Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Iš Palangos spaudos kronikų: romantikos ištroškę poilsiautojai traukė į pajūrį

 

Žvilgtelėkime į praeities Palangą. Neišgražintą ir neišgirtą, su savo romantikos ištroškusiais vasarotojais bei pakrypusiose lūšnelėse gyvenančiais vietiniais žvejais. Visa tai fiksuota vietinėje spaudoje. Ši tendencija išsilaikė iki šių dienų: niekas kitas taip tiksliai neatspindi dienų realijų, tik regioninė spauda.

Tiškevičių dėka plėtojama kurorto infrastruktūra

Dabar žodžiai „atostogos“ ir „kurortas“ mūsų sąmonėje yra, rodos, neatskiriamai susiję. Tačiau tiek viena, tiek kita sąvoka yra palyginti naujos ir (bent jau Lietuvoje) iki šiol daugiausiai sietinos su miestiškąja gyventojų dalimi. Lietuviškoji kurorto istorija dar nėra parašyta, bet jos pradžia, kaip ir kitose Europos šalyse, susijusi su aristokratiškomis pavardėmis. Kad ir grafų Tiškevičių, kurių pastangomis Palangoje buvo pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra.

Vis dėlto, kol Lietuva priklausė Rusijos imperijai, jos kosmopolitiškai nusitelkusių aristokratų žvilgsniai krypo į užsienio kurortus, o vietinės gamtos teikiamos galimybės taip ir liko neįvertintos. Padėtis gerokai pasikeitė po 1918 metų, Lietuvos Respublikos laikais.

Besiformuojantis lietuvių miestiečių sluoksnis (pavyzdžiui, Kaune 1897 m. gyveno tik 6,6 procento lietuvių, o jau 1923 m. lietuviai sudarė 59 proc.miesto gyventojų) kūrė kokybiškai naują kultūrą. Tautinio kurorto idėja buvo sudedamoji jos dalis.

Palanga priėmė 3133 poilsiautojus

1933 m. Lietuvoje kurorto statusą turėjo 30 vietovių, kuriomis rūpinosi prie Vidaus reikalų ministerijos veikianti speciali Vyriausioji kurortų valdyba. Geriausi iš tarpukario kurortų buvo Kulautuva, Birštonas ir, žinoma, Palanga.

Būtent čia vasarą suvažiuodavo Kauno elitas. Po 1923 m. prijungtasis Klaipėdos kraštas tarpukariu taip ir netapo tikrąja Didžiosios Lietuvos dalimi, tad klaipėdiečiai poilsiui rinkdavosi Kuršių neriją, kur, pasak amžininkų, vasarą lietuvišką žodį išgirsti buvo retenybė.

Nepalyginami buvo ir vasarotojų skaičiai: Nidoje 1932 m. ilsėjosi 417, Juodkrantėje 197 žmonės, o Palanga 1931 m. priėmė 3133 poilsiautojus.

Dabar tokie skaičiai neatrodo įspūdingi, bet reikia prisiminti, kad tuo metu didžiausias Lietuvos miestas turėjo apie 100 tūkstančių gyventojų, iš kurių tik nedidelė dalis buvo tiek finansiškai pajėgūs, kad leistų sau gana brangų poilsį kurorte. Užsienietis Lietuvos kurorte buvo retas paukštis (išskyrus Kuršių neriją, kur didelę dalį poilsiautojų sudarė vokiečiai), 1933 m. Palangoje ilsėjosi 20 vokiečių, 12 latvių, 3 amerikiečiai, po 2 svečius iš Čekoslovakijos ir Prancūzijos, po vieną rumuną, švedą ir estą.

Tuometinė valdžia dėjo pastangas, kad pritrauktų užsienio turistų, tam reikalui buvo leidžiama speciali literatūra, pavyzdžiui, 1932 m. švedų kalba pasirodė iliustruotas leidinys „Litauens Badorter“ („Lietuvos maudyklės“), tačiau šis uždavinys taip ir nebuvo įvykdytas.

Kurorto plėtrą rėmė valstybė

Palangos miestelyje 1932 m. buvo 30 gatvių, 430 ūkio kiemų, 463 gyvenamieji namai, vidurinė ir pradinė mokyklos, elektros stotis, aštuonios gintaro dirbtuvės, 2500 nuolatinių gyventojų. Iš pastatų labiausiai akį traukė, žinoma, bažnyčia, kurios bokšte kanauninko Prapuolenio rūpesčiu už vasarotojų suaukotus pinigus (10 tūkstančių litų) 1931 m. buvo įrengtas laikrodis. Vietos gyventojai dėl neturtingumo šią iniciatyvą teišgalėjo paremti 20 litų.

Dar vien įžymybė – grafų Tiškevičių neoklasicistinio stiliaus rūmai su unikaliu parku. Per karą jie smarkiai nukentėjo, po to buvo restauruoti, senajam grafui mirus atitekę paveldėtojui Stasiui Tiškevičiui kėlė nemažai rūpesčių. Interviu „Palangos pliažo“ žurnalistui jis sakėsi mielai rūmus ir parką parduosiąs valstybei, mat jų priežiūra ir apsauga brangiai kainuojanti. Valdžia 1931 m. iš jo jau buvo nupirkusi jūros tiltą, kuris buvęs gana apverktinos būklės.

Jau kitais metais tilto dalis iki užlankos buvo suremontuota, tad vasarotojai galėjo pradėti saulės palydų tradiciją. Tais pačiais metais buvo nusausintos pelkės, besitęsiančios išilgai pajūrio kopų, išasfaltuota Vytauto gatvė. Pastarasis pagerinimas itin džiugino vasarotojus, karštomis dienomis kankinamus dulkių, nuo kurių menkai gelbėjo ir gatvėmis arklių tempiamas laistomasis prietaisas.

Smėlynuose sodino daržoves

Kaip ir dabar, prieš septyniasdešimt metų Palanga turėjo du veidus: kurortinį ir kasdienį. Tik anuomet tie veidai nepalyginti labiau skyrėsi. Savaitraščio „Sekmadienis“ korespondentas pirmąjį Palangos veidą lygino su Balzako amžiaus gražuole, kuri pasitelkdama visas įmanomas kosmetikos priemones vilioja romantikos ištroškusius vasarotojus. Antrąjį Palangos veidą žurnalistas aprašo taip: „Štai virtinės mažų, senų, pakrypusių lūšnelių. Jos stūkso liūdnos, smėlynuose įsiraususios. Jų savininkai vaikščiojo su grėbliais ir šakėmis ginkluoti. Braidžiojo sūriame vandenyje ir traukė jūros samanų glėbius. Tomis kerpėmis, tuo jūros zuperiu jie užtręšė savo smėlynus, kuriuose sodino roputes (bulbes), ištikimiausią Palangos žvejų pavilgą. Kur tarp smėlio yra nors truputis juodų puvenų, kaišioja svogūnus, barsto morkas ir kitokias daržoves, kai suvažiuos kumpelninkai, žvejų moterys prisidės krepšius šviežių daržovių ir eis pagal vilas smulkių centų pelnyti“.

Pirmosios eismo nelaimės

Tikriesiems palangiškiams, kurių didelę dalį sudarė ūkininkai ir žvejai, ne poilsis buvo galvoj, vietinių gyvenimas tekėjo visiškai skirtinga vaga, jiems vasarotojai (pašaipiai praminti kumpelninkais) ir jų labui miestelyje daromi pertvarkymai neretai net trukdė. Kad ir 1932 m. valdžios potvarkis nugriauti miesto centre 43 gyvenamuosius namus, kurie, girdi, gadina kurorto vaizdą.

Potvarkiu buvo taip pasipiktinta, kad teko apsiriboti nugriovus vos du namus.

Išasfaltuota Vytauto gatvė daug džiaugsmo vietiniams irgi nesuteikė, mat ją tuoj pat pamėgo motociklininkai, kurie nuo ryto iki vakaro demonstruodami savo meistriškumą tik gąsdino praeivius. Vienas toks kauštelėjęs motociklininkas 1933-iųjų rugpjūtį kelyje Kretinga – Palanga tėškėsi į pagrioviu važiavusį šieno vežimą. Dar bjauresnis nuotykis atsitiko 1932 m., kai kažkoks kapitonas su dviem sėbrais, Kurhauze prisisiurbęs baltosios, sumanė taksi važiuoti prie jūros. Pakeliui mašina užkliudė vežimą ir nudardėjo į griovį. Šokęs iš automobilio, kapitonas vežimo savininkams grasino revolveriu. Galop apkulti kaimiečiai dar turėjo traukti iš griovio sugurintą taksi. Šis įvykis tarsi simbolizuoja dviejų Palangoje egzistavusių pasaulių susidūrimą. Pasaulių, kurių gyvenimas tekėjo skirtingu tempu, kurių žmonės vertino skirtingus dalykus, kuriems susidūrus nukentėdavo tai viena, tai kita pusė.

Palanga – vienišų ponių ir panelių miestas

Kurortinis sezonas Palangoje prasidėdavo gegužę, didžiojo vasarotojų antplūdžio miestelis sulaukdavo liepos-rugpjūčio mėnesiais, rugsėjo 30-oji laikoma oficialia sezono pabaigos data. Tačiau kurortinė karštinė Kauno ponias apimdavo gerokai prieš vasarą. Vos tik pašildžius pirmajai pavasario saulutei laikinosios sostinės parduotuvėse padaugėdavo klienčių, o madingiems siuvėjams – darbo. Išsiruošti į kurortą reikėjo nemenkų pastangų ir finansinių išteklių.

Kita vertus, tam tikro socialinio sluoksnio atstovams išleisti žmoną į Palangą buvo garbės reikalas. Paprastai ponia į pajūrį mėnesiui ar dviem išsiruošdavo viena, vyras ją lankydavo tik savaitgaliais ir šiaip kelias dienas atitrūkęs nuo darbų.

Pavyzdžiui, 1932 m. „Palangos pliažo“ pirmajame numeryje skelbtame poilsiautojų sąraše tarp 39 pavardžių randame tik 12 vyriškų. Palanga vasaros mėnesiais garsėjo kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams. Ne veltui populiariausias kurortinis anekdotas buvo apie nelauktai žmoną aplankiusį vyrą, kuris netikėtai pasijuto raguotas.

Dauguma poilsiautojų į Palangą atvykdavo traukiniu Kaunas – Klaipėda, išlipdavo Kretingoje, o iš ten važiuodavo taksi, kurį telefonu Nr. 32 galėjai išsikviesti tiesiai iš geležinkelio stoties. Romantiškos pažintys neretai būdavo užmezgamos dar traukinio vagone, apie tai iškalbingai byloja skelbimas „Pliažo“ žurnale: „Meilute mano bendrakeleive traukiniu į Palangą, kodėl neatėjai į paskirtą pasimatymą Tiškevičiaus parkan. Laukiau Tavęs pusę valandos ir baisiai supykau nesulaukęs. Atsakyk, atsakyk, atsakyk kuo greičiausiai. „Pliažas“ dėdei Tomui“.

Skelbimai išduoda poilsiautojų lūkesčius

Palanga buvo stebuklinga vieta, kur moterys iš paprastų mirtingųjų virsdavo deivėmis, idealiomis gražuolėmis, Mis Lietuvomis ir t.t. Dar keli skelbimai: „Palangos kopų deive, raudonai mėlynu maudymosi kostiumu, Tu pereitą sekmadienį ties maudyklėmis man žavėtinai nusišypsojai, atsiliepk „Pliažas“ – susižavėjusiam. Trokštu su tavim susipažinti, nes Palangos gamtos grožį pajusiu tik greta Tavęs“.

„To nepažįstamo pono, kuris man išeinant iš Palangos pašto įstaigos garsiai pasakė kitam ponui mano adresu: „ideališkas moters veidas“, prašau per „Pliažą“ man pranešti, ar tai buvo komplimentas, ar iš širdies pasakyta? Man tas labai svarbu. Verutė.“

„Ponas, kuris pereitą sekmadienį vaikščiodamas Palangoj prie Kurhauzo man nusišypsojai ir pasakei „Miss Lietuva“ – prašau atsakyti antrame „Pliažo“ numeryje, ar tas pasakymas turi bent kokio realaus pagrindo, o jei neturi, tai kodėl? „Miss Lietuva“.

Paslaugūs kurorto laikraščiai (tik 20 centų už žodį) buvo pasirengę spausdinti visus skelbimus, tiesa, apsidrausdami fraze, jog už skelbimų turinį redakcija neatsako. Tenka pažymėti, jog ši paslauga tarp vasarotojų buvo gana populiari ir ja buvo naudojamasi beveik išimtinai romantiškais tikslais. Tiesa, romantika kartais įgaudavo itin praktišką pavidalą, tai matyti iš Janinos K. skelbimo, kuris paneigia mitą apie lietuvaitėms įgimtą drovumą: „Ieškau draugo kartu sezoną praleisti Palangoj. Į vyrus žiūriu, kaip į jausmų turiniui suteikiančius širdies formą. Amžius ne amžinybė. Praleista vasara daugiau gali duoti, kaip 9 nevasaros mėnesiai.“

Reikalavimai paplūdimiuose gulinėjantiems

Jeigu pieštume Palangos flirto žemėlapį, tai maudykles turėtume pažymėti raudona spalva, nes būtent ten vyko aršiausi žvilgsnių ir žodžių mūšiai. Be bendrųjų, atskirai įrengtose vyrų ir moterų maudyklėse iki 16 val. priešingos lyties atstovams vaikščioti buvo draudžiama, tačiau to draudimo toli gražu ne visi paisė. Vienas padorus pilietis „Palangos“ laikraštyje bandė sugėdinti patvirkėlius: „Pajūry ant pliažo prie maudyklių yra lentos su įspėjimais užrašyta, kad uždraustu laiku (iki 4 val. po pietų) draudžiama vaikščioti vyrų maudyklėse moterims, o moterų maudyklėse – vyrams, tačiau tų įspėjimų vasarotojai nesilaiko.

Nors pliažuose su nuogybe nesivaržoma, tačiau reikėtų turėti truputį estetikos.“ Šen bei ten besišlaistantys nuogaliai (ar bent jau nepadoriai menkai prisidengę tipai) buvo didelė kurorto problema. Net Palangos spauda, atsisakiusi sostinės griežtumo, skaitytojams leisdavo pasimėgauti nuogų gražuolių fotografijomis. Kurorte nuolat vyko negailestinga kova tarp doros sergėtojų ir laisvamanių. Ypač aršios batalijos plieskėsi dėl pliažinių kostiumų.

Vienas jau Kaunan grįžęs vasarotojas pasipiktinimą liejo „Dienos“ savaitrašty: „Saulė, jeigu ji tik pasirodo, taipogi šilumos nesigaili, tik visa bėda, kad labai smarki „doros“ apsauga. Kažkokie 1800 metai. Jokiu būdu negalima pasirodyti su trusikais bendrose maudyklėse. Kol kas reikalauja tik maudymosi didelių kostiumų. Bet galimas daiktas užmanys tuos kostiumus reformuoti ir prisiųs ilgas kiškas ir erdvias rankoves. Iš „doros“ saugotojų ir tokios nesąmonės galima laukti.“

Moterys reikalavo padorumo

Tačiau su padorumo ribas peržengiančia nuogybe iki galo pasiruošusios kovoti Palangos moterų organizacijų aktyvistės savo ruožtu Kretingos apskrities viršininkui įteikė tokį raštą: „Mes L. K. Moterų Dr-jos Palangos skyriaus valdyba, „Pavasario“ kuopos valdyba ir moterų šaulių būrio atstovės savo posėdyje apsvarsčiusios kiek žalos jaunuomenei, mažiems vaikams ir net suaugusiems daro netinkamas apsirengimas ir net elgesys kai kurių mažumų ir šiaip iškrypusios moralės žmonių, prašome p. Viršininką padaryti pastangų ir privesti vasarotojus, kad: Miesto gatvėse visi vasarotojai būtų tinkamai ir padoriai apsitaisę ir nevaikščiotų po gatves su maudymosi kostiumais.

Policiją įpareigoti nesilaikančius dorovės dėsnių apsirėdyme ir piktinančius jaunuomenę prižiūrėti ir bausti“.

Grįždami prie Palangos flirto žemėlapio, turime jame pažymėti dar kelias vietas. Visų pirma, žinoma, Kurhauzas, kurio didžiojoje salėje galėjo tilpti apie 600 žmonių.

Nuo liepos 1 dienos ten prasidėdavo sezoninė programa, kurios svarbiausias akcentas buvo garsusis kauniškis Hofmeklerio orkestras, kasdien nuo 21 iki 1 val. linksmindavęs lankytojus.

Nuolatiniai konkursai, prizai, rusiško tipo biliardas, sezoninių karalių ir karalienių rinkimai kurorto publikai neleido nuobodžiauti. Su Kurhauzu pramogų įvairove konkuravo tik „Pajūrio“ restoranas.

Flirtas visur ir visada

Tie, kurie norėjo intymesnės ir laisvesnės aplinkos, visuomet galėjo patraukti į Nemirsetą.

Apie 7 kilometrus nuo Palangos Klaipėdos link įsikūrusi vasarvietė garsėjo kaip lėbautojų priebėga. „Taigi, į Nimerzatės kurhauzą dalis Palangos vasarotojų arba, tiesiau pasakius, pramogų ieškotojų dažnai mėgsta daryti „ekskursijas“, kaip sakoma, linksmai paūžti ir laisvai ta valanda kurortiškai pagyventi.

Tie pramogų ieškotojai, su pilnom kišenėm pinigų, susižvejoję Palangos bendrose maudyklėse gelsvakases „undines“ taksomotorais vėjais nušvilpia į tą kurhauzą ir tenai, kaip poetas sako, naktis be miego praeina valsų ir fokstrotų sūkuriuose tarp cigarų dūmų ir saldžių pabučiavimų...“

Mažiau pinigingi poilsiautojai kasdien galėjo lankytis pušynėlyje prie parko, kur nuo 16 val. grodavo husarų pulko orkestras, nuolat ten sutraukiantis gausią publiką. O flirtas, anot kurortinės spaudos, Palangoje vyksta visur ir visada: miške, pliaže, hamake, vandenyje, verandoje, šokių salėje, arklių lenktynėse. Ypatingas pagyvėjimas kurorte jaučiamas tada, kai apsilanko kokia šauni vyriška kompanija, tarkim, kad ir 1-oji lakūnų eskadrilė, oru iš Kauno atkeliavusi 1933 m. birželio 10-ają. Vasaroti Palangoje ir ten neužmegzti nė menkiausios meilės intrigėlės buvo laikoma blogu tonu.

Štai ką apie tai rašo „Sekmadienis“: „Kiekvienas vyras, nors jis būtų ir didžiausias kelmas, būtinai išsigalvoja, kad jį buvo „iki ausų“ Palangoj įsimylėjusi krūva ponių ir panelių. Jis tik drebėjęs, kad jos pavyduliaudamos neįsikibtų į plaukus“. Tokiomis dažnai pagražintomis, o kartais ir visai iš piršto laužtomis istorijomis Kaunas gyveno visą šaltą žiemos sezoną. Iki kitos vasaros.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"