TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Gerumą giedanti vakarė valanda

2006 08 18 0:00
Jadvygos Alaunienės ir ožkiukai išlepinti.
Autorės nuotrauka

Laikas ištrynė pavardę žmogaus, taip gražiai prabilusio apie senatvę: "Rytmetinė vyturio giesmė širdį džiugina, vakarinė lakštingalos taip pat maloniai sielą paglosto".

Nelygu, kaip kas senatvę, nors ir viešnią nelauktąją, pasitinka, kaip su ja susigyvena. Vieni, jos sulaukę, dilte dyla iš pavydulio, kad jaunesniems dar tiek nedaug atriekta, o iš jų, senolių, gyvenimo kepalo likę tik sprangūs trupiniai. Kiti, išgirdę vakarais, kaip devynbalsis paukštelis Jurgutį kviečia, pasidžiaugia šiuo akimirksniu, nes kai kam lakštinga plaka dalgelį viršum nūnai paskutinio žemiško guolio. Ir to džiaugsmo pakutenta širdim dar suskanta ką nors gera nuveikti kitam, kurio gyvenimo vakaras kur kas bodesnis už saviškį.

Jadvygos ir Antano Alaunių geltonas namas švyti kone Utenos centre, judrioje Tauragnų gatvėje. Jo veranda - tarsi koks informacijos biuras, tik be iškabos. Pravėręs jos duris ant stalelio visuomet rasi bloknotėlį, pieštuką, senus akinukus. Kai netikėtas svečias namie neranda šeimininkų, brūkšteli lapelyje, jog buvo atėjęs. Giminės, pažįstami, dabartiniai ir buvę kaimynai šimtąsyk vėrė šias duris. Patarimo, paguodos, paramos, tolimesnis atvykėlis - naktigulto ieškodamas. Ir pati šeimininkė dažnai pro jas išskuba: mirties patale gulinčio giminaičio ar pasiligojusio buvusio nuomininko aplankyti. Paguosti prislėgtos kaimynės, savų vaikų senatvėje išgabentos į valdiškus namus, ar palaistyti žolynų kapinėse, kuriose pagal paskutinę valią po atskirais paminklais palaidoti visi Jadziutės artimieji. Kai verandos stogelio pakraščiais ant išsikerojusių vynuogienojų "laidų" nukara prisirpusios kekės, praeinantys paaugliai stabteli nusiskabyti. Šeimininkė neišskuba su šluotražiu nuginti, tik pabarbena į lango stiklą nustebusi: pačiam miesto vidury, per patį vidudienį uogauja tau po pat nosimi lyg savo sode.

"Barimu vaiko nelabai paveiksi, - tikina Jadvyga Alaunienė, - žodžiai it žirniai atšoka, tik gyvas pavyzdys akin įkrinta ir lyg krislas nuolat primena. Ką tėvai daro, vaikai atkartoja. Išeinu vienąryt pakirdusi, o šalia verandos durų - pelargonijos keras ant šono. Buvau į seną kibirą įtupdžiusi, tai pavogė mano "vazoną", nes metalo supirktuvė nosies tiesumu per gatvę. Kur tai girdėta: dabar kaime šulinius rakina, kad paskutinio kibiro neišgriebtų. Vaikystė prieškariu buvo ne iš sočiųjų, bet tėvai drausdavo kaimyno sodo krituolį obuolėlį paimti".

Jadziutė sako pažinusi skonį ir pokario duonelės, kai vos pamačius riekelę, telkiasi burnoje seilės, o kąsnelis saldus lyg medumi pateptas. Šešiolikinė liko be artimųjų it ant ledo. Vienintelį brolį nužudė, tėvus ištrėmė į Sibirą. Nežinia, ar lemtis ją pasergėjo, ar naują išbandymą pasiuntė. Būtų ir ji, ūkininkų dukra, Siberiją pažinusi, bet kol tėvelius po vieną gabeno, dukra abu kartus keliavo namo iš giminių. Žinojo, kad tėvai buvo pas kaimynus paslėpę pūdą grūdų. Aprimus sąmyšiui ketino užeiti pasiimti - manė, nors duonai turės. Ir rado savuos ištuštėjusiuos namuos samdinę, traukiančią iš duonkepės kepalus iš tų grūdų. Gailestingi Jadziutės tėvai buvo priglaudę vaikelio vienišystėj besilaukusią. Tačiau šioji, geradarystę užmiršusi, alkanai jų dukrai net riekės pašykštėjo. Bet nelaiko Jadziutė pykčio širdy už tai, o tik dėkingumą, kad daugelis rizikuodami jai, "sibiriokų" dukrai, įpildavo šlakelį pieno, pasiūlydavo išsiprausti pirty ar paklodavo patalą vienai nakčiai, arčiausiai durų. Gal todėl Jadziutė, iškentusi alkį ir benamystės jausmus, taip stipriai myli kitus ir iki šiol kepa gardžią duonelę. Pasitaikė kartą, liga ant šono pavertė, o užmaišytas duonkubilis pukši - nėra jėgų išminkyti. Draugę pasikvietė, viską iš lovos sukomandavo, regis, talkininkė lygiai tą patį atliko, bet iškeptos duonelės skonis ne tas, ir baigta. Štai tau ir visų gerųjų biosrovių paslaptis. Gal todėl, gerumą nujausdami, jųdviejų su Antanu namuose nuolat prisiglaudžia kieno nors pavėžėti katinėliai. Kai laikomos ožkelės šeimininkus apdovanoja trynukais, Jadziutė ieško vargingo kiemo, kad galėtų padovanoti ožkiuką.

Užsukęs pas Alaunes gali padiskutuoti visokiais klausimais: ir apie vaikų auklėjimą, ir apie politiką. Visuomet atkerpa nuo pensijų dalį laikraščiams, Antanas tebekaupia turtingą biblioteką. Abu našliai, susitikę senatvės vakarą drauge pasitikti, tolina jo valandą bendrystės ir gerumo minutėmis, išdalijamomis kitiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"