TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Iš miglos pakilęs Medvėgalis

2006 11 13 0:00
Kalno papėdėje gyvenanti Bučiškių kaimo senutė Vlada Martinavičienė.
Autoriaus nuotrauka

Ar ne mums, lygumų ir miškų paukščiams, kiekvienas gimtosios žemės spuogelis yra paslaptingas kalnas. Surask brolį žemaitėlį, nulipusį nuo Gaidžio kalvelės Salantuose, tačiau nežinantį Šatrijos ar Medvėgalio. Nerasi. Nebent sutiktum kokį aukštaitį ežerų pilnom akim, bet ir tas bus girdėjęs apie tuodu. Dzūkeliui nieko sakyti nereikia. Visą savo gyvenimą linguos galvelę pasikinkęs: "Kap gi ty žmogui gyvenc tose "pieskose", kur tik grikuciai auga..." Suvalkietis, rydamas seilę, bus beketinąs žemaitėlių garbę nusitempti į savo pusę, pasisodinti kur nors runkeliuose šalia Šakių ar Marijampolės. Visiems šventi kalnai svarbūs, net Vilniui ir Europai.

Tądien, kai vyko projekto "Saugomų teritorijų tvarkymas ir priežiūra. Medvėgalio archeologinio komplekso tvarkymas" rezultatų pristatymas, migloje paskendęs kalnų kalnas tarsi slėpė savo praeitį. Kaip tu, didžiuli, ją nuslėpsi? Manai, nuskustas, papuoštas, sutvarkytas be praeities pradėsi gyvenimą? Gal apie du milijonus kainavęs naujas tavo rūbas leidžia didžiuotis? Ištiesk pečius, kad lietuviams bylotum narsią tautą buvus ir esant. Negi būsi pamiršęs savo metriką? Trumpam užsidėkime akinius... Matai, kaip žiba laiko įrėmintuose stikluose tavo būties metraščio eilutės. Ne bet kam enciklopedijose, žmonių atmintyje tiek vietos skirta. Atsistok ant 1316 metų ugnimi degančio slenksčio, kad visu savo 234 metrų aukštumu išsitiesęs galėtum pamatyti šalia prigludusį Pilies kalną, Piliorius, Alką, Ąžuolus, į tolį besidriekiančias Sumonų kalvas ir akmeninę kulgrindos nugarą. Turėdamas laiko savo sugalvotu taku gal net mėgintum pasivaikščioti? Pačioje istorinių klosčių sterblėje sutiktum naščiais bulves tempiančią Bučiškių kaimo senutę Vladą Martinavičienę, kuriai nelabai rūpi tavo prisikėlimas, nes jos gyvenimas žemesnis už kalną. Gal dėl to ji nelenda į iškilmėse dalyvaujančių žmonių šurmulį ir neišsako savo pastabų, tačiau nuo radijo žurnalisto pakišto mikrofono nebėga. Ar nesmagu išgirsti savo čiulbesį ankstyvą šeštadienio rytą?

Pasibaigus geram darbui tradiciškai prisimename pavardes, tarsi nuo jų paminėjimo amžiams išdžiūtų prakaitas, sugrįžtų kilniam tikslui atiduotas laikas, sudeginta išmintis, dvasinė ir fizinė energija. Tačiau taip nebūna. Neretai pavardės išraiškingai kalba apie aukštas pareigas. Nors ar Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė, Varnių regioninio parko vadovė Irena Zimblienė ir jos pavaduotojas Kazys Praeras, Šilalės rajono meras Valdemaras Jasevičius, UAB "Rekreacinė statyba" direktorius Algimantas Šiukšta, techninį Medvėgalio sutvarkymo projektą parengusi architektė Brigita Anzelma Radavičiūtė, Rietavo miškų urėdijos urėdas Vacys Jankauskas nenusipelno kukliomis raidelėmis atsirasti Medvėgalio istorijoje? O ar UAB "Kvedarsta" darbininkai, savo rankomis nuo kalvyno šlaitų nunešę tūkstančius tonų medienos, o projekto vadovas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėjas Eduardas Vaitkevičius neverti nors medinio įamžinimo? Kur dar kitos pavardės, kurių nespėjai užsirašyti ar nugirsti... Tokie darbai atliekami tik kartą per kelis šimtmečius, tai nei puikavimasis, nei nuodėmė, tik priminimas, jog ir po mūsų derėtų tęsti šių žmonių pradėtus darbus.

Miglos užlopytomis akimis ne viską spėjai pamatyti, tačiau savo kojomis išmatavai keturis kilometrus pasivaikščiojimo takų, klestelėjai ant vieno iš 80 suolelių, kad tylomis pritartum archeologo dr. Gintauto Zabielos ir kraštovaizdžio architekto Alvydo Mituzo išsakytoms mintims apie gražią Medvėgalio ateitį. Rymodamas nė nepajutai, kaip šalia tarsi prisėdo iš Anapilio atėjęs profesorius Česlovas Kudaba, toks linksmas ir toks šnekus. Girdėjai lyg upelis čiurlenančią kalbą, bet paties žmogaus nematei. Debesų properšoje, tarsi pro atvertą langą, saulėtu veidu kažkas žiūrėjo į tave. Po kojomis gulėjo iš miglos atsikėlęs Medvėgalis, vertas būti įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"