Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Į Pietų Italiją – vyno, pastos ir alyvuogių

 
2017 08 31 12:00
Santa Cesarea Terme miestelis. Kadangi pakrantė labai uolėta, iškart gilu, įrengti terminių vandenų baseinai po atviru dangumi.
Santa Cesarea Terme miestelis. Kadangi pakrantė labai uolėta, iškart gilu, įrengti terminių vandenų baseinai po atviru dangumi. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Rimstant vasaros karščiams smagu pasidairyti po niekada žavesio neprarandančius Pietų Italijos miestelius. Per Milaną atskridus į Brindizį arba tiesiogiai į Barį, Apulijos regiono sostinę, verta patraukti dar piečiau – į Italijos vadinamąjį bato kulniuką, Salento pusiasalį. Pačioje piečiausioje šio pusiasalio Lečės provincijoje daug magiškų vietų, jose atsiveria visai kitokia Italija, nei šalies šiaurėje.

Žemėlapyje žvelgdamas į pusiasalio smaigalį ir ieškodamas vietų, kur keliaujant būtų galima pasimaudyti, turi nusiteikti, kad ne visur galima prieiti prie jūros. Pusiasalio rytinėje pakrantėje, kurią skalauja Adrijos jūra, daugiausia stūkso aukštos uolos. Štai Santa Cesarea Terme miestelyje tik vienoje vietoje galima nusileisti prie jūros, tačiau čia galima pasimėgauti terminiais baseinais po atviru dangumi. Vakarinėje pusiasalio pakrantėje prie Jonijos jūros dažniau galima išvysti smėlėtų paplūdimių.

Išsilaipino Enėjas

Kelionę žurnalistams organizavę Italijos turizmo departamentui priklausančio Salento aplinkosaugos ir kultūros biuro SAC (Sistema Ambientale e Culturale) darbuotojai iš Podžardo miestelio pirmiausia nuvežė prie Adrijos jūros, į Castro Marina uostą, iš čia, pasak legendos, prasidėjo senovės Romos didybė. Castro Marina miestukas garsus tuo, kad, kaip didžiuodamiesi pasakojo italai, čia po Trojos žlugimo audros nublokštas išsilaipino Enėjas. Jo nuotykiai aprašyti Vergilijaus „Eneidoje“ ir Homero „Iliadoje“. Afroditės (romėnų mitologijoje – Veneros) sūnus Enėjas, vienas išsigelbėjusių Trojos gyventojų, tapo romėnų tautos pradininku.

Kad žmonių čia gyventa labai seniai, dar prieš Kristų, ir kad graikų civilizacija susipynusi su romėnų, Podžardo miestelio archeologijos muziejuje liudija unikalūs eksponatai. Aplink miestelį vykę archeologiniai kasinėjimai įspūdingais radiniais pripildė vietos muziejų. Pavyzdžiui, lankytojams eksponuojamos iš šukių suklijuotos IV amžiaus prieš Kristų vazos, išpieštos graikų mitologijos motyvais. Tai neturėtų stebinti: senovės romėnai perėmė senovės graikų kultūrą. Tokių radinių pavydėtų ir sostinės muziejai, o čia jų gausu mažo, alyvmedžių giraitėmis apsupto provincijos miestelio muziejuje.

Ištisas muziejus po atviru dangumi – 2 km nuo Podžardo. Ten lankytojams eksponuojami III amžiaus katalikų bažnyčios pamatai, atvertos akmeninės kapavietės. Stulbina tokio senumo civilizacijos pėdsakai.

Gretimame Maljės miestelyje 2009 metais atidarytas modernus paleontologijos ir paleoetnologijos muziejus „L'Alka“, skirtas priešistorinei Salento pusiasalio rekonstrukcijai, taip pat stebina savo eksponatais: neolito keramika, mamuto iltis, 27 tūkst. metų senumo moterų figūrėlės iš akmens ar kaulų ir neandertaliečių dantys, rasti pusiasalio urvuose. Informacija apie seniausius radinius pateikiama ir Brailio raštu.

Alyvmedžių giraitės

Senovės romėnų civilizaciją primena ir alyvmedžiai, čia gyvuojantys jau daugiau kaip 5 tūkst. metų. Legendos tikina, kad po jais gimė ir Olimpo dievai. Tad nekeista, kad dabar norint nukirsti alyvmedį, reikia vietos valdžios leidimo.

Kaip senovėje buvo spaudžiamas alyvuogių aliejus, demonstruojama Spekijos miestelyje neseniai rekonstruotoje požeminėje spaudykloje. Ji įrengta tiesiog po centrine aikšte. Pietų Italija garsėja alyvuogių aliejumi, jis vadinamas skystuoju auksu. Važiuojant pakelėse atsiveria neaprėpiamos alyvmedžių giraitės. Šiaurės Italijoje šiems medžiams jau per šalta. Dabar nedideliame Apulijos regione išspaudžiama 50 proc. visos Italijos „Extra Virgin“ alyvuogių aliejaus. Regione auga 60 mln. alyvmedžių, tai daugiau, nei visoje Italijoje gyventojų, kurių priskaičiuojama 57 mln.

Kaip pasakojo alyvmedžių ūkį Spirdo kaimelyje netoli Rufano turinti Maria Luisa Giorgetti, šios giraitės žydi gegužę, o alyvuogės skinamos lapkritį. Tuomet moters agroturizmo sodyba priima norinčiuosius padėti rinkti derlių. Alyvuogės nuo medžių purtomos dar žalios, iš tokių gaminamas aukščiausios kokybės aliejus, o iš sunokusiųjų – tik techninis, skirtas aliejinėms lempoms.

Moteris į gimtąjį kaimelį atsikėlė gyventi iš Florencijos, dabar su dviem nuolatiniais darbininkais prižiūri 12 ha alyvmedžių giraitę, kurioje – net 540 alyvmedžių.

Marios Luisos agroturizmo ūkyje įrengti keli kambariai turistams. Naktis asmeniui čia kainuoja apie 25 eurus. Pasak šeimininkės, apsistoti mėgsta tie, kuriems įdomu iš arčiau pamatyti itališko kaimo kasdienybę. O ir jūra už keliolikos kilometrų. Be to, čia galima įsigyti šviežiai spausto alyvuogių aliejaus (visa informacija apie ūkį: www. spirdo.it).

Senieji amatai

Spekijos miestelyje buvo įdomu užsukti į Adolfo Cazzato dirbtuvėlę, kurią jis paveldėjo iš tėvo. Abu čia ir darbuojasi – iš įvairaus natūralaus plaušo pina skritulius, kurie dedami tarp presų alyvuogėms spausti. „Moksleiviui sūnui įdomiau prie kompiuterio, kaip ir visam jaunimui“, – sakė Adolfo, apgailestaudamas, jog nežino, kam teks amatą perduoti. Cazzato šeimos pintų padėklų vis dar reikia ekologiško aliejaus spaudykloms. Fabrikuose, pasak jo, vis dažniau naudojami sintetiniai padėklai.

Toje pačioje Liberta gatvėje iš tolo metalo dirbiniais vilioja Antonio Pappada dirbtuvė, 1969 metais įkurta dar jo tėvo. Čia miestelio gyventojai randa visko, ko prireikia namų ūkiui – žibintų, šviestuvų, vazelių, laistytuvų.

Castro Marina miestukas garsus tuo, kad čia po Trojos žlugimo audros nublokštas išsilaipino Enėjas.

Daugelis senųjų miestelių išlaikę ir senąsias šventes. Tarkim, Podžardo bendruomenė turistus traukia religinėmis šventėmis, per jas galima paragauti itališkų patiekalų. Pavyzdžiui, pirmą sekmadienį po Velykų gatvėse degustuojami įvairūs valgiai. Birželio 13 dieną, per Šv. Antano Paduviečio (jis mirės Italijos Paduos mieste) atlaidus gatvėse ūžia gastronomijos ir amatų mugė. Rugsėjo 26–27 dienomis, per Šv. Kosmos ir Damiano atlaidus miestelyje organizuojama daržovių mugė.

Italai mėgsta skaniai pavalgyti, nors maistas palyginti paprastas. Pastą – mūsų vadinamus makaronus, – bet būtinai iš kietųjų kviečių, gardina ilgai virtu pomidorų padažu (jokiu būdu ne ketčupu), pabarsto tarkuotu sūriu ir laimingi šypsosi: „Gustoso!“ (Skanu).

Salento vynas

Degustuoti Salento pusiasalio vyno italai pasiūlys užsukti į mažame Minervino di Lecce miestelyje (tarp Otranto ir Maljės) įsikūrusią vyninę-gastronomijos laboratoriją „Menhir Salento“. Vos įžengus į restorano kiemą, galima susipažinti su čia augančiomis italų virtuvėje naudojamomis prieskoninėmis žolelėmis, o prie lauko staliukų jomis apsodintos ilgos lysvės.

Užsisakius kelių patiekalų įmantrius pietus restorano savininkas prie kiekvieno dar pasiūlys degustuoti puikaus Salento pusiasalio vyno. Ir apie kiekvieną jo rūšį papasakos. Tokie keletą valandų trunkantys pietūs su degustacija kainuos apie 40 eurų. „Menhir Salento“ restorano vynas yra gavęs daugybę tarptautinių ir Italijos apdovanojimų. Patikusio galima nusipirkti vyninės parduotuvėlėje (butelio kaina nuo 6 iki 15 eurų). Vyninė „Menhir Salento“ tokiu pavadinimu turi ir savo feisbuko puslapį, tad lankantis Pietų Italijoje galima su ja susisiekti ir užsisakyti staliuką pietums.

Regione auga 60 mln. alyvmedžių, tai daugiau nei visoje Italijoje gyventojų, kurių priskaičiuojama 57 milijonai.

Apskritai, teko pastebėti, kuo restoranas garsesnis skaniais patiekalais, tuo mažiau dėmesio kreipia interjerui. Tiesiog seni, nugludinti baldai ir jokių įmantrybių. Pavyzdžiui, Rufano miestelio centre, šalia katedros, senos pilies patalpose įsikūrusio restorano „Farmacia dei Sani“ aplinka labai paprasta, autentiška – akmeninės sienos ir seni mediniai baldai. Restorano savininkė – pernai geriausios Italijos virėjos titulą pelniusi Valentina Rizzo. Iš viso ji Italijoje turi tris restoranus, vieną – savo gimtajame Rufano miestelyje. Itališkos virtuvės patiekalai čia lankytojų nenuvilia – laisvus staliukus nuolat užima nauji svečiai.

Svečiuose pas Al Bano

Jei kam nors nepakanka itališko kaimo, jo laukų egzotikos, vynuogynų, galima užsukti į 20 km nuo Brindizio esantį garsaus italų dainininko Al Bano Carrisi ir jo brolio Franco ūkį Cellino San Marco miestelyje. Jų kompanija „Tenute Al Bano Carrisi“ (it. tenute – dvaras) užsiima vyno gamyba, valdo viešbutį, restoraną, jame lankytojams groja Al Bano muzika. Skamba ir garsusis hitas „Felicita“, kurį kadaise įdainavo su žmona amerikiete Romina Power. Deja, juodu išsiskyrė po 30 bendro gyvenimo metų. Kalbama, kad santuoką sužlugdė skausmas ir priekaištai vienas kitam po to, kai JAV, Naujajame Orleane be žinios dingo jų 24 metų dukra.

Nesėkminga dainininkui buvo ir antroji santuoka. Dabar jis užsimiršta šiame su broliu įkurtame ūkyje, bendrauja su svečiais. Tik nežinia, kada patį Al Bano galima čia sutikti. Tai laimės dalykas, šeimininkas niekada nepraneša apie savo atvykimą.

Nakvynės Al Bano viešbutyje kainos niekuo nesiskiria nuo kitų šio regiono viešbučių kainos, dvivietis kambarys – apie 70–80 eurų. Beje, restorane galima paragauti Al Bano darykloje pagaminto vyno. Vienas populiariausių jo gaminamų vynų – „Felicita“ („Laimė“).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"