TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ilgas Mao šešėlis

2008 05 03 0:00
Mao Zedongas nebuvo apsigimęs ideologas. Prie komunistų pritapo trokšdamas valdžios.
LŽ archyvo nuotrauka

Žurnalistai kalbasi su daugeliu kalbų išleistos Mao Zedongo biografijos autoriais Jung Chang ir Jonu Halliday.

- Skaitytojui susidaro įspūdis, kad tai žiauriausio diktatoriaus žmonijos istorijoje biografija. Mao vaizduojamas baisesnis net už Staliną ir Hitlerį.

Jonas Halliday: - Sunku tvirtinti, kuris iš jų buvo žiauriausias. Nežinau, ar išvis įmanoma juos lyginti. Kinija visiškai kitokia šalis negu Sovietų Sąjunga ar hitlerinė Vokietija. Mao pasmerktų mirti žmonių skaičius galbūt nėra didesnis už tą, kuris slegia Hitlerio arba Stalino sąžinę. Pavyzdžiui, Mao nevykdė rasinės eksterminacijos politikos, tačiau pritarė komunizmo ideologijai, kuri reikalavo likviduoti klasinį priešą. Mao, kaip ir Stalinas bei Hitleris, visiškai nevertino žmogaus gyvybės. Visi trys nedvejodami aukojo milijonus piliečių dėl savo tikslų. Didžiojo bado metais Mao numarino milijonus kinų, palikdamas juos be maisto. Produktai buvo eksportuojami į SSRS už branduolinę technologiją.

- Gal tai iš dalies ir istorinis palikimas? Kinijos imperatoriai taip pat negerbė individo.

Jung Chang: - Kinų kultūroje gyva brutalumo tradicija. Valdant Mao kinai tai aiškiai parodė. Pirmasis Kinijos valdovas Čin Ši Huangdi garsėjo Didžiosios kinų sienos statyba, bet taip pat ir žiaurumu. Įsakydavo žmones užkasti gyvus ir deginti knygas. Kai gyvenau Kinijoje, siena man buvo tironijos simbolis.

Tačiau negalima tvirtinti, kad visi Kinijos valdovai iki Mao buvo žiaurūs. Kai kurie rūpinosi savo pavaldiniais. Juk kinų kultūra neaukština brutalumo ir blogio.

- Kinų siena pasauliui tebėra monumentalus kūrinys. Ar po Mao valdymo irgi liko kas nors pozityvaus?

Jung Chang: - Mao norėjo padaryti Kiniją galinga valstybe tam, kad dominuotų pasaulyje, o ne tam, kad ją apsaugotų. Jis buvo absoliučiai amoralus. Tiesa, turėjo ir keletą gerų bruožų, pavyzdžiui, mėgo knygas. Bėda ta, kad neleido likusiam milijardui kinų jų skaityti. Kabinete, kuriame priimdavo užsienio delegacijas, buvo lentynos, nuo grindų iki lubų pilnos foliantų. Henry Kissingeriui tai padarė įspūdį. Tačiau dauguma svečių nežinojo, kad kultūrinės revoliucijos įkarščiu tos knygos atimtos iš žmonių, o jų savininkai dažnai buvo kankinami.

Jonas Halliday: - Mao valdymo laikotarpiu Kinijos pasaulinės produkcijos dalis smuko nuo 4,2 iki 2,5 procento. Kai jis mirė, šalies nacionalinės pajamos buvo mažesnės negu Somalio, vienos skurdžiausių Afrikos valstybių. Mao paliko sužlugdytą Kinijos ekonomiką. Kai kas bando argumentuoti, esą jam valdant buvusi nemokama sveikatos apsauga. Tačiau ir tai netiesa.

- Tada kodėl jo portretas tebėra Tiananmeno aikštėje?

Jung Chang: - Kinija - vis dar komunistinė valstybė ir ten vis dar valdo komunistų partija. Mao nėra partijos įkūrėjas, bet jo dėka jie turi valdžią.

Jonas Halliday: - Apklausos, tiriančios Mao populiarumą, iš tikrųjų nieko nereiškia. Kinijoje pavojinga ištarti: "Nemėgstu Mao", nes jis įrašytas į Konstituciją. Jeigu prisiminsime vienintelį kiek

patikimesnį slaptą tyrimą dešimtąjį dešimtmetį (jis atliktas dėl partijos vidaus poreikių), pamatysime, jog tų, kurie tvirtino, kad Mao nesėkmės viršija jo laimėjimus, ir tų, kurie neatsakė (nes bijojo sakyti tiesą), buvo 82 procentai. Komunistinis režimas nori, kad žmonės manytų, jog Mao labai populiarus Kinijoje, nes taip gali pateisinti savo valdžią. O jaunimas nieko nežino apie Mao ir neturi galimybės sužinoti tiesos. Taip pat nemanau, kad Kinijoje atsirastų daug žmonių, kurie norėtų suvesti sąskaitas už politines represijas, nepriteklius ir žiaurumus kultūrinės revoliucijos laikotarpiu. Gera žinia ta, jog niekas nenori ir sugrąžinti Mao politikos.

- Apklausų duomenimis, Deng Siaopingas, šalies modernizavimo politikos autorius, ne toks populiarus kaip Mao. Kaip tai paaiškinti?

Jung Chang: - Blogai kalbėti apie Deng Siaopingą mažiau pavojinga negu apie Mao. Visuomenė turi kam priekaištauti. Tad Kinijoje galima pakeikti Deng Siaopingą, kaip Vakaruose - George'ą Bushą, Tony Blairą ar Gordoną Browną. Tačiau Mao kinams vis dar tebėra baubas.

- Kaip galėjo atsitikti, kad Mao politika tapo patraukli daugeliui žmonių net už Kinijos ribų? Turime maoistų Europoje, net Peru.

Jonas Halliday: - Nemanau, jog dauguma Didžiojo Pirmininko gerbėjų žino tikruosius jo valdymo rezultatus. Gera žinia ta, kad maoistai nesuvaidino didesnio vaidmens Vakarų Europoje, JAV ar Japonijoje. Pieš metus lankėmės Peru - ten jie visiškai nereikšmingi. Tačiau tiesa tai, kad kiti mėgina destabilizuoti padėtį vargingose šalyse, tokiose kaip Nepalas.

- O gal pasaulyje sklando per daug mitų Mao tema? Juk apie tai rašote savo knygoje.

Jung Chang: - Vienas tų mitų, kad Mao tapo komunistu dėl ideologinių motyvų. Taip, tikrai įstojo į partiją, nes gavo darbą knygyne, kuris pardavinėjo komunistinę literatūrą. Buvo oportunistas ir kartu labai apsukrus. Suprato, jog laikydamasis partijos užsitikrins ateitį. Tik vėliau susivokė, kad jam labai patinka Stalino valdymo modelis. Tiesa tokia, kad Mao tarp partijos kolegų buvo visai nepopuliarus. Tačiau tuose sluoksniuose populiarumas nieko nereiškė. Užtat buvo vertinamas brutalumas. Tas, kas elgėsi žiauriausiai ir sugebėjo manipuliuoti žmonėmis, iškopė į valdžios olimpą.

- Kaip jam pavyko sukurti savo asmenybės kultą? Žinome Stalino atvejį. Ar Mao ėmė pavyzdį iš SSRS vadovų, ar kūrė savitą stilių?

Jung Chang: - Daug ką nusižiūrėjo iš SSRS. Savo kultą kurti suskato 1943 metais, dar prieš užgrobdamas valdžią. Siekdamas hierarchijos viršūnės, terorizavo partijos kolegas. Mao sukūrė dainelę "Raudonuoja Rytai", himną savo garbei, ir įsakė jį giedoti partijos nariams. Partinis elitas turėjo įsisegti ir ženkliukus su jo atvaizdu. Vėliau, kultūrinės revoliucijos metais, juos nešioti privalėjo visi. Ženkliukų segiojimasis ir himno giedojimas nusižiūrėti iš SSRS, Kinijos valdovai tokių papročių neturėjo. Žinoma, Mao naudojosi ir teroru, kad įkaltų kinams maoizmo teoriją.

- Rašyti Mao biografiją buvo labai įdomu; mes sužinojome daugybę įdomių dalykų. Darbavomės kaip detektyvai įspėdami vis naujas mįsles, susijusias su jo asmeniu. Apie Hitlerį ar Staliną žinome jau beveik viską, o apie Mao dar tiek dalykų reikia atskleisti. Turbūt todėl jis taip domina skaitytojus. Ar biografija išleista Kinijoje?

Jung Chang: - Kinijoje knyga uždrausta. Tačiau nuo praėjusių metų galima ją nusipirkti Taivane ir Honkonge, kuris, ačiū Dievui, tam tikru požiūriu nepriklausomas nuo Pekino valdžios. Pačioje Kinijoje žmonės nusikopijuoja knygą ir į namų kompiuterius, kinų kalba yra daug internetinių puslapių, skirtų Mao.

- Ponia, ar nebijote, kad vieną dieną komunistai jums uždarys sieną?

Jung Chang: - Aplankiau Kiniją, kai knyga jau buvo pasirodžiusi. Komunistinis režimas labai lankstus. Leidžia man lankytis Kinijoje dėl giminystės ryšių (Kinijoje gyvena mano motina ir sesuo). Bet neturiu teisės pasirodyti žiniasklaidoje ar duoti interviu.

- Gausiuose interneto komentaruose skaitome teiginius, jog partija rūpinasi savo įvaizdžiu prieš olimpines žaidynes, todėl suteikia gyventojams daugiau teisių negu paprastai. Ar po žaidynių tai pasikeis?

Jonas Halliday: - Galimas daiktas. Valdžia oficialiai aiškiai pareiškė, kad laisvė, kuria dabar naudojasi užsienio korespondentai, baigsis 2008 metų spalį. Valdžia ima pavyzdį iš propagandinių sprendimų, kuriuos darė Hitleris per žaidynes Berlyne 1936 metais, ir komunistų sprendimų Maskvoje 1980 metais.

- Šiandien Kinija jau nedaug turi bendro su idėjomis, kurias skelbė Mao. Ar ilgai kinai apsimetinės vis dar esantys ištikimi didžiojo vado ideologijai?

Jung Chang: - Nežinau ir nemanau, kad kas nors tai žino. Aišku viena - Mao asmuo glaudžiai susijęs su komunistų valdžia. Jeigu partija atsisakys Mao, turės atsisakyti ir savo istorijos, sukelti abejonių dėl savo mandato šaliai valdyti. Kinams reikėtų impulso nutraukti ryšius su komunizmu.

Reikėtų veikėjo, panašaus į kinų Gorbačiovą, arba įvykio, kuris juos stumtelėtų to link. Ir dar viena problema. Jaunajai kartai, kuri negyveno, kai Mao valdė, "išskalbtos" smegenys. Jaunimas tiki, kad Mao buvo didis lyderis, kuris tik suklysdavo.

- Bet jeigu kinai - kaip Rytų Europos gyventojai - sužinos, kas buvo iš tikrųjų, kad ir skaitydami kultūrinės revoliucijos aukų prisiminimus, gal tada pradės atmesti komunizmą?

Jung Chang: - Tokios publikacijos uždraustos. Žiniasklaida negali rodyti, kaip kinai gyveno Mao laikais. Be to, yra skirtumas tarp Mao ir Chruščiovo. Šis tikėjo komunizmu, todėl galėjo atmesti Stalino ideologiją. Manau, jog Kinijos politikai netiki nei Mao, nei komunizmu. Bet bijo, kad jei atsisakys tos ideologijos, praras valdžią.

Jonas Halliday: - Nemanau, kad daugelis kinų laikytų šiandienę partiją atsakingą už kančių dešimtmečius.

Komunistai šiandien daugeliui kinų suteikia laisvės iliuziją. Kinijos žmonės, kitaip nei SSRS gyventojai, gali laisvai keliauti, pirkti madingus drabužius, siekti mokslo ir kalbėti draugams ką tik nori. Tačiau negali pakeisti sistemos. Kitas dalykas - mes nežinome, kiek jų iš tikrųjų to nori.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"