TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Gyvenimo kankynės paradoksai

2011 07 23 0:00
Užsienio spaudos iliustracija

Kodėl liūdni žmonės eina pas juvelyrą, o mirties akivaizdoje verta būti liberalu, aiškina profesorius Wieslawas Lukaszewskis, populiarios knygos "Gyvenimo kankynė" autorius.

- Kas labiausiai bijo mirties?

- Jauni, vieniši vyrai, konservatyvių pažiūrų ir savimi nepatenkinti, lankantys sporto salę dažniau negu normalūs žmonės.

- Iš tikrųjų?

- Šiek tiek supaprastinant, taip. Jauni labiau bijo mirties negu seni, vyrai labiau negu moterys.

- Kaip galima išmatuoti mirties baimę?

- Žmonėms, kuriuos tyrėme, išraiškingai parodėme mirtį. Naudojome tokius impulsus kaip fotografijos, filmai, tekstai ar paveikslai, sukeliantys mirties nuojautą. Kasdieniame gyvenime - pavyzdžiui, pamačius automobilio avariją ar gavus žinią apie kažkieno staigią mirtį, kartkartėmis persmelkia nerimastinga mintis, kad taip galėjo atsitikti ir mums. Sunkokai įsisąmoniname, kad esame mirtingi, arčiau gyvulių negu dievų. Būtent vyrams problemiška pripažinti savo mirtingą gyvuliškąją pusę.

- Ir todėl jie dažniau negu moterys mąsto apie mirtį?

- Tai ne vyrai labiau bijo, tik moterys mažiau. Galbūt moterys mažiau bijo dėl įsitikinimo įgimtu simbolišku nemirtingumu, sietinu su vaikų gimdymu, bet manęs tas argumentas neįtikina. Esu linkęs manyti, kad taip vyksta dėl moterų susikoncentravimo į tarpasmeninius santykius - tai yra apsauginis buferis nuo egzistencinės baimės.

O vyrai labiau susikoncentruoja į rezultatus.

- O gal paprasčiausiai moterys, besiblaškydamos tarp namų ir darbo, neturi tam laiko?

- Nemanau. Atrodo, kad mintys apie mirtį sunkiau skverbiasi į moterų sąmonę negu į vyrų. Galbūt vyrai pernelyg sutelkę dėmesį į save, o moterys tokiais atvejais išvengia gana audringų emocijų.

- Pasakykite tai Sylviai... (amerikietė poetė Sylvia Plath nusižudė būdama trisdešimties).

- Savaime suprantama, ir tarp vyrų, ir tarp moterų pasitaiko ryškių individualių skirtumų. Vieni labiau bauginasi, kiti mažiau, nes tai lemiančių faktorių yra daug. Tačiau neginčijama tiesa, kad mirties labiau bijo jauni žmonės. Kai žmogus įgyja gyvenimiškos patirties, ištveria vidutinio amžiaus krizę, jis pradeda mąstyti: jau daugiau už mano pečių negu priešais mane. Kaip sako pagyvenę ponai, besišildantys ant suoliukų parke: kada nors įžengi į mirimo amžių ir nieko čia nepakeisi.

- Ar mirtis daro mus konservatyvius?

- Mirties suvokimas skatina mus rinktis saugesnius takus, pramintus, patikrintus. Konservatoriams tai aiškiau matyti: didėja pamaldumas, polinkis į nacionalizmą, šovinizmas. Įdomių rezultatų gauta tiriant jaunus vokiečius. Jie labai atsargiai kalba apie tautinį pasididžiavimą.

Ir ambivalentiškai vertina savo vokiškumą. Aiškiau regėdami neišvengiamą mirtį pareikšdavo: didžiuojamės būdami vokiečiai.

- "Gyvenimo kankynėje" palyginti mažai vietos skiriate religijai, nors dažnai ji laikoma svarbiausia priemone tramdant nerimą.

- Religija yra nedidelė dalis pasaulėžiūros. Nerimo įveikimo strategijoje, kai aktyvi svarbiausia individo pasaulėžiūros dalis, susitapatinimas su mėgstama futbolo komanda arba priklausymas meškeriotojų klubui padeda žmonėms taip pat sėkmingai kaip ir susitapatinimas su religijos išpažinimu.

- O šeima?

- Sėkmingai mažina mirties baimę. Jau pati mintis, kad kažkas mane paliks ar kad turėsiu su kažkuo išsiskirti, nors ir trumpam, stiprina nerimą, siejamą su mirtimi. Artimųjų buvimas šalia yra geriausias buferis nuo egzistencinės baimės.

- Jūs neigiate stereotipą, kad iškilus mirtinai grėsmei vyras ieško rizikingo sekso.

- Padvelkus mirčiai, jis kategoriškai neigiamai žiūri į nepažįstamas, provokuojančias moteris. Labai tikėtina, kad išsirengusios, iššaukiančiai besielgiančios damos atstumia savo natūralumu ir biologinės pusės eksponavimu - vyrams, kaip minėjau, problemiška suvokti žmogaus prigimties gyvuliškąją pusę. Neseniai interneto forume peržiūrėjau nuomones apie maitinimą krūtimi viešoje vietoje. Spėkite, kurios lyties atstovai sudaro didžiąją dalį principinių tokio poelgio priešininkų?

- Nesunku atspėti: vyriškosios. Kitaip sakant, vyrai nenori matyti krūtimi maitinančios moters, bijo rizikingo sekso, bet kartu nori turėti daug vaikų.

- Taip taip, bet patyrusieji mirties alsavimą nori, kad jų vaikai būtų pradėti stabiliose, romantiškose šeimose, o ne pripuolamai, su atsitiktine partnere.

- Išeitų, kad mirties labiau bijo Mariuszo Punzianowskio (lenkas, pasaulio stipruolių konkurso laimėtojas, įvairių kovos menų meistras - red.) negu Čarlio Čaplino tipo individai.

- Tokios srities tyrimų nedaug, nes pirmo minėto tipo vyrai nemėgsta būti stebimi. Vis dėlto nustatyta, kad agresyvūs vyriškiai gerokai jautresni su mirtimi siejamiems signalams. Aišku, neturime teisės kalbėti, kad ta baimė skatina rūpintis raumenimis ir fizine būkle. Su tuo sietini žiūrėjimo į veidrodį tyrimai. Paprastai pasitaikius progai akimirką stebime save ir to pakanka. Nuleidžiame akis, nes konfrontacija su pačiu savimi apskritai nėra maloni. Žmonės, kuriuos kamuoja mirties baimė, po kiek laiko vėl pasižiūri į veidrodį. Sakytum, kontroliuoja savo išvaizdą ir norėtų įsitikinti, kad...

...kad mirtis jiems tinka prie veido.

- Kyla nepaprastai įdomus klausimas: kodėl žmonės nori būti gražūs?

- Nes bijo mirties?

- Nežinau. Būčiau atsargus. Vis dėlto manyčiau, kad egzistencinis nerimas gali tapti viena priežasčių rūpintis savimi. Priminsiu garsios Nancy Etcoff knygos "Ištveria gražiausi" pavadinimą. Kas galėtų pritarti ryšiui tarp nerimo ir susirūpinimo savo išvaizda? Didesnis dėmesys sau būna laikinas. Tai ryškiai matyti tapatybės krizės laikotarpiu, pavyzdžiui, jaunystėje, kai paauglys įnirtingai kovoja su kiekvienu spuogu.

- Arba kai palikta moteris užsirašo į lengvojo kultūrizmo klubą ir pakeičia plaukų spalvą.

- Arba vidutinio amžiaus krizės laikotarpiu, kai sakome sau: esu toks nelaimingas, nepasitikiu savimi ir dar pats viską gadinu. Įdomu, kad retai kas atkreipia dėmesį, kokiu būdu žmonės išeina iš vidutinio amžiaus krizės. O išeina pasinaudoję paprastu triuku, kuris vadinasi "kaip savo metų". Kenčia, kenčia, kenčia ir vienu momentu sako sau: "Kaip savo metų, visai neprastai atrodau." Ir krizę lyg ranka nuima.

- Ir vienišų, ir susituokusių moterų mirties baimės lygis toks pats. Viskas priklauso nuo to, ar jaučiasi laimingos, ar ne.

- Ar patenkintos savimi, savo išvaizda ir ryšiu su partneriu. Bet štai kas! Pasitenkinimo išvaizda efektai stipresni vyrams negu moterims. Arba: kuo vyriškis labiau patenkintas savo išvaizda, tuo atsparesnis tampa mirties baimės signalams. Iš kitos pusės - kuo stipresnė mirties baimė, tuo daugiau dėmesio sau. Tai nėra grynai moteriškas bruožas. Dažnai būdingas ir vyrams.

- Bet gatvėje to nematyti. O kas dar padeda nugalėti mirties baimę?

- Aišku, nors kruopelytė prabangos. Ypatingas būdas tramdyti nerimą - nusipirkti papuošalą. Kalbėjausi su juvelyrinių parduotuvių darbuotojais. Atrodytų, tokiose parduotuvėse turėtų lankytis tik džiaugsmu trykštantys žmonės, panorėję nusipirkti ar deimančiuką, ar kokią apyrankę. Tačiau prabangių parduotuvių klientai būna ir nelabai linksmai nusiteikę žmonės. Vaikšto ir vaikšto tarp lentynų, apžiūrinėja tuos blizgučius ir išeina jau geriau nusiteikę, nors dažniausiai nieko nepirko. Bižuterijos apžiūrinėjimas, gėrėjimasis ja, prisiderinimas prie jos arba jos priderinimas prie savęs nuramina.

- Ar mirties baimė daro mus geresnius?

- Galėčiau atsakyti taip: tarp gerų daro geresnius, tarp blogų blogesnius. Kodėl? Nes skatina konformizmą, prisitaikėliškumą.

- Ar mirtis turi politinę orientaciją?

- Labiau konservatyviems, abortų priešininkams, homoseksualistų teisių pripažinimo priešininkams, tradicinio moteriškumo etalono išpažinėjams ir į juos panašiems žmonėms kyla daugiau problemų tramdant mirties baimę. Kodėl? Nes jie nepasirengę toleruoti įvairių gyvenimo reiškinių, gerbti skirtingumo. Konservatorių negatyvi reakcija į mirties neišvengiamumą ryškesnė, nes jie nesugeba - kalbant apskritai - sutikti su permainomis. Mirties baimės svarbus veiksnys yra nepasitikėjimas savimi, menkavertiškumo jausmas - žodžiu, prasta nuomonė apie save.

- Prastą nuomonę apie save - priešingai tam kas kalbama - turi nedaugelis asmenų.

- Tikrai prastą turi retai kas. Bet jau tie, turintys sąlyginai prastą, būna daug jautresni su mirtimi susijusiems signalams, lengviau pažeidžiami. Tie kiti, save vertinantys, yra stipresni, žvalesni, atsparūs. Gal todėl, kad gyvena įsitikinę: turiu rezervų, žmogiškąją vertę, potencialą, kurie užtikrins išgyvenimą.

- Peršasi išvada, jog mirties didybės akivaizdoje griebiamės išmonės, kad ją apgautume, nuviliotume nuo savęs. Kaip toje pasakoje apie valstietį, kuris norėjo pergudrauti mirtį.

- Teisingai. Ta nusiperka auksinį žiedelį, tas ima bėgioti, neva dėl sveikatos, dar kitas įsitraukia į pilietinį judėjimą. Žmogus renkasi paprastus būdus, kurie ramina. Būtų labai neišmintinga jį dėl to smerkti.

- "Mirtis visada ateina ne laiku: arba per anksti, arba per vėlai", - šitaip parašėte savo knygos įžangoje. Tačiau tai ne iki galo teisinga: tyrimai rodo, kad galime kontroliuoti savo mirties datą.

- Tai absoliučiai išskirtinis reiškinys. Vroclavo kapinėse tikrinome gimimo ir mirties datas. Mirusių asmenų po jų gimimo dienos persvara milžiniška. Tą patvirtina ukrainiečių ir šveicarų duomenys. Ką tai reiškia? Tiesiog norime sulaukti dar vienos savo gimimo dienos. Amerikiečių demografiniai duomenys rodo, kad 1999 metų gruodį mirė žymiai mažiau amerikiečių, negu turėjo mirti, o sausį žymiai daugiau. Tiesiog norėjo gyventi iki 2000-ųjų. Ne daugiau. Tas pats ir dėl "švenčių mirčių": mirštama ne prieš šventes ir ne per jas, bet po jų. Tai rodo, kad kažkiek kontroliuojame procesus, kurių kontroliuoti faktiškai negalėtume. Tai psichologinės kontrolės biologijai galimybė, dvasios pirmumas prieš kūną.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"