoti, jog esi svarbus, kad visada galima pasitarti, pasiguosti. Vis dėlto vieni vaikai daugiau atvirauja su tėvais, kiti mažiau dalijasi asmeniniais išgyvenimais. M.Bičiūnaitė sakė, kad abu tėvai žino apie svarbiausius jos gyvenimo įvykius. Dukra nuo jų asmeninių reikalų neslepia.

"Tačiau abu yra iš tų, kurie daugiau kalba, negu klauso, - nuoširdžiai tėvus apibūdino ji. - Jie ima patarinėti dar nespėjus problemos įvardyti garsiai. Todėl patarimų nė nereikia prašyti. Nors man šiais metais sueis 43-eri, tėvas vis dar mane saugo ir globoja - tarsi mažą mergaitę. Kai buvau paauglė, mane tai erzino. Dabar tam tikra prasme man labai miela. Priimu tai kaip vertybę."

R.Bičiūnui neramu, kad dukrai kas nors nenutiktų, nori, kad ji būtų saugi. Monika mano, jog galbūt tėvas nepastebi, kad dukra auga ir jau užaugo. Tačiau ji supranta tokį norą globoti ir rūpintis. "Turbūt tai yra bendražmogiška tėvų savybė. Gal nėra taip paprasta pastebėti, kad vaikas suaugo, turi savo požiūrį, yra sukūręs savo šeimą, - svarstė aktorė ir nusišypsojo: - Mano sūnui - 21 metai, gal ir aš to nepastebėsiu. Man taip pat jis atrodo dar mažiukas. Nors kai pagalvoji..."

Be polinkio dailei

Turbūt nieko nestebina šeimos dinastijos, kai vaikai seka tėvų pėdomis, renkasi tokias pačias profesijas. Tačiau nors M.Bičiūnaitė yra iš dailininkų šeimos, ji pasirinko kitokį kelią - tapo aktore. Kodėl toks posūkis?

"Man nė nereikėjo pasukti nuo dailės, prie jos nebuvau net priėjusi, - patikino pašnekovė. - Ji niekada nedomino, tik dabar pradedu smalsauti, kaip atliktas darbas, kokia technika ir panašiai. Tačiau kad būčiau vaikystėje piešusi? Ne. Kai augau, tėvai gyveno kartu su mano močiute keturių kambarių bute, iš kurių vienas buvo jos kūrybinė studija. Jau patys namai buvo persmelkti menu. Tvyrojo aliejinių dažų kvapas. Aišku, ten ir aš maliausi. Tačiau poreikio kurti meną nejaučiau. Kartais močiutės dirbtuvėje ką nors papiešdavau, sugadindavau, bet tik tiek. Nelabai mokėjau."

M.Bičiūnaitė teigė, kad nebuvo linkusi į dailę. Kai mokėsi pradinėse klasėse, piešinius už ją piešdavo močiutė, kad anūkė negautų dvejeto. Nors tėvai Moniką pasiimdavo ir į plenerus, noro kurti nesužadino. Galbūt persisotino, nes menas visada buvo greta? "Galbūt... Kadangi tokia buvo kasdienybė, norėjosi kažko visai kito, - sakė aktorė. - Savęs ieškojau ilgai..." Aktoryste ji susidomėjo būdama 15-16 metų. Dabar tai yra jos gyvenimas.

Ar tėvas dailininkas domisi dukros aktorine kūryba? "Nepersistengia, - nusišypsojo M.Bičiūnaitė. - Teatro jis apskritai nemėgsta. Tėtis ateina tada, kai jį pakviečiu. Aišku, kai mane rodo per televizorių, pasižiūri." Pati aktorė pasidomi tėvo darbais. Jai patinka ateiti pas jį į studiją, ten gurkšnoti kavą, dairytis į meno kūrinius.

"Man smagu tėvo studijoje, įrengtoje per du aukštus, - teigė M.Bičiūnaitė. - Ten gera, vėsu... Man smalsu matyti, ką kuria tėvas. Tačiau, aišku, negvildenu kiekvienos darbo detalės. Rūpi ir išliekamumo klausimas. Močiutės nebėra, bet suvokiu, kad jos kūryba - tikrai nacionalinis turtas. Ir tėvo darbai vertingi, nors kol kas dar nepakankamai įvertinti."

Aktorė pripažino, kad nėra lengva būti garsios šeimos atstove. "Tai yra tam tikra atsakomybė ir našta, - tvirtino M.Bičiūnaitė. - Atvirai kalbant, su talentingais žmonėmis nelengva, bet įdomu. Ypač jei jie yra šeimos nariai, o pats - ne tyli pelytė."

Švelnus ir atidus

Populiari aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė taip yra garsios šeimos atstovė. Jos tėvas Povilas Jaraminas - pianistas, seneliai Aleksandras ir Gražina Kernagiai - aktoriai. Todėl Gabijos profesinis pasirinkimas nestebina. Ji teigė, kad muzika patinka, bet netraukė tiek, kad taptų muzikante. "Nuėjau senelių pėdomis", - sakė aktorė. 

Gabija pasakojo, kad šeimoje nėra tradicijos rengti kokį nors Tėvo dienos minėjimą. "Tiesiog aš ir mano dukra pasveikiname savo tėčius", - sakė ji.

Prašoma prisiminti vaikystę, aktorė pasakojo, kad tėvas nebuvo griežtas. "Jis švelnus ir atidus. Galbūt todėl, kad jis yra muzikantas, - teigė pašnekovė. - Tai miela, kiekvienas vyras galėtų turėti tokių savybių."

Prisimindama vaikystę Gabija tėvų griežtais negalėtų pavadinti. Nebuvo taip, kad kontroliuotų ją iki smulkmenų: kur buvo, ką veikė, ar paruošė pamokas. Aktorė priminė, kad tėvai išsiskyrė ir dar būdama paauglė ji apsigyveno su mama. Tačiau su tėvu dukters santykiai visą laiką buvo draugiški ir šilti.

"Jis visada ir visur mane palaikydavo", - tvirtino G.Jaraminaitė-Ryškuvienė. Ar dabar ji tebejaučia tėvo globą, jei kokia nors sudėtinga situacija, gali jam bet kada paskambinti, susitikti, pasipasakoti, pasitarti? "Taip ir darau. Ir tuo džiaugiuosi, - nusišypsojo aktorė. - Galiu bet kada paskambinti ir atvažiuoti."

Juodu domisi vienas kito kūryba - aktorine ir muzikine. Tačiau nekritikuoja. Pasidžiaugia ir palaiko vienas kitą.

   

Aktorė G.Jaraminaitė-Ryškuvienė žinomos šeimos ar giminės pavardės

nelaiko pranašumu.  

Dvasiškai stiprus

Beveik prieš 15 metų su garsiu pianistu P.Jaraminu nutiko tragiška istorija. Vasarą prie jūros chuliganai jį sumušė. Nukentėjo pianisto rankos - buvo sulaužyti pirštai. Kolegos muzikantai anuomet surengė palaikymo akciją-koncertą. R.Jaraminas, būdamas tvirtos dvasios ir užsispyręs, maždaug po metų pats grįžo į sceną. Nuo tada iki šiol jis sėkmingai koncertuoja.

Dukra Gabija, klausiama, kaip tėvas išgyvena sudėtingus gyvenimo laikotarpius, sakė: "Jis yra atviras žmogus, todėl iš savo aplinkos, bičiulių sulaukia dėmesio tiek pat, kiek ir pats jiems skiria. Tuo metu gauta parama yra atsakas, kaip jis bendrauja su draugais. Susigrąžinti sveikatą reikėjo valios, o jos žmogui neįpūsi. Tėvas yra labai ištvermingas. Ir ryžtingas." 

P.Jaramino dukra teigia iš tėvo paveldėjusi jautrumą. Nors pati mano, kad ši savybė apskritai būdinga daugumai menininkų. Gabija neteikia reikšmės tam, kad yra garsios šeimos atstovė. "Kiekvienas žmogus eina savo keliu. Jei jis jaučiasi saugus, vadinasi, nėra to spaudimo, kad turėtų pateisinti vardą", - teigė aktorė. Ji mano, kad kiekvienas atvejis yra individualus. G.Jaraminaitė-Ryškuvienė žinomos šeimos ar giminės pavardės nelaiko pranašumu. "Nei tai pliusas, nei minusas. Tiesiog kiekvienas dirba savo darbą, - tvirtino aktorė. - Ir kuo anksčiau tai suvoki, tuo tau lengviau."

Tėvo reikšmė

Tik moterims skirtos dvi šventės per metus: Tarptautinė moters diena, švenčiama kovo 8-ąją, ir Motinos diena, minima pirmąjį gegužės sekmadienį.

Vyrai galėtų pasipiktinti, kad jiems dėmesio skiriama mažiau (vyriškų profesijų šventės anaiptol nėra visų vyrų šventės). Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena, tačiau, ko gero, tikrai maža šeimų, kuriose ši šventė yra švenčiama. Galbūt todėl, kad šventės laikomos sentimentaliu dalyku, kai žmonės dalijasi savo jausmais.

O vyrai iš mažens mokomi, kad tikram vyrui sentimentalumas turi būti svetimas. Bet vyrai, kaip ir moterys, nori dėmesio, padėkos, tad tikrai nudžiugtų sulaukę nedidelės dovanėlės ar tiesiog sveikinimo nuo savo vaikų ir žmonų.

Psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas daro didžiulę įtaką. Pastebėta, kad moteriai, dar tik nešiojančiai kūdikį, svarbu, kad tėvas užmegztų su juo kontaktą - kalbintų ne tik žmoną, bet ir dar negimusį vaiką. Mažylis, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o pirmiausia, ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai išsiskiriančius veiksmus. Pavyzdys jam dažniausiai yra artimiausias tos pačios lyties žmogus.

Taigi moteris, mananti, kad vaiką išauklės taip, kad jis neperimtų tėvo ydų, yra gana naivi. Ne veltui sakoma, kad moteris turi tekėti už to vyro, į kurį panašių vaikų nori turėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"