TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Gnomų miestai po žeme

2011 04 30 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Tai buvo keista rasė. Jos atstovų oda - pieno baltumo, nepaliesta saulės spindulių. Dėl prieblandos jie prastai matydavo. Sulaukę trisdešimt penkerių, turėjo atrodyti kaip žili seneliai.

"Atsargiai... štai čia reikia žemai lenktis... bus gumbas... o ten galima patekti tik šliaužte. Matai ąsočių sandėlį? Tai vyno saugykla, o kairėje - viešbutis atvykusiesiems iš kitų miestų. Patalpa su karūna - salė, kur rinkdavosi požemių valdovai. Kvėpuoji normaliai? Juk mes jau giliai po žeme - čia dešimtas lygis. Senovėje būta puikaus vėdinimo! Labirintus ir kambarius apšviesdavo deglai - ir čia pat, be saulės šviesos, požemių gyventojai augindavo daržoves. Spėjama, kad jie niekada neišeidavo į paviršių."

Gyvenimas 80 metrų gylyje

Kemalis, nedidelio viešbučio savininkas Turkijos Kapadokijos provincijos Goremės mieste, veda žurnalistą žemyn nesibaigiančiais tuneliais. Požemių aukštus apšviečia blausios lemputės; kuo giliau, tuo šalčiau; iš burnos verčiasi garas. Kaip prieš tūkstančius metų buvo įmanoma po žeme sukurti megapolius, pragręžti upių vagas vandens atsargoms, parinkti statyboms tokius akmenis, kad namuose būtų vėsu vasarą ir šilta žiemą? Didžiulės gyvenamosios patalpos su ventiliacijos šachtomis ir "šildytuvais" - mažais židiniais - buvo numatytos tūkstančiams žmonių. Jas jungė išsišakojusi perėjimo sistema. Ir visa tai - 80 metrų gilumoje.

Vietiniai archeologai įsitikinę, kad atkasė toli gražu ne viską - "apačioje" dar liko maždaug dvidešimt aukštų. Šiuo metu Turkijoje (daugiausia Kapadokijos regione) jie atkasinėja du šimtus požeminių gyvenviečių. Mokslininkai negali paaiškinti, iš kur atsirado ta požemių imperija, kas ją sukūrė ir, svarbiausia, kas ten gyveno?

"Oficialiai Kapadokijos požemių miestai laikomi pirmųjų krikščionių prieglobsčiu, - aiškina archeologijos profesorius Suleimanas Komogly. - Krikščionys slėpdavosi po žeme nuo imperatoriaus Nerono laikų, kai juos ėmė persekioti romėnai. Bet atsitiktinai aptikę labirintus, jie rado urvus jau ištuštėjusius." Turkijos kultūros ministerijos nuomone, "požeminis pasaulis" egzistavo jau VI amžiuje pr. m. e., valdant Frigijos karaliui Midui, kuris, pasak legendos, paversdavo daiktus auksu.

Požemio gyventojai ne tik pastatė miestus, spirale besileidžiančius žemyn, Žemės centro link, bet ir sujungė juos tuneliais. Kiekvienas tunelis buvo tokio pločio, kad juo galėtų važiuoti arklio traukiamos vežėčios. Atsakymo į klausimą: kas tai per civilizacija? - nežino niekas.

Kodėl slėptis nuo žmonių?

Žurnalistas išlandžiojo keturis Kapadokijos požemio miestus: Derinkujų, Kaimahą, Ozkonaką ir Gazimirą. Kuo giliau nusileidi, tuo daugiau pamatai: pompastiškas sales iškilmingiems susirinkimams, maisto sandėlius, vyno rūsius ir net gardus gyvuliams. Taip, požeminiuose miestuose buvo laikoma arklių, kiaulių ir karvių. Požeminiuose miestuose žmonės kurdavosi ilgam, ištisomis gatvėmis; jie linksmindavosi per šventes, tuokdavosi, gimdydavo vaikus.

Vieną tokį miestą - Anabasį - mini dar IV amžiuje pr. m. e. Romos metraštis (vadinamoji "Ksenotono knyga"): "Mes aptikome Anabasį pripuolamai ir stebėjomės jo dydžiu. Žemyn vedantys tuneliai tokie, kad jais būtų galima pertempti dramblį. Daugybė didelių ir mažų laiptų, milžiniški šuliniai, požeminės aikštės gyventojams šokti. Šitie miestai taip padaryti, kad niekas jų nepastebėtų iš viršaus. Žmonės buvo jų gyventojų priešai."

Gal iš tikrųjų gyveno gnomai?

"Ir krikščionys, ir frigiečiai aptiko šias patalpas tuščias, - teigia Raulis Saldivaras, archeologas iš Los Andželo, kuris jau penkeri metai gyvena ir dirba Nevšehire. - 2008 metais padarėme analizę radioaktyviąja anglimi. Ji parodė, kad megapoliai iškirsti uolose maždaug... prieš penkis tūkstančius metų. Kai kurios celės naudotos kaip bankai - ten buvo saugomos tonos aukso. Kasinėjimai iškėlė į paviršių šimtus naminių gyvulių kaulų, bet... nei vieno vietinio gyventojo skeleto. Niekas negali suprantamai paaiškinti, kam reikėjo statyti po žeme tokius didelius miestus ir kodėl jų gyventojai pasirinko gyventi sutemose, nepažindami saulės šviesos? Nuo ko jie slėpėsi ir kodėl? Išeitų, kad po žeme tada egzistavo kitas - atskiras pasaulis. Ar tiktai Turkijoje?"

Britų mokslininkai, 2002-2005 metais dirbę Nevšehire, padarė išvadą, kad Kapadokijos požeminiuose miestuose galėjo gyventi "gana specifiniai" žmonės. Jų ūgis turbūt neviršijo pusantro metro, todėl galėdavo prasiskverbti siaurais perėjimais tarp patalpų. Mokslininkų nuomone, 35 metų sulaukęs "požemio pilietis" turėjo atrodyti kaip žilas senukas. Faktiškai tai buvo kitokių žmonių, nepanašių į mus, požeminė rasė.

"Štai ir suk galvą, - gūžteli pečiais R.Saldivaras. - O gal viduramžių legendos apie gnomus - visai ne pasaka, o realybė?"

Pasak mokslininkų versijos, kiekviename "megapolyje" po žeme gyveno 50 tūkst. žmonių, kurių ūgis buvo 1,3-1,5 metro. Juos valdė paslaptingi karaliai, garbinti tarsi dievai.

"Kol kas turime nedaug tiesioginių įrodymų. Mokslininkai skelbia tik miglotas hipotezes, - mano Stambulo universiteto istorijos profesorius Ibrahimas Beichanas. - Iš tų informacijos kruopelyčių, kurias pavyko surinkti daugelio archeologinių kasinėjimų Kapadokijoje metu, jau galima daryti išvadą: prieš maždaug 5 tūkst. metų po žeme gyveno ir vystėsi paslaptinga vadinamųjų gnomų rasė. Šie žemaūgiai žmonės uolose pastatė daugiaaukščius miestus ir sujungė juos tuneliais. Dabar mane domina du klausimai: kodėl tie žmonės nusprendė gyventi prietemoje ir kur jie dingo?"

Mažuosius žmones valdė dievai?

70-metis archeologas Muhamedas Džeidabaras, atkasinėjęs vieną didžiausių Turkijos Kapadokijos požeminių miestų Ozkonaką, mano, kad požemių "pirmasis sluoksnis" - 10-12 aukštų - tik ledkalnio viršūnė. Jis mano, kad paslėptų gyvenviečių gylis gali siekti šimtą aukštų, o gal dar daugiau. "Dešimtmečiais kasame ir kasame. Vos išvalome nuo žemių vieną aukštą, po juo iškart atsiranda kitas. Man pačiam įdomu, kuo galų gale viskas baigsis." Archeologas mano, kad požemio žmonės, be abejonės, konfliktavo su "antžemiečiais" - gal dėl religijos ar politikos, todėl ir pasislėpė. Tačiau svarbiausia ne tai. Kapadokijos labirintuose archeologai nerado patalpų, skirtų dievams garbinti. Tai labai keista. Jokių figūrėlių - nei žmonių, nei gyvūnų, nei maldų akmenų.

Derinkujaus žemiausiuose lygiuose buvusi religinė mokykla ir net krucifikso formos bažnyčia - žymiai vėlesni statiniai, juos III amžiaus uolose iškalė nuo Romos kareivių besislepiantys krikščionys.

M.Džeidabaras sako: "Mažai tikėtina, kad Kapadokijos požemiuose gyveno nykštukų ateistų rasė. Dievų įsikūnijimu arba pačiais dievais buvo paslaptingi miestų valdovai - požemio karaliai."

"Šiandien daugelis archeologinių šaltinių rodo, kad istorijos apyaušryje Žemėje gyveno žemaūgiai žmonės, - tvirtina austras antropologas Hansas Hetzke. - Anksčiau įrodymų, kad jie egzistavo, pasitaikydavo tik salose. Pavyzdžiui, nykštukinių naminių gyvulių palaikai Maltos grotuose leidžia spėti, kad dar prieš 10 tūkst. metų tose vietose gyveno liliputų civilizacija."

Kitas radinys - žmonių skeletai Indonezijos Floreso salos Ling Bua urve liudija: maždaug prieš 20 tūkst. metų salos gyventojų ūgis siekdavo daugiausia metrą. Tas miniatiūrines būtybes mokslininkai pavadino homo floresiensis (žmogus iš Floreso), o pasaulio spauda - hobitais. Nors tų žmonių smegenys buvo tokios pat kaip šimpanzių, jie puikiai gamindavosi akmeninius darbo įnagius.

Kai kurie specialistai jau padarė išvadą: pirmieji mūsų planetos gyventojai buvo liliputai, vėliau jų rasė išmirė. Bet radiniai Ozkonake, Derinkujuje ir Kaimahe duoda medžiagos kitai hipotezei - ne išmirė, o galbūt nusileido į Žemės gelmes, kad išsigelbėtų nuo išmirimo.

Miestus sujungė tuneliai

Jau minėjome, kad Kapadokijos požeminių miestų gyventojai buvo 1,3-1,5 metro ūgio. Kiekviename mieste gyveno nuo 15 iki 50 tūkst. žmonių - tiems laikams tai nepaprastai daug; net tokiame dideliame mieste kaip Paryžius XIV amžiuje buvo apie 100 tūkst. gyventojų. Derinkujaus miesto teritorija - 1500 kvadratinių metrų (iš to, ką pavyko atkasti archeologams). Kaimaho požeminės gyvenvietės (ji - už dvidešimties kilometrų nuo Nevšehiro) kambariai iškalti vulkaniniame tufe ir sujungti su Derinkujumi devynių kilometrų tuneliu - įėjimai iš vidaus, kaip ir visur, uždengiami akmeniniais girnakaliais; pastovi temperatūra mieste žiemą ir vasarą dėl vėdinimo būdavo 25 laipsniai šilumos. Apie pačių požemio karalių asmenybes mokslininkai kol kas nežino nieko - tik šių miegamieji milžiniškomis lubomis leidžia manyti, kad jie buvo žymiai aukštesni už savo pavaldinius.

Kadangi kasinėjimų metu nepavyko rasti urvų gyventojų skeletų, mokslininkai turi tik dvi teorijas: arba liliputai patys paliko savo miestus, grįžo į žemės paviršių ir susimaišė su žmonėmis, arba užkariautojai paėmė juos į nelaisvę ir išsivarė į vergiją. "Tikiu, kad ateityje gausime tikslų atsakymą, - sako archeologas Muhamedas Džeilabaras. - Juk mokslas nestovi vietoje."

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"