TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Idealios atminties prakeiksmas

2011 09 03 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Amerikietė Jill Price geba prisiminti kiekvieną savo gyvenimo dieną nuo 1980-ųjų vasario, bet parduotuvėje neapsieina be pirkinių sąrašo.

Savaitgalio skaitiniai

2006 metų kovą Kalifornijos universiteto neurobiologai profesiniame žurnale "Neurocase" aprašė stebuklingos atminties atvejį - moteris, slapyvardžiu AJ, prisimena kiekvieną be išimties dieną, pradedant nuo 1980-ųjų vasario. Netrukus buvo paviešinta, kad AJ - tai Jill Price iš Los Andželo. Nuo tada toji amerikietė, dabar 45-erių privačios mokyklos direktorė, užvaldė daugelio žmonių mintis. Mokslininkai liaupsino jos atvejį, kaip išskirtinę galimybę pažinti žmogaus atminties galimybes, nes apie jos funkcionavimą iki šiol nedaug težinome. Medikai ieškojo panašių atvejų, kad jų veikalai būtų įtikimesni. Iki šiol surasti dar keturi asmenys, turintys tokią nepaprastą atmintį. Tačiau šios nepaprastos smegenų veiklos nepavyko išaiškinti.

J.Price jau dešimtį metų nuolat stebi medikai. Neseniai ji sutiko atsakyti į vokiečio žurnalisto klausimus.

- Pokalbį norėčiau pradėti klausdamas kelių datų.

- Tebūnie taip, jau pripratau prie tokių klausimų. Jų pasitaiko net bendraujant su pažįstamaisiais. Kartais įkyri. Bet klauskite.

- Kalba, kad galite prisiminti bet kurią dieną maždaug nuo to laiko, kai sulaukėte penkiolikos. Pamėginkime: kas atsitiko 1989 metų liepos devynioliktą dieną?

- Tai buvo trečiadienis, įvyko aviakatastrofa. Per televizorių matėme, kaip lėktuvas trenkėsi į pakilimo taką.

- Kokia forma prisimenate tuos vaizdus?

- Tada žiūrėjau žinias draugės kambaryje. Vis dar prisimenu, kaip atrodė pilotas, prisimenu, kad kai kurie keleiviai išsigelbėjo, o diena anksčiau buvo nužudyta aktorė Rebecca Schaeffer. Ją nušovė prie pat namų durų. Iš karto noriu perspėti - visko aš neprisimenu. Tik tai, kas turi ką nors bendra su manimi. Ir prašyčiau nemanyti, kad kolekcionuoju aviakatastrofas. Bet kai buvau vaikas, jos mane žavėjo.

- Po kelerių metų, praslinkus dešimčiai minučių nuo starto Niujorke, sprogo "Transworld Airlines" boingas 747...

- Taip, išties. Tai buvo skrydis TWA 800, jis įvyko 1996 metų liepos septynioliktą dieną, beje, irgi trečiadienį.

- O katastrofa 1992 metų spalio ketvirtąją?

- Tai buvo sekmadienis. Turiu pagalvoti. Aviakatastrofa? Turbūt ne Jungtinėse Valstijose, ar ne?

- Amsterdame. EL-AL linijų lėktuvas trenkėsi į gyvenamąjį namą.

- Šito neprisimenu. Bent nemačiau to žiniose. Bet galiu papasakoti, kas dar atsitiko tą dieną. Buvau labai liūdna, nes prieš dvi dienas nugaišo mano šuo. Iš šeštadienio į sekmadienį svečiavomės mūsų bičiulių namuose, o sekmadienį kartu išsirengėme į iškylą paplūdimyje.

- Kuo ryškiausiai prisimenate ir visai nesvarbius dalykus. Ar galėtumėte išaiškinti, kokiu pagrindu funkcionuoja jūsų atmintis?

- Visų pirma autobiografiniu. Geriausiai prisimenu tai, kas liečia mane, kas susiję arba su mano išgyvenimais, arba su šeimos ir draugų patirtimi. Vaizdus mano galvoje galima įsivaizduoti kaip ekraną, padalytą į daugybę langelių. Kiekviename vienu metu be pertraukos rodomi filmai. Tarytum kameros pagauna epizodus iš mano gyvenimo, kuriuos dabar atkuria. Atsitiktinai ir be sąryšio. Tai gali būti pasikėsinimo į popiežių prisiminimas, bet gali būti ir mintis, kad prieš dvi dienas sukako trisdešimt vieni metai nuo tada, kai susirgau vėjaraupiais.

- Ar negalite išjungti tų filmų galvoje?

- Ne. Jie visada su manimi, kiek galiu prisiminti, nepriklausomai nuo to, ar vairuoju automobilį, renkuosi pirkinius prekybos centre, ar štai kalbuosi su jumis. Paprastai neskiriu tiems vaizdams daug dėmesio.

- Ar kada nors sąmoningai įsikaldavote į galvą tokius vaizdus?

- Ne. Užtat nieko nereikia mokytis įsiminti. Tai atsitinka savaime.

- Tai turbūt naudinga kasdieniame gyvenime.

- Ne. Daugelis manė, kad tai savotiškas žodynas ar fotografuojamoji atmintis, bet tai nesąmonė. Ypač apie tas sritis, kuriomis specialiai nesidomiu, mano atmintis prastesnė negu vidutinė. Todėl mokytis mintinai istorines datas, eilėraštį arba spektaklio vaidmenį būtų košmaras. O eidama apsipirkti turiu neštis sąrašą, kaip ir daugelis kitų žmonių.

- Dirbate privačios mokyklos direktore.

- Kad įsiminčiau visą svarbią kokio nors susitikimo informaciją, turiu ją užsirašyti. Esu tokia organizuota, kad tai mane net siutina. Viskas turi būti švaru ir savo vietoje. Kiekvienas kolega žino - jeigu nesilaikys tos tvarkos, bus problemų. Mano stalas yra šventovė, iškart pastebėčiau, jeigu kas per centimetrą pastumtų sąvaržėlę. Medikai dar negali man paaiškinti, kodėl šitaip yra. Bet aš jau būdama trejų metų lyg maniakė darydavau tvarką lėlių namelyje.

- Mokslininkų nuomone, jūsų prisiminimai taip stipriai susiję su emocijomis, kad kiekvienas vaizdas, sutapęs su kokia nors situacija, gali iškart sugrąžinti anos akimirkos nuotaiką.

- Taip būna su visais prisiminimais, nepriklausomai nuo to, kaip seniai buvo susiklosčiusi ta situacija. Kiekvieną kartą pasijuntu lygiai taip pat, kaip jaučiausi aną akimirką.

- Tai gali labai išsekinti.

- Bet gali tapti ir maloniu laiko praleidimu. Kai sėdžiu pas kirpėją po plaukų džiovintuvu dažnai "vartau" tą sielos dienoraštį. Kaip jaučiausi 1981-ųjų rudenį? O po metų? Kiekviena diena yra kitokia, kažkas gražaus yra tame, kad galiu visa tai prisiminti.

- Ar sėdėdama po plaukų džiovintuvu prisiminimų sraute pakaitomis pakikenate ir nubraukiate ašarą?

- Sugebu tvirtai kontroliuoti emocijas. Bet jūs teisus - mano prisiminimai nepaprastai sekina.

- Ar tai turi įtakos jūsų santykiams su kitais žmonėmis?

- Sąmoningai nesinaudoju savo atmintimi bičiulių atžvilgiu. Savaime aišku, pokalbių metu registruoju netikslumus jų prisiminimuose, bet nenukrypstu nuo dienotvarkės. Kodėl turėčiau juos gėdinti savo visažiniškumu?

- Bet juk tenka prisiminti visas nuoskaudas ir vaidus.

- Ačiū Dievui, esu taikiai nusiteikusi ir vengiu ginčų. Negaliu ištrinti iš atminties visokių skaudžių išgyvenimų, kaip daro kiti. Bet ką tai pak(s pareikšiu: "Tada pasakei man kažką baisaus, nenoriu su tavimi kalbėtis?" Jei noriu dalyvauti kitų žmonių gyvenime, turiu užmiršti tokius prisiminimus. Tai nusiteikimo reikalas.

- Kokie jūsų pirmieji prisiminimai?

- Atmintyje laikau du, o gal tris išblukusius prisiminimus iš lopšio laikų. Tada buvau aštuoniolikos mėnesių. Galiu ilgai pasakoti apie tai, kas man atsitiko iki penktų gyvenimo metų, bet nepritaikydama datų prie įvykių, pavyzdžiui, iš to laikotarpio galiu labai smulkiai aprašyti mūsų pirmą butą Niujorke.

- Kada susivokėte, kad įsimenate kitaip, negu dauguma žmonių?

- Kai buvau aštuonerių, persikėlėme į Kaliforniją. Atrodo, tuo metu mano smegenų aktyvumas ryškiausiai pakito. Nuo 1974-ųjų liepos mano prisiminimai tapo kur kas konkretesni, nuo 1980-ųjų vasario - praktiškai be spragų. Tuo tarpu laikotarpis iki 1974 metų liepos mano prisiminimuose kur kas miglotesnis. Greičiausiai todėl, kad persikraustymas traumavo. Mėgau Naująjį Džersį, kur iki tol gyvenome. Los Andžele ūmai pradėjau archyvuoti savo gyvenimą, rinkau vietovių nuotraukas, rašiau draugų sąrašus. Vyliausi, kad užrašuose išsaugosiu šiek tiek Naujojo Džersio, visada nešiosiuosi juos su savimi. Štai tada ir pradėjau viską prisiminti.

- Tutbūt rašėte dienoraštį?

- Kartais nuo tada, kai sulaukiau dvylikos, bet su dažnomis pertraukomis. Dvejus metus nerašiau nieko. Tiesiog tam trūko laiko. Paskui viską surašau iš atminties, šitaip dažnai atsitinka - juk tie prisiminimai sukasi mano galvoje.

- Kodėl išvis rašote dienoraštį, jeigu ir taip viską prisimenate?

- Jaučiu poreikį viską sutvarkyti ir išsaugoti. Tai labai keista, nes vėliau dienoraščio neskaitau. Ir visko juk negaliu surašyti. Visų pirma neprisimenu kiekvienos smulkmenos. Antra, pritrūktų laiko viską užsirašinėti.

- Ar neieškojote gydytojo pagalbos, jei daug kas atrodė jums keista?

- Iš pradžių ieškojau internete žmogaus, kuris funkcionuotų panašiai kaip aš. Arba kokios knygos ta tema. Per pirmą paiešką suradau savo neurologą.

- Ir iki šios dienos esate jo tyrimų objektas.

- Jaučiausi laiminga, kad pagaliau sutikau žmogų, kuris sugebės nustatyti, kas dedasi mano galvoje. Man patiko, kad visa jo tyrėjų komanda šėlo iš džiaugsmo. Sakė, kad mano atvejis unikalus. Leipau juokais. Bet kai skaičiau studiją apie save ir gydytojas pagaliau rado apibūdinimą mano atvejui - apsiverkiau. Pirmiausia, dėl palengvėjimo. Užsirašiau to sindromo pavadinimą ant kortelės ir priklijavau prie naktinės spintelės - Hyperthymestic sindrome.

- Mokslininkai mano, kad jūsų atvejis prieštarauja ligšiolinėms teorijoms apie tai, kaip žmogaus smegenys išsaugoja prisiminimus. Iki šiol manyta, kad visų pirma įsimename tai, kas arba stipriai sujaudino mus, arba tai, apie ką dažnai kalbėdavomės - nes šitokiu būdu smegenyse atsiranda ryšys. O staiga pasirodo moteriškė, kuri žino, ką užsisakė restorane 1981-ųjų gruodžio antrąją.

- Keista, ar ne? Nes, pirma, prisimenu tai, kas susiję su manimi. Tačiau, antra, mano atmintis neskiria prisiminimų, susijusių su stipriais išgyvenimais, nuo prisiminimų, neturinčių emocinio atspalvio. Prisiminimas apie gruzdintų bulvyčių valgymą išsaugomas tokio paties lygio, kaip prisiminimai iš mano vestuvių arba princesės Dianos mirtis. Visai kaip trys terminai didžiajame kalendoriuje. Tai kelia šiek tiek nerimo. Tik pažvelgus į tą kalendorių galima įsitikinti, kaip laisvas sprendimas prieš 25 metus daro įtaką dabartiniam mūsų gyvenimui. Deja, juk ne visi sprendimai, kuriuos padarome gyvendami, būna geri.

- Kaip vertina jūsų gebėjimus artimieji ir pažįstami?

- Sunkiausia buvo mano tėvams. Buvau labai jautrus vaikas, nuolatos žliumbdavau ir vaitodavau, visko bijojau. Antra vertus, nei kas nors specialiai domėjosi mano charakteriu, nei kreipė dėmesį į gebėjimus įsiminti. Tik draugai skambindavo man, kai norėdavo atkurti kokią datą, kuri išslydo iš jų atminties. Daug kartų mėginau jiems išaiškinti, kad esu kitokia negu jie. Kad kankinuosi. Sakydavau jiems: "Absoliučiai ničnieko negaliu užmiršti, ar jūs tai suprantate?" O jie tik linkčiojo galvomis ir sakė: "Taip, mes žinome."

- Ko būtų galima pasimokyti iš jūsų?

- Tai galų gale pasakys medikai. Skenavo mano smegenis ir nusprendė, kad kai kurios jų dalys gerokai didesnės negu kitų žmonių. Nesvarbu, ką tai reikštų - tiesiog turiu vilties, kad jų vertinimai ką nors išspręs. Manau, kad reikia būti labai atsargiems bendraujant su kitais žmonėmis. Visą gyvenimą patirdavau, kaip sunku būti ne iki galo suprastai kitų.

- Kritikai abejoja jūsų sugebėjimais. Vienas neurologas tvirtino: jeigu visi mes žymėtumėme kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną, mintinai kaltume visus faktus ir nuolatos lavintume atmintį, tuomet visi irgi pajėgtume labai daug įsiminti.

- Tačiau tai nepaaiškina, kodėl įsimenu dalykus, kurių neužsirašinėju. Stebiuosi, kodėl tas mokslininkas taip kategoriškai pasisakė nesusipažinęs su mano smegenų kompiuterinės tomografijos nuotraukomis. Taip pat ir tyrėjai, kurie domisi mano atveju, pabrėžia, kad iš jo negalima kurti kokių nors bendrų taisyklių. Faktas, kad esmė - ne tik savo gyvenimu susirūpinusios moters liguista psichinė būsena. Obsesiniai - kompulsyviniai sutrikimai - tai penelyg paviršutiniška diagnozė.

- Ar savo sugebėjimus įsiminti suvokiate ir kaip dovaną, ir kaip naštą?

- Tai ir viena, ir kita. Be gebėjimo viską išsaugoti atmintyje, neturėčiau daugelio gražių prisiminimų. Kita vertus, prisimenu labai daug dalykų, kurių pati sau negaliu dovanoti, deja.

- Pavyzdžiui?

- Tai daugybė smulkmenų, kurios gali privesti iki išprotėjimo. Žmogus klausia savęs, ar konkrečioje situacijoje deramai pasielgė, ar pasakė tai, ką reikėjo. Visas klaidas prisimena ir kiti žmonės, ne tik aš.

- Girdėjau, jog dėl to kentėte depresiją.

- Taip, dešimto dešimtmečio pradžioje turėjau pasiduoti terapijai. Ji iki šiol man padeda. Pavyzdžiui, kai prieš kelerius metus mirė mano vyras. Tiesiog krito pakeliui į darbą. Turėjome tiek daug planų. Jau savaitei praslinkus vis dar gulėjau lovoje ir buvau lyg suparalyžiuota skausmo. O paskui pamaniau: dabar tu trisdešimt devynerių ir tiesiog nebeturi tiek daug laiko, kaip anksčiau. Iki šiol jis spręsdavo, dabar turėsiu tai daryti pati.

- Psichologinis truizmas yra įsitikinimas, esą privalome pamiršti dėl to, kad išsaugotume psichinę sveikatą. Kokią reikšmę Jums turi kad ir toks posakis - "laikas gydo visas žaizdas"?

- Jokios. Man dar nepavyko perprasti dalykų, kurie atsitiko prieš trisdešimt metų. Man tai be galo sunku. Šitokie posakiai sukelia panašią reakciją kaip patarimai "pamirškime tai" arba "gyvenimas tęsiasi". Žinau, ką turėtų reikšti, bet negaliu suprasti jų net teoriškai.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"