TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Imperium Germanicum

2007 11 17 0:00
Svarbiausiu regionu užėmus SSRS turėjo tapti Afrika. Vermachtas planavo pulti Egiptą aštuoniomis divizijomis.

1939 metais Vokietija pradėjo Europoje regioninį karą. Tačiau dvejais metais vėliau, užpuldama Sovietų Sąjungą, jau svajojo užkariauti visą pasaulį. Kaip turėjo atrodyti globalinis Trečiasis reichas?

Pagrindines idėjas dėl agresijos prieš Sovietų Sąjungą Adolfas Hitleris išdėstė Berghofe 1940 metų liepos 31 dieną. Paskui per šešis mėnesius buvo pateikti operacijos prieš SSRS projektai. Kiekvieną (nepriklausomai, lygiagrečiai ir visiškos konspiracijos sąlygomis) rengė vis kita specialistų grupė, vadovaujama vermachto generolo. Šitaip atsirado: Franzo Halderio planas (Der Halderplan), Ericho Marckso plano pirmas variantas (Der erste Marcksplan), Marckso plano antras variantas (Der zweite Marcksplan), Friedricho Karlo von Lossbergo planas (Der Lossbergplan), Georgo von Sodersterno planas (Der Sodersternplan). Tai paneigia posovietinėje Rusijoje platintą tezę, kad Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą 1941 metų birželio 22 dieną norėdama smogti pirma, nes SSRS ketinusi pulti Trečiąjį reichą. Juo labiau jog po to smūgio vokiečiai rengėsi nukariauti likusį pasaulį.

Ir Hitleris, ir vyriausioji kariuomenės vadovybė buvo įsitikinę, kad baigs užimti SSRS jau 1941 metų vėlyvą rudenį.

Jodlio instrukcija

Ketinimai etapais užkariauti likusį pasaulį išdėstyti 1941 metų birželio 11 dienos direktyvoje Nr. 32 "Pasirengimas laikotarpiui po Barbarossos plano įgyvendinimo". 1941 metų birželio 19 dieną generolas Alfredas Jodlis (nuo 1939 metų rugpjūčio - vermachto štabo viršininkas) išsiuntinėjo ją visų ginklo rūšių vadams. Direktyva tapo detalesnių operacinių ir strateginių planų pagrindu.

Buvo numatyta 1941 metų rugpjūčio pabaigoje pradėti išvesti karinius dalinius iš užimtų Sovietų Sąjungos teritorijų ir ruoštis būsimiems smūgiams kitomis kryptimis. Planuota sumažinti sausumos kariuomenę nuo 209 iki 172 divizijų. Tos vermachto formuotės, kurios turėjo likti SSRS, privalėjo nuo 1941 metų lapkričio iki 1942-ųjų rugsėjo užkariauti visą Kaukazą, paskui pasukti Bagdado link ir užimti didžiausius Artimųjų Rytų naftos telkinius.

Po Sovietų Sąjungos sutriuškinimo suplanuotose operacijose svarbiausi punktai rikiavosi tokia tvarka: Šiaurės Afrika, Gibraltaras, Artimųjų ir Vidurinių Rytų kraštai. Pasirengimas užkariauti Gibraltarą (operacija "Felix"), tuo pat metu okupuojant Ispanijos Maroką, turėjo prasidėti jau per baigiamąją pergalingo karo su SSRS fazę. Ispanijos Maroke vermachto vadovybė buvo numačiusi išlaipinti septynių divizijų operacinę grupę. Tam planuota pasinaudoti Prancūzijos teritorija. Kiti strateginiai punktai, kuriuos (po Gibraltaro) Vokietija ketino užimti Viduržemio jūros baseine, buvo Malta ir Kipras. Paskui - Sueco kanalas.

1941-ųjų liepos 28 dieną sausumos kariuomenės vadovybė pranešė Vokietijos pajėgų vakaruose vyriausiajam vadui, kad "operaciją "Felix" planuojama vykdyti dar šiais metais, baigus ginkluotus veiksmus Rytuose". Vokiečių generolai tikėjosi didžiausio strateginio efekto tuo pat metu pradėdami operaciją "Felix" ir puldami Egiptą bei Palestiną. Ypač daug reikšmės buvo skirta britams išstumti iš Artimųjų Rytų. Tai atsispindėjo ir direktyvoje Nr. 32.

Didžioji strateginė operacija Artimuosiuose Rytuose turėjo būti vykdoma sinchroniškai trimis kryptimis: vakarų - iš Libijos į Sueco kanalą; šiaurės rytų - iš Bulgarijos per Turkiją į Siriją ir Palestiną; šiaurės - iš Pietų Kaukazo per Iraną į Irako naftos telkinius ir Persijos įlanką.

Iš tos direktyvos aiškėja feldmaršalo Rommelio "Afrika Korps" ekspedicijos Šiaurės Afrikoje prasmė. Jai buvo keliamas toli siekiantis tikslas: susijungti su vokiečių kariuomene, kuri pradėtų pulti iš Pietų Kaukazo į Iraką, ir taip sukurti uždarą Europos ir Šiaurės Afrikos bastioną, kad būtų galima toliau kovoti su Jungtinėmis Valstijomis ir Didžiąja Britanija.

1941 metų gegužės viduryje vermachto vadovybė apskaičiavo, jog smogti Egiptui iš Libijos teritorijos pakaktų keturių tankų ir keturių mechanizuotų divizijų. Birželio 30-ąją Jodlio štabas pranešė vermachto atstovui prie Italijos kariuomenės vadovybės, kad įsiveržti į Egiptą planuojama rudenį ir kad "Afrika Korps" bus perorganizuota į "Panzergruppe Afrika" (vadas Erwinas Rommelis). Okupuotoje SSRS teritorijoje iš dviejų tankų, vienos mechanizuotos ir dviejų kalnų šaulių divizijų turėjo būti suformuota Kaukazo ir Irano operacijų grupė, kurios uždavinys - užimti Iraką.

1941 metų liepos 3-iąją generolas Halderis (1938-1942 metais sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininkas) įrašė savo dienoraštyje: "Pasirengimai smogti Nilo ir Eufrato kryptimi, taip pat iš Kirenaikos pusės ir per Anatoliją, o galbūt ir iš Kaukazo į Iraną. Pirmoji kryptis būtų priklausoma nuo jūrų transporto galimybių, todėl galimi visokie pavojai, kurių neįmanoma numatyti, ir ta kryptis taps antreiliu karo veiksmų teatru. Kryptis bus patikėta Italijos pajėgoms. Operacija per Anatoliją prieš Siriją, sujungta su pagalbine Kaukazo operacija, bus pradėta sukaupus reikiamas pajėgas Bulgarijoje. Tuo pat metu jas reikia panaudoti politiniam spaudimui Turkijai, kad sutiktų praleisti tas pajėgas per savo teritoriją." Turkijai atsisakius direktyvoje Nr. 32 buvo numatyta "ginkluota jėga palaužti jos pasipriešinimą". Hitlerininkai tikėjosi, kad užimti Šiaurės ir Vakarų Afriką jiems padės ne tik Italija, bet ir frankistinė Ispanija bei Prancūzijos Viši vyriausybė.

Pastarajai, kaip buvo manoma, po vermachto pergalės Sovietų Sąjungoje neliks kitos išeities - tik prisidėti prie Vokietijos ir kovoti su britais bei amerikiečiais. Dieną prieš užpuldama Sovietų Sąjungą vermachto sausumos pajėgų vadovybė išsiuntinėjo instrukciją, kad specialusis štabas F turės tapti "centrine instancija, užsiimančia visais arabų pasaulio klausimais, rūpimais vermachtui". Štabas privalėjo suplanuoti "visus veiksmus arabų teritorijose".

Mūšis dėl žemynų

Po pergalės prieš SSRS kita svarbi strateginė operacija buvo numatyta prieš Didžiosios Britanijos karūnos perlą Indiją per Afganistaną. Hitleris įsakė rengti šios operacijos planą 1941 metų vasario 17-ąją. Sausumos kariuomenės vadovybės skaičiavimais, ta kryptimi reikėjo sutelkti 17 reicho divizijų. Indijos užkariavimas, atrodo, buvo numatytas po pergalių Gibraltare, Egipte, Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose. Dėl šios priežasties Indija nebuvo minima direktyvoje Nr. 32.

Vokietijos feldmaršalai ir generolai darė prielaidas, kad sėkmingas direktyvoje numatytų užduočių Europos karo teatro periferijose vykdymas galutinai palauš Londono pasipriešinimą. Manyta, jog Didžioji Britanija gali kapituliuoti net anksčiau. Britų salų ataka iškart po Sovietų Sąjungos sutriuškinimo turėtų, kaip skelbė direktyva, netiktai atitraukti Jungtinės Karalystės pajėgas iš periferijos į monopoliją, bet galutinai palaužti Angliją ir priversti ją kapituliuoti.

Plačiai užsimojusi nacių vadovybė planavo užimti ir Jungtines Amerikos Valstijas. 1928 metais Hitleris rašė apie neišvengiamą JAV susidūrimą su Europa, kurios priešakyje stos tobuliausio rasinio potencialo tauta - vokiečiai. Po 1939 metų rugsėjo 1-osios tas idėjas pradėta vis dažniau reikšti raštu. Pavyzdžiui, kažkokio barono Troschke's knygelėje "Karas dėl Europos ar karas dėl žemynų?", išleistoje Berlyne 1940 metais, dėstomas toks požiūris: "Kalbama ne apie pasienio zonas, ne apie žemės sklypelius. Kalbama apie žemynus, apie naują teisingą pasaulio padalijimą."

Tikėdamiesi žaibiškai nugalėti Sovietų Sąjungą hitlerininkai iš anksto ėmė planuoti būsimą karą su Jungtinėmis Valstijomis. Antiamerikinę operaciją ketinta pradėti jau 1941 metų rudenį subombarduojant miestus Amerikos rytuose. 1941-ųjų liepos 25 dieną per pasitarimą su karo laivyno vadovais Hitleris pareiškė, jog baigus "žygį į Rytus" reikia imtis "energingų veiksmų prieš JAV".

Per pirmąją fazę planuota užimti Azorus ir keletą punktų vakariniame Afrikos pakraštyje, Islandijoje (operacija "Ikar"), net Brazilijoje, o iš ten būtų galima pradėti jūrų ir oro operacijas prieš Šiaurės Ameriką.

Weigelto, Kolonijų politikos valdybos ekonominio planavimo skyriaus vadovo, dokumentai, rašyti 1940 metų liepos mėnesį, liudija, kad naciai Centrinės Afrikos užkariavimą laikė įžanga įsiveržti į Lotynų Ameriką. Berlynas norėjo sukurti Pietų Amerikoje kelias nuo Vokietijos priklausomas valstybėles.

Iš slapto žemėlapio, kurį amerikiečių žvalgyba karo metais gavo iš Vokietijos diplomatinio kurjerio Brazilijoje, aiškėja, kad hitlerininkai ketino visiškai pakeisti Pietų Amerikos žemyno veidą ir iš keturiolikos valstybių sulipdyti penkis vasalinius darinius. Tą žinią amerikiečiams pranešė JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas per radiją 1941 metų spalio 27 dieną.

Karo veiksmai prieš Jungtines Valstijas turėjo prasidėti iškart po Sovietų Sąjungos sutriuškinimo. Kalbėdamasis su Japonijos premjeru Oshima 1941 metų gruodžio 14-ąją, Hitleris pabrėžė, jog "Roosevelto sutriuškinimas" bus įmanomas tik įvykdžius "pirmaeilį uždavinį: likvidavus Rusiją". Tačiau Hitlerio planai tuo nesibaigė. Įgyvendinus Barbarossos planą žadėta suskaldyti arba visiškai likviduoti tas Europos šalis (neutralias arba Vokietijos vasales), kurios 1941 metų vasarą dar buvo iš dalies savarankiškos.

Nacistinės Vokietijos tikslus reikšmingai atskleidžia SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio žodžiai, pasakyti 1943 metų spalį: "Karui baigiantis, kai Rusijos jėgos išseks ir ji bus eliminuota, o Anglija ir Amerika neatlaikys karo, galėsime pradėti kurti pasaulinę valstybę. Šio karo tikslas, kad tai, kas - pradedant nuo 1938 metų - buvo prijungta prie Vokietijos, Didžiosios Vokietijos, o galų gale Didžiosios Germanijos imperijos, liktų mūsų valdžioje. Kariaujame dėl to, kad toliau veržtumės į rytus, kad Vokietija taptų pasaulio valstybe, kad susikurtų visą pasaulį aprėpianti vokiečių imperija. Tokia yra šito karo prasmė, nors jis ir truktų nežinau kaip ilgai: penkerius, o gal šešerius ar net septynerius metus."

Tiems planams įgyvendinti reikėjo - pasiekus svarbiausią tikslą Europoje: nugalėjus Sovietų Sąjungą ir pavergus žemyno tautas - pradėti ekspansiją už vandenyno. Tačiau taip neįvyko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"