TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Įspaudai mūsų atminty

Ko nesukruto padaryti valstybė, nuveikė vienas žmogus - fotomenininkas Rimantas Dichavičius, pastarąjį dešimtmetį aktyviai užsiimantis leidyba. 

Pradėjęs nuo Lietuvos menininkus pristatančių kalendorių, jis perėjo prie solidžių albumų (Giedriaus Kazimierėno, Šarūno Saukos, Antano Kmieliausko ir kt.). Baigtas rengti ir galbūt jau šio mėnesio pabaigoje pasirodys grandiozinio - tritomio - leidinio "Laisvės palytėti" pirmasis tomas. Jame apie 400 puslapių, kuriuose pristatoma daugiau nei 50 dailininkų. Leidinį remia JAV veikiantis Gražutės Šlapelytės-Sirutienės fondas. 

Kitiems tomams liko dar apie 1000 puslapių ir daugiau nei 100 autorių. Sumanymas - parodyti, ką atkurtai Lietuvos valstybei nuveikė dailininkai. "Kiekvienas padarė ką nors unikalaus, - sako R.Dichavičius. - Į mūsų Laisvės rūmą įkalė po auksinę ar briliantinę vinį. Kūrė paminklus, heraldinius ženklus ir žymenis, pinigų banknotus ir monetas, pašto ženklus, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybės apdovanojimus, miestų merų regalijas, liturginius reikmenis  ir t.t. Niekas neatsirado savaime, tai dailininkų darbas ir talentas, jų duoklė valstybei." 

Pirminis impulsas, pasak sudarytojo, buvo pasiutimas - dėl visuotinio abejingumo, nesidomėjimo ir nenoro žinoti: "Aš jau net keikiuosi! - neslepia R.Dichavičius. - Net ir dailininkai iš pradžių nesuprato, ką sumaniau, kiekvienam reikėjo išaiškinti nuo A iki Z." Medžiagos rinkimas ir bendravimas su autoriais užėmė ketverius metus. "Reikia skubėti daryti, ką gali, - ragina save fotomenininkas. - Per tuos metus mirė septyni leidinyje pristatomi autoriai." Kad būtų kur laikyti visą medžiagą - diskelius, papildomą literatūrą ir t.t. -  sudarytojui teko pirkti tris naujas spintas. 

"Šis albumas - ir menas, grožis, estetika, ir faktai, istorija." Tarp pirmame tome pristatomų dailininkų: Arvydas Každailis, Stanislovas Kuzma, Vaidila Liudvikas Gedminas, Romualdas Karpavičius, Antanas Žukauskas, Jonas Jagėla, Nerijus Treinys, Petras Repšys, Gitenis Umbrasas, Arūnas Sakalauskas, Algirdas Bosas, Eimantas Ludavičius, Joana Noreikaitė, Petras Henrikas Garška ir kiti. "Valstybė - ne tik berželiai, pušaitės ir ežerėliai. Valstybė - tai žymuo, ženklas ir simbolis", - naujuoju darbu tvirtina R.Dichavičius. 

Siūlome paskaityti Rimanto Dichavičiaus parašytą įžanginį leidinio "Laisvės paženklinti" tekstą.

*******

Mūsų laisvė prisikėlė iš pelenų - lyg stebuklingas paukštis Feniksas. Laisvei atkovoti reikėjo šviesios dvasios, stiprios valios, drąsos ir pasiaukojamų veiksmų. Laimė, kad lemiamu momentu šias savybes mūsų tauta parodė. 

Atgimusius iš kovos ir kančios mus vedė tiesa ir teisingumas: DIEVAS, GARBĖ, TĖVYNĖ, LAISVĖ - iš amžių atėjusi ir vėl atgimusi pamatinių vertybių hierarchija. Laisvė kaip oras, maistas, vanduo... Jos netekus veikia tik savisaugos instinktas, nebelieka nei jėgų, nei sparnų dvasiniam skrydžiui, tikrajai kūrybai. Žmogus gali numirti nė nesuvokęs, kas jis toks ir kuo jis galėjo tapti. Tik laisvė suteikia gyvenimo pilnatvę. Surakinta siela negali tobulėti, skleistis, o baimėje gyvendamas žmogus tampa nevisavertis. 

Ir tauta be laisvės įgauna vergo požymių. Nelaisvė pakerta tautos kūrybines galias. Lietuvoje prie laisvės atgavimo prisidėjo visi, kas tik kuo galėjo. Gal sąmoningai, gal nesąmoningai, bet daugelis buvo pasiryžę sumokėti ir pačią didžiausią kainą. Būtent brangus laisvės kraujas ir buvo išlietas šalia Vilniaus televizijos bokšto, Parlamento ir valstybės sienų. 

Visų okupantų buvo ir lieka viena politika: palikti užimtą kraštą be šviesuolių, be kultūros, istorinės atminties, be kūrybinių galių. Palūžusios dvasios žmogus žūva anksčiausiai. Skaudžios istorijos pamokos byloja, kad sykį priešui nusileidus, dažnai sulaukiama dar didesnių ir absurdiškesnių reikalavimų. 

Sovietų lageriuose buvo kalinama tūkstančiai kūrybingiausių žmonių: rašytojų, dailininkų, mokslininkų. Net džiazas buvo smerkiamas kaip "buržuazinio meno išraiška..." 

Ką gi, meno ženklai yra užkoduota atmintis. Todėl pirmiausia ir buvo siekiama ją ištrinti. Iš bibliotekų ir privačių rinkinių paimta tūkstančiai knygų tomų, įvesta griežta cenzūra, nugriauti istoriniai, tautiniai paminklai, kryžiai, uždarytos ir sandėliais paverstos bažnyčios, koplyčios, sunaikinti ar išvežti į Rusiją istoriniai archyvai. Vien iš Nesvyžiaus (dab. Baltarusija) išgabenti Radvilų giminės pergamentai, rankraščiai, metrikai, senosios knygos sudaro daugiau kaip 500 tomų. O žmonės, kurie bandė išsaugoti ar slėpti tuos laisvės ženklus, buvo baudžiami Sibiru, kalėjimais ar tiesiog naikinami. Okupantai visad žinojo simbolio ir tikėjimo jėgą, todėl degino knygas, sprogdino paminklus. Ištisus dešimtmečius mūsų sąmonė buvo teršiama ir užteršta atneštiniais svetimkūniais - ženklais ir simboliais. Ir tik neoficiali, nelegali atmintis padėjo mums išlikti, atgimusi tėvynė nusimetė seną raudoną drabužį su penkiakampėmis, kūjais ir pjautuvais. 

Laisvės siekis ir laisva mintis atvedė prie Kovo 11-osios, kuri pakeitė ne tik mūsų valstybę, bet ir Europą, net pasaulį - tai žino visi, kas nėra akli ir kurti. Tauta nebūna didelė ar maža - tokios būna tik teritorijos ar jų gyventojų skaičius. Tauta turi kitus - istorinius ir dvasinius - matmenis. Globaliame pasaulyje tėvynė - tai mūsų namai, atskaitos taškas, matas viskam kitam. Mes gimėme joje, o ji gyvena mumyse. Negali būti suverenios valstybės kitoje valstybėje. 

Kovo 11-ąją Aukščiausiajai tarybai (Atkuriamajam Seimui) nubalsavus už Lietuvos savarankiško kelio tęsimą pagal prieškario nepriklausomos valstybės sąrangą ir tą pačią valandą atsisakius sovietų atgabentos butaforijos, reikėjo tuoj pat užpildyti tą išvalytą sistemą naujais - jau laisvos Lietuvos - ženklais. Reikėjo naujuosius laisvės simbolius parodyti mums patiems, saviesiems, išlikusiems po visų neteisybių, represijų, tremčių ir patyčių. Bet tos mūsų laisvės ženklus reikėjo parodyti ir visam pasauliui. Kaip ir buvusiems okupantams, tebesisukiojusiems mūsų kieme su savo tankais. Reikėjo paliudyti, kad mes nesame klusnūs vergai, kuriuos tikėtasi engti amžinai. 

Per trumpą laiką reikėjo iš naujo sukurti ir aatkurti visą ženklų sistemą: vėliavą, heraldiką, valstybės riboženklius, pinigus ir t.t. Reikėjo atkurti visas savo jėgos struktūras: muitinę, policiją, krašto apsaugą, kariuomenę ir jas aprengti kitais, Lietuvos pareigūnų, drabužiais demonstruojant, kad šie žmonės - nebe okupanto parankiniai, bet laisvos tautos statytojai, kūrėjai ir gynėjai. Kad atkurtosios valstybės žmonės jais pasitikėtų, jie turėjo visa savo išvaizda esmingai skirtis nuo anksčiau buvusiųjų ir savo elgesiu tai paliudyti. 

Tai buvo ne prabangos, bet būtinybės žingsnis. Jis suvienijo menininkus, politikus, istorikus ir mokslininkus. Šią naująją ženklų sistemą turėjo atlikti savo sričių profesionalai - originaliai, estetiškai, žinoma, suderinę istorinę atmintį, teisingumą ir modernų pasaulį, jaučiant laiko dvasią, šiuolaikinę stilistiką ir panaudojant modernias technologijas. Atrodo, tai buvo tik nauja laisvės ženklų sistema, bet joje slypėjo ir pareiga, atsakomybė, mūsų pozicija ir jėga. Ji skatino tarptautinę apsaugą, savo teisių gynimą, atspindėjo naująją vertybių sistemą ir moralinius kriterijus. Ji buvo naujasis mūsų Veidas ir Dvasia. 

Todėl naujoji laisvės ženklų sistema privalėjo įgauti išraiškingą, įtaigią, aiškiai suvokiamą formą. Tokią ją tegalėjo sukurti dailininkai, turintys pilietinės nuovokos, gerai suprantantys žmogaus ir valstybės reikšmę ir prasmę, jaučiantys ir mokantys valdyti meno formas, sugebantys linijomis, dėmėmis ir spalvų plastika sukurti iškalbingą kūrinį, aišku, paklusdami estetikos dėsniams, kai maksimalus simbolinis ir plastinis krūvis turi išsitekti net ir mažo kūrinio erdvėje ir formoje. "Priešas simbolių bijo labiau nei ginklų", - liudija amžių patirtis. 

Lietuvai reikėjo drabužio, kad laisvė būtų ne tik jaučiama, bet ir matoma pasaulyje. Tas drabužis - tai simboliai ir ženklai, įtvirtinantys Lietuvos valstybę, tautos savimonę, jos kalbą ir kultūrą. Tai įspaudai mūsų atminty ir dovana kitoms kartoms: heraldika, paminklai, ordinai ir medaliai, visi valstybingumo žymenys, vėliavos, pinigai, monetos, pašto ženklai, emblemos ir, be abejo, savarankiški meno kūriniai - vaizduojamosios ir taikomosios dailės, literatūros, muzikos, teatro ir kitų žanrų. Tą drabužį mes visi tebekuriame.

Meno kūriniai - tarsi kūrėjų dvasioje išauginti ir išsiskleidę medžiai. Juose sukaupta patirtis, įgavusi naują regėjimą, naują formą. Prisikėlė tai, kas buvo uždrausta, paniekinta ir sutrypta. Kiekvienos šalies istorinis valstybingumo tęstinumas be savo ženklų sistemos neįmanomas, nes už simbolio glūdi idėja, mintis, istorija. 

Kas pažįsta ir valdo istoriją, tas valdo ir dabartį, tas projektuoja ateitį. 

Kiekvienas iš mūsų pina Lietuvai vainiką, be abejo, kaip kuris moka, jaučia, gali. Poetas, įsiklausęs į savo sielos ir širdies plazdėjimą, suteikia jiems skaidrią mintį ir skambų, lakų žodį, įsimenantį kartų kartoms. Kartais tie žodžiai tampa dainomis, kurios mus lydi nuo pat lopšio. 

Į laisvės procesą įsitraukė ne tik profesionalai dailininkai ar tautodailininkai, bet visi, kas suprato ir jautė vizualaus ženklo reikšmę ir šio laiko būtinumą. Ne viskas buvo itin profesionalu, bet viskas gimė iš vidinės būtinybės ir prisidėjo prie savo valstybės, laisvės, savęs suvokimo ir įtvirtinimo - vaizdu, žodžiu, gestu. Tai ir buvo ilgai kauptos energijos proveržis. 

Atgimimo ženklų ištakų rasime dar gūdžiais okupacijos metais, kai laisvės gruntas buvo ruošiamas pamažu - partizanų bunkeriuose, redaguojant pogrindžio leidinius; pusiau slaptai, kai buvo bandoma Ezopo kalba pasakyti reikšmingų dalykų. Visose gudravimo dvikovose buvo bandoma laimėti nors mažą lopinėlį tiesos ir žmogiškojo orumo. 

Savo indėlį į laisvės rūmą sunešė visa tauta, tūkstančiai žmonių, visos kūrybinės sąjungos. Rašytojai ir dabar taria savo žodį - ir jis įauga į mūsų kultūrinę terpę. Kompozitorių kūryba skamba nuo visų scenų. Ir tik dailininkai ir jų kūryba išbarstyta po visą Lietuvą. Šioje knygoje akcentuojame būtent vizualią dvasios išraišką. Norisi nors dalį šios kūrybos surinkti po vienu stogu, po šios knygos viršeliu - kitiems parodyti ir patiems pasižiūrėti. 

Tai lyg noras grįžti prie tautinių šaknų. Archetipai, alegorijos, metaforos ir simboliai padeda įžvelgti tai, kas yra už daiktų, už kasdienybės. Šie ženklai, nešantys idėją ir mintį, turi ir dar vieną, ne mažiau svarbią, ypatybę - estetinį-emocinį kodą. Ir tai matome ne tik paminkluose ar istoriniuose paveiksluose, bet ir pačiose mažiausiose meno formose - visur, kur slypi kultūros, civilizacijos ir grožio pėdsakai. 

Vėliau ateina kitas laisvės suvokimo ir pajautos etapas. Pabunda jėgos, apie kurių buvimą net neįtarėme. Baimė atslūgsta, pajunti, kad rankos jau tavęs klauso, kad mintis kitaip kibirkščiuoja, durys ir langai plačiau atsiveria į pasaulį. Ir tu jau nebe tas, kas buvai vakar. Supranti, kad ir gyventi, ir veikti būtina kitaip nei vakar... 

Anksčiau galėjai tik atrodyti, o dabar privalai būti. 

"Menas - ne gyvenimo atspindys, bet pats gyvenimas. Menas - ne technika, bet dvasia. Jos visi išgyvenimai ir patirtis. Deja, dar neparodyti sovietiniai lageriai, kalėjimai, kankinimo vienutės, sušaudymų vietos, žodžiu, didieji praradimai - dvasiniai ir fiziniai. Menas dar tik bando atsitiesti, apžvelgti savo prigimtį ir paskirtį. Jis supras savo begalinę skolą" (Varlamas Šalamovas). 

Daug Lietuvos dailininkų veikė ne tik savo profesijos srityje, nes kūrybingas žmogus susikuria ir nuolat plečia savo veiklos lauką. Turim pavyzdžių, kai dailininkai, atėję į literatūrą ar žurnalistiką, ten palieka žymių pėdsakų, pvz., Leonardas Gutauskas, Vytautas Mačiuika, Vytautas Šerys, Šarūnas Šimulynas, Jurga Ivanauskaitė, Vaidotas Žukas, Antanas Martinaitis, Eduardas Juchnevičius ir kt. 

Šioje knygoje skaitytojas pamatys daugybę darbų, kurie okupacijos metais negalėjo pasirodyti viešumoje. Fragmentiški prisiminimai, muzikos, dailės kūryba, literatūra liudija, kaip skubėta užpildyti baltąsias dėmes, nes lig šiol bendrajame tarybinės kultūros kontekste mūsų meno kūrėjų bandymai būti lietuviškiems buvo paniekinti, pažeminti arba visiškai atmesti. Todėl tai, kas buvo iškovota ir apginta, privalo būti išsaugota, pratęsta ir gausinama. 

Gyvenimą kasdien papildo nauji įvykiai ir ženklai. Nors šios knygos užmojis ir apimtis nemenka, ji toli gražu negali parodyti visko, kas įvyko, kas užgimė Lietuvoje per tuos atgimusios dvasios laikus. Bet ir tai, ką skaitytojas joje pamatys, su kuo per ją susipažins, manau, vis dėlto nors kukliai, bet svariai parodys, kuo mes buvome, kas esame ir kuo būsime. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"