TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ikebanos meistrė: Japonijoje praleistų metų neatsisakyčiau

2014 10 02 13:02
L. Vanagienė Asmeninio albumo nuotraukos

Japonijoje 12 metų gyvenusi muzikė Laimutė Vanagienė sako šį laikotarpį pakartotų ir dabar. Jos vyrui gavus pasiūlymą platesnėms darbo galimybėms šioje šalyje, kartu su juo anuomet pasuko ir Laimutė su sūnumi.

Diplomuota chorvedė šypsosi: „Išvykome su vienu sūnumi, grįžome su dviem“. Dabar, jau trečius metus gyvenanti Lietuvoje, moteris bando skleisti japoniškos Ikebanos grožį ir prasitaria svajojanti surengti parodą bei vesti profesionalius mokymus. Juk ji – vienintelė sertifikuota Ikebanos meistrė šalyje.

Be kalbos į japonišką mokyklą

Dabar privačiame sostinės vaikų darežlyje mažylius muzikinių gabumų mokanti moteris sako prieš išvykdama į Japoniją ją įsivaizdavo kaip labai tolimą ir svetimą šalį, tačiau važiuoti ten nesibaimino: „Į Japoniją važiavome penkeriems metams. Tačiau išėjo kaip išėjo. Pradžioje prireikė nemažai laiko adaptuotis, ypač sūnui. Jam buvo vos 10. Japoniškai nekalbėjome nei vienas. Tačiau vaiką leidome į vietinę mokyklą. Su vyru nutarėme, kad jei gyvename čia, tai sūnus turi mokytis tos šalies mokykloje“.

„O štai mums jau visai kitaip. Aš specialiai kalbos nesimokiau. Pradžioje, kol dar nebuvo gimęs antaras sūnus, lankiau japonų kalbos kursus. Gimus sūnui, mokiausi savarankiškai. Kadangi esu muzikali, labai greitai pradėjau suprasti kas kalbama, bet tik vėliau pradėjau kalbėti. Viskas ėjosi labai pamažu. Rašmenys ten gana sudėtingi“, - sunkumus svečioje šalyje prisimena moteris.

Joga sielai

Paklausta, kaip į jos gyvenimą atkeliavo Ikebana, Laimutė sako ja domėtis pradėjusi dar Lietuvoje, o Japonija visgi yra geriausia vieta mokytis Ikebanaos meno: „Ten susipažinau su japone, kuri labai gerai kalbėjo angliškai. Mes išsišnekėjome, kaip man patinka gėlės ir Ikebana. Tuomet ji man pasiūlė užsukti į Ikebanos mokyklą. Ten ir prasidėjo mano mokslai. Mokslai vyko japonų kalba, kurios aš tuo metu dar gerai nesupratau. Bet manau, kad jei gėlių grožio pojūtis duotas, tai duotas. Jei ne, tai tau gali kalbėti, pasakoti bet kokia kalba – supratimo apie Ikebaną nebus“.

„Ikebana yra mokslas, kurio mokomasi visą gyvenimą. Mano mokytoja įsitikinusi, kad ji net po 40 metų mokslo dar daug ko nežino. Tuo metu man tai atrodė labai keista. Bet dabar, po 15 metų mokymosi, aš supratau, kad mokytoja buvo teisi, – sako specialistė. – Ikebaną aš vadinu joga sielai. Kurdama Ikebaną atsipalaiduoju ir medituoju. Kaskart bedėliodama gėles, viską padarau vis kitaip“.

„Ikebaną žino ir Lietuvoje. Tiems, kurie domisi gėlėmis, Ikebanos menas įdomus, nes tai skiriasi nuo europinio gėlių aranžavimo. Kuriant Ikenaną labai svarbu, kurioje vietoje ji stovės, aplinka turėtų būti šviesių pastelinių spalvų, ne marga. Didelę reikšmę turi vaza, kurioje bus komponuojama Ikebana. Tai tarsi piešiamas paveikslas gėlėmis kambario erdvėje.Tad jei manęs paprašo padaryti Ikebaną, aš pirmiausiai turiu pamatyti interjerą, kur ji stovės, tik tuomet galiu imtis darbo“, - dėsto Laimutė.

Moteris kiek nuogąstauja, kad Japonijoje jai teko dalyvauti šių grožybių parodose, o Lietuvoje nieko panašaus nevyksta. Tačiau ji svarsto kada nors surengti personalinę parodą bei vesti Ikebanos mokymus. Pradžių pradžia moteris jau užsiima.

Visą gyvenimą paskyrusi muzikai moteris sako jos nepamiršusi ir Japonijoje: „Ten nesustojo ir mano muzikinė veikla. Ir mokydavau groti, ir dainuodavau koncertuose. Susipažinau su vargonininke, kuri sužinojusi, kad aš esu chorvedė, pasiūlė vadovauti katalikų bažnyčios chorui“.

Puiki atmosfera mokykloje

„Japonijoje supratau, kad mes visi esame žmonės. Tiesa, japonai kiek uždaresni. Jie taip akivaizdžiai nerodo jausmų. Kartais sunku suprasti, ar jiems gerai, ar blogai“, - paklausta apie vietinius gyventojus pasakoja Ikebanos specialistė.

„Ten man labai patiko medicina. Net valstybinės ir privačios ligoninės nedaug skiriasi – nei paslaugų kokybe, nei kaina. Ir žavi tai, kad ten pas gydytoją patenkama tą pačią dieną. Pas šeimos gydytoją nueini vos prastai pasijutus, jis tave siunčia pas specialistą, ir tu gauni visus atsakymus apie savo negalavimą jau po pusdienio. To man čia labai trūksta.“, - prisimena moteris.

Du sūnus Japonijoje ugdžiusi lietuvė sako žavėjusis pradiniu ugdymu: „Man ten labai patiko mokytojų požiūris į vaikus. Lietuvoje mokytojai laiko didesnį atstumą ir parodo, kad jie yra moktyojai, o vaikai yra vaikai. Japonijoje mokytojai vaikams yra draugai. Klasėje yra 36 mokiniai. Jų dienotvarkė gana įtempta – nuo 8 iki 16 valandos. Ir su jais būna tik vienas mokytojas. Mokykloje teko lankytis gana dažnai, tad mane stebino, kad vienas mokytojas su vaikais puikiai susitvarko, draugauja, vaikai gražiai šneka, neišgirsi netinkamų žodžių. Atsmosfera ten tiesiog puiki“.

„Ach, tiesa. Dar labai patiko, kad atostogų vaikai turi palyginti nedaug. Tik mėnesį vasarą ir beveik mėnesį žiemą. Ten programa išdėstyta gana tolygiai, ir vaikams poilsio užtenka. Čia, Lietuvoje, visa laisva vasara apkrauna tėvus, nebeaišku kuo vaikus užimti. Manau, kad mėnesio jiems tikrai gana. Juo labiau, kad kitos atostogos irgi gana ilgos“, - prisimena su vaikais dirbanti moteris. Pro jos akis nepraslydo ir vyresniųjų klasių sistema. Pasak Laimutės, jai pasirodė gana tikslinga, kad po 9 klasės vaikams reikia apsispręsti, ar jie tęs tiksliuosius, ar humanitarinius, ar profesijos mokslus ir šias žinias gali gilinti iki aukštojo mokslo studijų, jei apsisprendžia toliau studijuoti. Studijos universitetuose Japonijoje mokamos visiems. Nors ir sąlyginai nebrangu, tačiau mokama.

Japonijos nepamiršta

„Kodėl nutarėme grįžti?, - pokalbio pabaigoje apie šuolį iš Japonijos į Lietuvą prakalbo Laimutė. – Na mes niekada neplanavome ten gyventi visą gyvenimą. Tiesiog susidėjo ir vyro darbo reikalai, ir mūsų požiūris, ir tas didysis žemės drebėjimas...“.

„Pirmieji metai Lietuvoje buvo tikrai sunkūs. Ir mums, ir vaikams. Mažajam čia viskas buvo nauja. Jis juk gimė ir augo Japonijoje. Jam tikrai buvo sunku pradėti gyventi pilnavertį lietuvišką gyvenimą. Kurį laiką jis manęs klausinėjo, kada grįšime į Japoniją. Dabar tai daro jau rečiau. Ir lietuviškai kalbėti ir mokytis jam dabar sekasi gerai. Lietuvių kalbos Japonijoje aš sūnus mokiau pati. Ir mūsų šeimoje buvo kalbama tik lietuviškai. Čia Lietuvoje stengiamės nepamiršti ir japonų kalbos. Nors jaunėlis kartais pazirzia, kam jam ši kalba nereikalinga, jei gyvename Lietuvoje, tačiau manau, kad būtu šaunu, jei jis jos nepamirštų“, - apie indėlį į po pasaulį vežiotų sūnų gerbūvį pasakojo Ikebanos meistrė Laimutė Vanagienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"