TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

"Girios aido" kūrėjas nustebino ir ispanus

2012 09 17 10:58
Į pušį įsikėlęs kėdę A.Valavičius mėgsta čia pasėdėti. Tokią atrakciją ir svečiams pasiūlo. /Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Jei ne miškininkas Algirdas Valavičius, Nidos uostas jau seniai būtų užpustytas Parnidžio kopos. Sumanumu pasižymėjęs miškininkas iš Kuršių Nerijos buvo perkeltas Druskininkų gražinti. Čia pastatė namelį ant vištos kojelės - miško muziejų "Girios aidą". Devynių išradimų autorius neseniai nustebino ir Ispanijos karaliaus pusbrolį, suremontavęs po gaisro sudegusią jo senelio statytą bažnyčią. Miškininkui dabar 79 metai, tačiau jis dar po medžius laipioja - voverėms riešutų atneša.

Miško muziejų, pastatytą dar 1971 metais, turbūt žino visi, kada nors lankęsi Druskininkuose. "Girios aidas" pilnas visokių miško keistenybių ir įdomybių, puoštas medžio drožiniais, pjaustiniais, skulptūromis. Visus druskininkiečius jis pripratino savo sodybas puošti tuo, ką miške gražaus randi. "Man kuo šaka kreivesnė, tuo gražesnė, ją visaip gali pritaikyti, panaudoti", - sakė miško filosofas, po Lietuvą paskleidęs idėją miškuose pavėsines statyti iš kreivų nenudailintų medžių.

Namely ant vištos kojelės vyriausiasis miškininkas ir savo kabinetą turėjo, o atvykus mokinių ekskursijoms vaikus užburdavo visokiais pasakojimais apie mišką ir jo gyventojus. "Linksmiausia atrakcija jiems būdavo, kai man bekalbant iš po megztinio apykaklės išsiropšdavo voveriukas. Turėjau tokį, kuris namelyje gyveno, dažnai atliuoksėdavo man ant sprando, šmurkšteldavo po megztiniu ir sušilęs užmigdavo. Aš ir pamiršdavau. Paskui vaikai juokiasi, matydami, kad jis jau man po plaukus landžioja", - pasakojo miškininkas, vis atgal nužerdamas vešlią žilą savo šukuoseną. Ji kažkiek primena Vydūno (šis garsus filosofas, rašytojas buvo A.Valavičiaus senelės iš motinos pusės brolis). "Vydūnas labai mylėjo mano mamą, dažnai pas ją atvažiuodavo. Aš dar mažas buvau, bet pamenu", - sakė jis.

Savo namo balkoną išpynė kreiviausiomis šakomis.

Gaisras iš keršto

Savo "Girios aidą" A.Valavičiui teko ginti kaip kokiame koviniame filme. Po kovos nugalėti priešai namelį supleškino. Bet miškininkas nepasidavė - atsisakė tada jau turėto Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento posto, grįžo į žemesnes pareigas ir namelį vėl pastatė - dar gražesnį ir didesnį, miško simbolika išdailintą.

"Žinot, buvo nepriklausomybės pradžia (1992 metai), policija dar tik kūrėsi, visur visokių perėjūnų, reketininkų pilna. Viena iš kalėjimų paleistų chuliganėlių gauja ėmė mūsų "Girios aide" buvusios kavinės "Berželio seklyčia" barmenę reketuot, prigeria, peilį jai pasukioja ir nesumokėję išeina, - pasakojo miškininkas. - Kartą ateinu, o jie kavinės lankytojų moterų rankinukus jau krausto, maži vaikai aplinkui klykia. Septyniese jie buvo. Bet aš, senas karatistas, neišsigandau. Jie, matyt, manė, prilups dzieduką ir išeis. Nepavyko. Kai toks arti šimto sveriantis jų "atamanas" bandė man spirti, aš jau galėjau į darbą paleisti visus karatė kovos būdus. Už rankos, ant peties, per save kai sviedžiau, tai net pušelės kamieną nužievinau, sakai blizgėjo. Kitas link manęs pakilo eit, ir tą kokius penkis metrus mestelėjau, paslikas liko gulėt. Trečias bandė bėgt, bet kur jis nuo manęs pabėgs - esu 100 metrų bėgimo Lietuvos rekordą pasiekęs, tai po kokių 40 metrų ir pavijau. Vienu smūgiu atjungiau ir šitą. Likę keturi išsilakstė į skirtingas puses. Tam pirmam tai teko dirbtinį kvėpavimą daryt, kol atgaivinau. Nors ir parazitas, ale medikų aplink nebuvo, tai gal 15 minučių dirbau. Kai atsigavo, liepiau dingt iš čia."

Tačiau chuliganai miškininko ramybėj nepaliko, dar ilgai medžiojo. "Ne kartą pastebėdavau, kad aštri viela man per kelią buvo pertiesta, kai su motociklu po miškus laksčiau. Pasipjautum ant tokios. Kartą prieblandoj be šviesų važiavau, nepastebėjau, tai kaip brūkštelėjo man per kaktą, odą su visais plaukais užvertė, - rodydamas randą pasakojo A.Valavičius. - Bet, matyt, mano angelas sargas gerai visą gyvenimą dirba. Kartą suskaičiavau, tai, pasirodo, net 28 kartus arti mirties slenksčio buvau.

"Dzievaži, jis guminis"

A.Valavičiui, kadaise atlikusiam 14 šuolių parašiutu, tris kartus žemėn teko kristi ir be parašiuto. Kartą, kai kaimynui prie jo namo į pušies viršūnę norėjo vadinamąją Raganos šluotą įskiepyt, keberiokštelėjo visiems po langais, už kelių centimetrų nuo cementinių laiptų. "Nieko, užlipau ir paskiepinau iš naujo. Paskui dar sėdau ant motociklo ir Ratnyčioj gudobelę paskiepinau pilnaviduriais žiedais. Ir ta prigijo", - sakė miškininkas.

Kitą kartą žemėn iš aukštai krito, kai jau gavęs nusipelniusio Lietuvos išradėjo vardą gavo teisę Šventojoje prie jūros švyturio sau poilsio namelį pasistatyt. "Stačiau tokį gražų, ant vištos kojelės. Anūkė jį taip ir vadina. Tik, žiūriu, medinius žirgelius ant stogo kraigo kreivai uždėjau. Pasilypėjęs bandžiau atlupt, o jie, pasirodo, tvirtai jau prikalti buvo. Kaip truktelėjau, ir nukritau. Apačioj buvo visokių gelžgalių prikrauta. Laimei, įstrigau tarp jų, - prisiminė A.Valavičius. - Pro šalį eidamas ir nieko nesuprasdamas uošvis tik nusistebėjo, kaip aš čia taip greit ant žemės atsiradau, kai ką tik mane ant stogo matė."

Trečias skrydis buvo nuo "Girios aido" stogo, kai 1992 metais po gaisro jį atstatinėjo. "Iš 13 metrų aukščio kritau, laimei, neiškart, o du salto padarydamas, - juokdamasis pasakojo miškininkas. - Lentos buvo neprikaltos, tai ant vieno galo atsistojęs ir vožiausi. Krisdamas užsikabinau už ruberoido, bet ir tas neprikaltas, vėl persiverčiau ir ant žemės. Galva sukasi, spalvoti vaizdai akyse, bet nieko, įsikabinęs pušelių nusvirduliavau. Atlekia kiti miškininkai, jau manydami, kad užsimušiau. Žiūri, - gyvas. "Dzievaži, jis guminis", - tada pasakė jie."

Miškininko sukurtas "Girios aidas" - meilės miškui ir medžiui įrodymas.

Namelis medy

"Man lygių lentų nereikia, kuo kreivesnė, tuo gražesnė. Kur kitam atrodo, kad tik malkai tinkama, man tokia graži", - prisipažįsta miškininkas. Jo namai pilni tokių kreivų šakų - aplink veidrodį, ant sienų, laiptų turėklai iš tokių išpinti. "Lenktus turėklus balkone ar prie laiptų svečiai pamatę klausia, kaip aš taip išlanksčiau. Nepagalvoja, kad tokius reikia miške surasti, o neišlankstyti. Tai aš juokiuosi ir sakau: bjauraus charakterio esu, kai supykstu, tai pagalį ant kelienio ir sulenkiu", - šypsosi A.Valavičius.

Nagingą miškininką domina visokie medžio apdirbimo būdai. Savo namų kieme augančią pušį apgaubė nameliu. Kai šakomis atliuoksėjusios voverės po stogu gyventi įsitaisė, A.Valavičius jį voverių nameliu praminė. Atsidarius jo stogą galima išlipti tiesiog ant senos pušies šakos gana aukštai pasėdėti. Ten meistras net kėdę užsikėlė. Sėdi sau ir žvalgosi, paukščiai aplink čiulba. Kad ir ką pasakotų, miškininkas vis juokiasi. Tarsi labai laimingas būtų. O ir gyvena jis, galima sakyti, miške, prie ko širdis linksta, Druskininkų pušyne, netoli "Girios aido". "Aš ir anūką dabar mokau, kai jis savo namus įsirenginėja, kad visko nenulygintų, nenuglaistytų, bet kad kuo natūraliau paliktų. Žiūriu, paklausė: palangės lentos kraštą paliko išlenktą, tokį, koks ir buvo perpjovus nelygų medį", - seneliui smagu, kad anūkas jau pajuto natūralų gamtos grožį. Jo namelis - senelio kieme.

"Virtuvės vidury net nenužievintą medžio kamieną įstatė, aplink jį staliuką įrengė. Gražu. Jis - kompiuterijos specialistas, visokias modernias technologijas išmano. Atsirakini duris, radijas ir elektra pati įsijungia. Išeini, viskas išsijungia", - džiaugėsi anūko išradimais A.Valavičius.

Pušį apgaubė nameliu, o šį pamėgo voverės.

Išradimas pakeitė 320 sėjėjų

Miškininkas prisipažįsta kadaise grojęs trylika instrumentų - vargonais, rojaliu, smuiku, gitara, bandža, havajų gitara, mandolina, balalaika ir kitais. "Ai, bet šiemet betaisydamas voverių namelį nusipjoviau dar vieną pirštą. Sakau, gal jau muzikantu nebūsiu", - nenusimena miškininkas. Nesuklysi apie jį pasakęs - visų galų meistras.

Pasiteiravau, kokių jis išradimų yra padaręs, kad nusipelniusio išradėjo vardą turi. "Ogi mano išrasta sėjamoji per vieną dieną gali pavaduoti 320 bobų", - juokėsi miškininkas. Ar jos nesupyko? "Ne, nes kitur darbo gavo, - sakė A.Valavičius. - Įrengus daigynus reikėdavo pasėti labai daug pušų, eglių ar kitų medžių sėklų. Būtinai po vieną, nes jei vienoj vietoj kelios išaugs, medeliai bus silpni, išstypę. Moterys dirbdavo sunkiai, sulinkusios eidavo, per šovinio gilzės skylutę po vieną sėklelę berdavo. Ir reikėdavo greitai apsėti, kol dar pavasarinė drėgmė neišgaravusi, kitaip sausoj žemėj nesudigs. Aš išradau kelias detales, kurias pritaisius prie pasauly jau žinomų sėjamųjų mašinų buvo galima greitai didelius plotus apsėti, nes sėdavo iškart 25 eilutes, tiksliai, po vieną medžių sėklelę barstydavo. Maskvoj parodoj mano sėjamoji stovėjo. 1982 metais buvo pagaminta 2600 tokių sėjamųjų, kurios po pasaulį iškeliavo, tik tada man neleido asmeniškai patento išsiimti."

1988 metais laikraščiuose buvo suskaičiuota, kad A.Valavičiaus išradimas davė 56,5 mln. rublių ekonominį efektą.

"Kartą mes, miškininkai, nuvažiavome į svečius pas lenkų miškininkus. Norėjo jie mums staigmeną padaryt - mano sėjamąją rodo, smulkiai pasakoja, kaip ji veikia. O aš juokiuosi. Klausia - kodėl. Sakau, viską apie ją žinau, nes ją sukūriau", - prisimena autorius.

Pas mus geriau nei Ispanijoj

Labiausiai miškininkui širdį suskaudo, kai lankydamasis pas Ispanijoje gyvenančią savo dukrą Dainą pamatė, kaip ten miškai išdegė. "Įsivaizduojate, ten gesina tik valstybinius miškus, o privatūs miškai - savininko reikalas. Tūkstančiai hektarų vieną vasarą išdegė, niekas negesino. Mano dukra reikalų tvarkytoja ir virėja dirba Ispanijos karaliaus pusbrolio Guljermo namuose. Jis didžiausias plantacijas visokių vaismedžių turi, miškų didžiausius plotus, tai pas jį kartą devynias paras miškai degė. Pas mus jei 2-3 valandas dega, visi iš aplinkinių miškų ūkių suvažiuoja į pagalbą. Pas mus geriau nei Ispanijoj. Ten privačių miškų ribą priėję gaisrininkai susirenka šalo "šlangas" ir išvažiuoja. Nors vandens yra iš kur paimti, tvenkinių juk plantacijoms laistyti aplink visur įrengta", - stebėjosi miškininkas.

A.Valavičius yra ne tik išradėjas, miškininkas, bet ir konstruktorius. Norėdamas apsaugoti Lietuvos miškus nuo gaisrų, iš viso yra sukonstravęs ir pastatęs 76 (32 iš jų Latvijoje) vamzdinius priešgaisrinius bokštus miškams stebėti. Dabar kameros stebi, ar kur gaisras nekyla, o seniau juose budėdavo miškininkai. "Nebijantys aukščio turistai į šiuos bokštus dabar gali užlipti sraigtiniais laiptais ir grožėtis panoramomis", - sakė jų autorius.

Miškininko svetainės puošmena - dvikamienis medis.

Atstatė bažnyčią

Mursijos regione, kur gyvena Ispanijos karaliaus pusbrolis Guljermas, gaisrai padarė daug žalos. "Jis gyvena Calasparos miestely, o už kokių 6 km, Canaverosoj, buvo sena bažnyčia, kurią Guljermo senelis savo žmonai pastatė. Prie bažnyčios augo tokie gražūs, kankorėžių pilni 20 metrų aukščio kiparisai. Seilė man varvėdavo į juos žiūrint, - pasakojo miškininkas. - Ir, įsivaizduojat, per tą gaisrą sudegė visa jų alėja. Nuo bažnyčią apraizgiusių rožių įsiliepsnojo mūrinės bažnyčios medinės perdangos, varpinės laiptai, zakristija. Kai aš ten nuvažiavau, pasisiūliau Guljermui restauruoti, sakau, man tik medienos duok, atstatysiu. Davė jis man medienos ir vieną bolivietį pagalbininką. Dvi žiemas dirbau (nes vasarą ten per karšta), atstačiau. Bolivietis jau ir lietuviškai išmoko, žinojo, ką reiškia, kai sakydavau "paduok pjūkliuką, kaltą", o aš jau ispaniškai suprast pradėjau."

Stebėjosi ispanai lietuvio nagingumu. Jau manė, kad niekas čia jiems bažnyčios neatstatys, nes juk technikos visokios reikia ir nežinia, kas to imsis. Tad sumanus, darbštus meistras tame miestelyje tapo vos ne didvyriu.

Gali pasirodyti, kad karaliaus pusbroliui bažnyčią atstatęs A.Valavičius turėjo gerai uždirbti. Pasirodo, nieko neuždirbo, tai išmainė į anūko sveikatą. "Mano anūkui, Dainos sūnui, reikėjo sudėtingos operacijos, kurias daro tik specializuotas Mursijos medicinos institutas. Kai apžiūrėjęs profesorius pažadėjo, kad imsis operuoti, sužinojom, kad tai kainuotų 125 tūkst. litų. Iš kur man tokius pinigus paimti? Bet tas profesorius buvo Guljermo giminaitis. Tai ir sutarėm, kad aš bažnyčią atstatau, o Guljermas su profesorium dėl operacijos sutaria. Mokėti nereikėjo. Operacija buvo sėkminga", - džiaugėsi senelis pagerėjusia anūko sveikata.

Lietuvio idėja arti pusiaujo

Nuolat idėjų nestokojantis, prieš šešerius metus bažnyčią Ispanijoje atstatinėjęs A.Valavičius Guljermui dar ir gerą idėją pakišo. "Sakau, jūs juk arti pusiaujo gyvenat, pas jus tiek daug saulės, reikia saulės kolektorius statyti. Jis pakraipė, pakraipė galvą, sako, daug investicijų reikia. Sakau - bankai visokie yra, paskolos, - mokė ispaną lietuvis išradėjas. - Guljermas turi 2800 ha žemės, ir ne viskas plantacijom užsodinta. Po keleto metų paklausė jis manęs, dalyje savo žemių milžiniškus plotus saulės kolektoriais užstatė. Vokiečiai dabar tą kompleksą išsinuomojo, nusitiesė elektros liniją net per tris valstybes iki Vokietijos. Guljermas patenkintas, jam pinigai byra."

Pažabojo Parnidžio kopą

Su nostalgija, bet kartu ir laimingas A.Valavičius prisimena savo pirmuosius jaunojo miškininko žingsnius Kuršių Nerijoje. Tada ji net saugoma teritorija nebuvo paskirta. "Ten pasakiškas grožis, bet sąlygos buvo sunkios. Dar anksčiau vokiečiai buvo pradėję apželdinti kopas, - pasakojo A.Valavičius, patobulinęs vokiečių anksčiau naudotą pynimo žabais būdą. - Prisodinom daug eraičinų, smiltlendrių. Tai augalai, kurie turi labai ilgas šaknis. Kuo daugiau juos užpusto, tuo giliau jie šaknis leidžia. O paskui jau patys aplink bando plotus apsėti. Tik reikia, kad vėjas išbarstytų sėklų nenupūstų. Tam mes kopas žabais ir sutvirtindavom."

A.Valavičius rado būdą, kaip sutvirtinti nuolaidųjį Parnidžio kopos šlaitą. "Vėjas ją pustė, ji vis žemėjo ir kasmet į marias pasislinkdavo po 35 metrus. Jei kopa tokiu būdu ir toliau būtų ėjusi, 1982 metais Nidos prieplauka būtų visai užpustyta", - teigė A.Valavičius.

Betvirtindami Parnidžio kopą miškininkai dar ir kitokios naudos prasimanė. "Į marias slenkanti kopa išspausdavo mergelio - labai derlingos žemės iš dugno. Kai smėlynuose sodindavom pušeles, kiekvienai po puslitrį to mergelio prie šaknų įpildavom, ir prigydavo puikiausiai. Dabar va kaip žaliuoja Kuršių Nerija", - džiaugėsi miškininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"