TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

J.Čeičytė: iš suodžių ir aukso

2012 04 26 6:00

"Sujauktas finalas, - replikuoja tapytoja Juzefa (Juta) Čeičytė, dramatiškas tiesas mokanti išsakyti ironiškai. Ir teatrališkai, tarsi nemirtingų Williamo Shakespeare'o monologų eilutes, kaip antai apie išgverusią gadynę. "Išeinu nepadariusi labai daug, tiek, kiek galėjau."  

Jai, darbščių, tvarkingų ir padorių ūkininkų dukrai, tai didžiausias nesmagumas ir nepatogumas. "Dirbk sunkiai, mirk laisvas", - užrašė dailininkė ant vieno paveikslo rėmų didžiausio kūrybinio intensyvumo laikais. Aldona Liobytė, 1962 metais sveikindama bičiulę vykusiai pasirodžius Akademiniame dramos teatre - sukūrus įspūdingą scenografiją Kazimieros Kymantaitės režisuotam spektakliui pagal Justino Marcinkevičiaus poemą "Kraujas ir pelenai" - žavėjosi "skruzdės darbštumu, kupranugario patvarumu, kregždės šmaikštumu"... 

"Anksčiau atsirasdavo, kas į mane pažvelgtų sodriai, - dėsto dailininkė. - Kas žiūrėdamas į paveikslus galėdavo ir matyti, ir jausti. Koks nors netyčia į dirbtuvę užklydęs Maskvos, Leningrado ar Lenkijos menotyrininkas. Tarsi sparnai išaugdavo." Čionykščių rašiusiųjų net labai profesionalius opusus ji apibūdina kaip "sausus". Maloni išimtis buvo profesorė Viktorija Daujotytė, neseniai netikėtai turbūt ir sau pačiai "atradusi" J.Čeičytę ir keliose savo knygose pasakiusi, ką sunkiai bandė apčiuopti kiti.

Persona non grata

Gegužę J.Čeičytei sukaks devyniasdešimt. Ta proga jos darželyje prie daugiabučio namo sostinės Antakalnyje atsiras naujų augintinių. Šalia didžiulio jazmino, į kurio byrančius baltus žiedlapius ji taip mėgo žiūrėti, kai akys buvo šviesesnės. Atmintyje likęs žiedlapių kritimas - postūmis eilėraščiui ar miniatiūrai. Kūryba srūva nenutrūkstamai, nors aplinkybės įnirtingai priešinasi. Bet ir anksčiau nebuvo paprasta. Darbštūs, tvarkingi ir padorūs Lietuvos ūkininkai, jos tėvai, užėjus sovietams paskelbti liaudies priešais ir ištremti.

Dailininkė, dar studentė - liaudies priešų dukra, be to, Lietuvos partizano sesuo, todėl metama iš Dailės instituto paskutinio kurso, įrašoma į tremiamųjų sąrašus, gaudoma po visą Lietuvą. Žymė ilgiems dešimtmečiams. Ir vėliau, jau atsivėrus durims į legalų gyvenimą, kelią vis pastodavo kliūtys. Netgi Atgimimo metais jos neišleido į Paryžių, apie kurį studijų metais taip svajojo - pripulti prie ten sukauptų dailės istorijos šaltinių. Apie tai mąstant visada tenka grįžti prie paradokso: "Uždarė, neišleido, apstatė šnipais ir provokatoriais. Bet - kažin kokie būtume tapę dailininkai laisvės sąlygomis? Gal net prastesni. Tokia mūsų dalia - uždarumo dalia. Idėjas turėjome rauti iš savęs, o ne kur nors pasižvalgę, nuo ko nors nusižiūrėję". 

"Čia ne tapyba", - raukėsi tapytojai tradicionalistai, pagaliau surengtoje didžiulėje 1982 metų parodoje pamatę J.Čeičytės paveikslus. Kolegos "atmetė" abstrakcionistinį bylojimą faktūromis, reljefais (pagaviai žaidžiančiais su šviesa ir nuolat kintančiais keičiantis apšvietimui - teatrinio mąstymo įtaka), blizgesiais, kosminės mitologijos įvaizdžiais. Toks tada buvo "cechinis susiskaldymas", pasak legendinės dailėtyrininkės Gražinos Kliaugienės, neleidęs teatro dailininkės taip lengvai pripažinti tapytoja. "Aš kaip piktžolė, - ironizuoja J.Čeičytė. - Kiek mane rauna, stumia, veja, vis tiek einu, ropoju ir vėl išdygstu! Vis tiek kikenu. Taip ir nušoksiu į Rokantiškes."

Du mylimieji 

Dailininkė dažnai svarsto, kokia graži šiandien būtų Lietuva, jei ne penkių dešimtmečių bolševikinis maras. Gražūs kaimai, sodybos. Jei krašto raida būtų taip natūraliai ir tekėjusi. Jos gimtoji sodyba Rokiškio rajono Aleknų kaime netoli Latvijos sienos, ištrėmus tėvus, atiteko okupantų pakalikams. Kai šie vėliau statėsi mūrinuką miestelyje - Juodupėje, išsivežė kieme dunksojusius didžiulius akmenis ir senovines girnapuses. 

"Kodėl jūs taip mėgstate akmenis?" - klausė dailininkę profesorė V.Daujotytė. Todėl, kad kojos dar atsimena saulės įkaitintų vaikystės akmenų šilumą. Ant jų susėsdavo pasišnekėti ateidavę kaimiečiai. Akmenys žino amžių paslaptis. Riedulių kompozicija po jos buto langais prieš keletą metų išdygo lyg netyčia, lyg iš niekur. Sumanymas kilo šnekantis su kaimynystėje gyvenančiu dailininku Giteniu Umbrasu apie dovaną savo - Mykolo Kleopo Oginskio - gatvei. Abu neiširę, nebijantys rizikuoti, pilietiški - ir pastatė. Tokia dosni Jutos prigimtis - apdovanoti. Muziejus - savo darbais, gimtinės žmones - liaudies meistro išdrožtu atminimo kryžiumi, Juodupę - vėliava, kurią sukurti užsakė tekstilininkei Margaritai Čepukienei. Išdraskyta tėviškė - jos viso gyvenimo sopė. Gimtinę be galo gražiai aprašė prisiminimuose, į ją vis grįžta eilėraščiais ir piešiniais. "Aš dabar atsiminsiu kiekvieną diemedį, kiekvieną smidrą, geltonąjį jurginą, už kurio užlįsdavau pasislėpti nuo visų, buomą arkliams pririšti, ant kurio mane užkeldavo ir turėdavau juo pereiti nenukritusi."

"Dabar aš turiu tik du mylimuosius, - iškilmingai pareiškia J.Čeičytė. - Vilnių ir tėviškę. Ir abu dar labai apšepę." Neapšepę! M.K.Oginskio gatvė garsės jazminais ir akmenimis, o atkampiame Aleknų kaime, buvusioje Jutos tėvų žemėje, kur pavasarį pievas užliedavo Juodoji upelė ir tarp žydinčių purienų atplaukdavo neršti žuvys, dabar auga miškas, susodintas jos seserų vaikų ir vaikaičių.

Didžioji draugystė

"Jeigu netapsiu aktore arba dailininke, būsiu labai nelaiminga", - prieš kokį dešimtmetį per Jutos parodos atidarymą Rokiškio krašto muziejuje jos vaikystės svajones prisiminė vyriausioji sesuo Paulina. Nors pati Juta sako į teatrą buvusi likimo nublokšta, ši erdvė viliojo. Traukė noras patirti čia susibėgančių įvairių menų stebuklų. Ir noras pilką buitį puošti teatriniais žaidimais. "Vaidilos" teatre sutiko draugų - Emiliją ir Aldoną Liobytes, vėliau K.Kymantaitę, taip pat Juozą Kanopką, Vladą Jurkūną... Labai teatrališka trijų "narsių moterų" - Jutos, Kazės ir Aldonos - draugystė ir šiandien Jutai šviečia kaip nepaprasta dovana.

Nors susipykdavo, nors ginčydavosi, tarsi seserys ėjo, pasak A.Liobytės, "per gyvenimo kalvas ir slėnius, kartais klupdamos, kartais kirsdamos šunims per blakstienas". Trumpos stotelės buvo Valstybinis dramos teatras, Operos ir baleto teatras. Klaipėdos dramos teatre gyveno tarsi šeimoje. Vieną po kito apipavidalino dešimtis spektaklių, tarp kurių netrūko planinės ideologinės produkcijos. Dailininkė pradėjo kelti sau ir režisieriams reikalavimus mąstyti sąlygiškiau, labiau pasitikėti metaforų iškalbumu ir žiūrovais. Apie tai byloja anuomet populiaraus spektaklio "Gylys" revoliucingas apipavidalinimas (jį iš pradžių priešiškai sutiko ir aktoriai) arba neįgyvendintų sumanymų eskizai, šiandien saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

J.Čeičytė prisimena, kad dekoracijų ceche visada stovėjo suodžių ir aukso spalvos dažų statinės. Iš suodžių ir aukso kilo rūmai, Verona su Džuljetos balkonėliu, stebuklų miškai. Gniaužiamas lietuviškumas gražiai sušvito A.Liobytės "Meškos trobelėje". Be kita ko, vieną pirmųjų vaidmenų tame spektaklyje sukūrė aktorė Gražina Balandytė, greit "išaugusi" Klaipėdos sceną, atsidūrusi Kaune, tačiau buvusių kolegų klaipėdiečių ir šiandien nepamirštanti. Galingu patriotiniu manifestu galėjo tapti Balio Sruogos "Milžino paunksmė", kurią Vilniuje ketino statyti Romualdas Juknevičius.

Išlikę scenovaizdžio ir kostiumų eskizai leidžia įsivaizduoti planuotą įspūdingą reginį. "Dailininkė J.Čeičytė absoliučiai pasitiki žiūrovu, - rašė teatro kritikė Dana Rutkutė 1961 metais. - Jos apipavidalinime nėra nieko nereikalingo. Skoninguose sprendimuose lakoniškai įsikūnija giliai dailininkę sujaudinusi mintis. Ji visada ryški, jaudina ir žiūrovą ir verčia susimąstyti." 

Energija

Laisvą minutę teatro dailininkė, nusičiupusi kuklią popieriaus ar tolio skiautelę, piešė, tapė, liejo nuotaikas ir nuojautas, ir tai buvo vėliau išgarsintas tylusis modernizmas. Darbai ne parodoms, o stalčiui ir stelažams. Paradoksas, bet J.Čeičytė tik paskutinę akimirką pateko į 1997 metais rengtos didžiulės parodos "Tylusis modernizmas" ekspoziciją...

"Čia dievaižin kokia muzika išgrota, - paprašyta pakomentuoti darbą "Karalius Lyras" sako autorė. - Ir abstrakčioji tapyba, ir visas scenografinis sprendimas." Kartais dailininkė abstraktų darbą tyčia pavadindavo kokios nors pjesės vardu - kad apsidraustų. Versdama savo tapybos albumo lapus stabteli ties "Universitetui 400". Tada, prieš universiteto didįjį jubiliejų 1979-aisiais, daug menininkų sulaukė užsakymų papuošti šios aukštosios mokyklos erdves menais. Žinodama, kad oficialių užsakymų nesulauks, J.Čeičytė užsakė sau pati. Nutapė laiko dantų gerokai paliestą seną foliantą.

"Niekas nežino, kiek čia energijos įdėta, - taria autorė. - Ties kiekviena briauna, kiekvienu šešėliuku vargta..." Atverčia mėgstamą paveikslą "Mano lėlė", su kuriuo nenori skirtis, nors buvo norinčiųjų įsigyti: "Čia autoportretas - matot gi, kad burna užsiūta."

Daug tapytojos darbų atsidūrė asmeniniuose rinkiniuose, nemažai atiteko valstybei - muziejams. "Galėtų būti graži galerija" - prisiminusi anos istorinės - pirmosios - parodos ekspoziciją dabartinio Šiuolaikinio meno centro erdvėse sako Juta. Bet ji nieko neapsunkins, kaip daro jos kolegos, savo pageidavimais-reikalavimais. Vienas paveikslas, asambliažas "Venecija", eksponuojamas Nacionalinėje galerijoje, keletą darbų įsigijo Viktoro Butkaus kuriamas Modernaus meno centras... Užteks tos garbės.

Moralinė tešla

Po teatro ėjo kinas. Nenorėdami paleisti talentingos dailininkės ir geros bičiulės, klaipėdiečiai ją gundė galimybėmis režisuoti. Kinui atiduota šešiolika metų. Debiutas - kostiumai pirmajam spalvotam lietuviškam meniniam filmui "Marš, marš, tra ta ta", tada laikytam nesėkme, dabar "reabilituotam" dėl novatoriškumo paieškų. Dirbant kine, pasak J.Čeičytės, tučtuojau atsiskleidžia negražiosios asmenybės pusės, labai greit pasirodo, kieno moralinė tešla stipri, kieno silpna...

"Kiek Lietuvos esu prifotografavusi! - prisimena dailininkė vadinamąsias natūros paieškas. Ir lengva, ir sunku buvo su Raimondu Vabalu, Algirdu Araminu, Arūnu Žebriūnu, kitais režisieriais. Darbo kine, kad ir kokių nutrūktgalviškų ir kūrybingų akimirkų būta, ji nepamėgo. Geriausia - akis į akį su keturkampiu, paveikslu. Ėjo į pensiją tikėdamasi dar daug pasakyti. Žinoma, ir pasakė, nors užgriuvusio Atgimimo metais traukė mitingų aikštės, vėliau Piliečių chartijos susibūrimai, 1991-ųjų sausio laužai. Viskas atsiskleidžia tapyboje - laisvėjimo ir laisvės metais didžioji abstrakcionistė ėmėsi figūrinės simbolistinės dailės. Paskui pradėjo prastėti regėjimas. Po tiek metų narsių kovų teatre ir kine nuolat švitinant prožektoriams. "Jie ir išplikino akis.

Būdavo, po keletą savaičių spalvų neskirdavau. Maniau, kažin kiek padarysiu, o atsistoju prieš molbertą - kaip rūke, lyg kokia bejėgė." Paradoksas, bet iš tos bejėgystės ištryško poezija ir piešiniai, pradžiuginę ne vieną jos kūrybos gerbėją. Dar kartą apstulbinę drąsa. Ji nebijojo būti nesuprasta konvencijų sukaustytų ar miesčioniškų vertinimų. Piešiniai - iš atminties, įgudusi ranka judėjo savaime. Eilėraščiai - su sava sakytine melodika.

Daug blogo

Ilgai, iki išėjo į pensiją, dailininkė neturėjo savo buto (Zacharijus Grigoraitis iš Lietuvos kino studijos juokaudavo, kad ant jos paminklo po mirties bus galima užrašyti: "Ji niekada neturėjo savo kvadratūros"), gyveno dirbtuvėje A.Goštauto gatvėje, šalia darbų, kuriuos džiugiai parodydavo visiems norintiesiems. Nors trukdė kurti ir susikaupti, ten dažnai dūgzdavo svečiai: dailininkai, aktoriai, šiaip draugai. Žinoma, ir KGB agentai, ir nežinia kodėl besiveržiantys draugauti asmenys. Kai J.Čeičytė iš Klaipėdos susirengė į Vilnių, viena aktorė, įteikdama spontanišką dovaną, prisipažino: "Juta, aš tau esu padariusi daug blogo". Kiek tokių prisipažinimų liko neišgirsta ir iš dabar siekiančiųjų bendrauti. 

Kažkada, kai dar nebuvo tapusi poete, J.Čeičytė užsirašė tokius apmąstymus: "Nieko nėra trapesnio už patį kūrėją, nieko nėra gražesnio už jo širdį, jis lyg gvazdikas, prasiskleidęs prieš pat pirmąsias rudens šalnas. Beginklis, užsidengęs akis prieš baisų gyvenimo žvėrį. Mažas žmogelis, bet niekur nebėga, jo drąsa didesnė už jo paties širdį."

Didysis interviu

- Ko labiausiai norėtumėt jubiliejaus proga?

- Italijoj šiltai pabūt. Tiesa, gegužę ir čia nebebus šalta. Užteks ir kaladės - mano suolelio - palangėj. Žiūrėsiu į diemedį.

- Dabar įsivaizduokit, kad sakot šventinę kalbą.

- Nėra didesnio marazmo už šventines kalbas. 

- Kodėl jūs taip mėgstat akmenis?

- Kodėl čia visi manęs to klausia? Akmuo man patinka, nes kietas ir tylus, be galo paslaptingas.

- O paukščius?

- Ar aš dabar turiu lekciją apie žvirblį skaityti?

- O teatrą?

- Nusibodęs iki kaklo. Aš jame nebedalyvauju nežinau jau kiek metų. 

- O meną?

- Tokių, kad labai mėgtų savo darbus, pakankamai mačiau. Pakabina paveikslą parodoj, vaikšto aplink ir vis žiūri. Gal ir gerai, iš savo klaidų mokosi.

- Įsivaizduokit, kad reikia pasakyti šventinę kalbą.

- Įsivaizduoju!.. Kokia proga? 

- Kokia norėtumėt?

- Pavasario! Išeini į palangę, tulpės sužydusios, viskas žydi, ir ne prakalbą rėži, bet giesmę sugiedi. Diemedžiui, pivonijom ir visom gėlėm, vardais nežymėtom, kaip litaniją šventai Marijai. Čia tai būtų drąsu. 

- Jūs šiaip labai drąsi.

- Nebūčiau tokia buvus, nuo KGB nebūčiau pabėgus. 

- Kad tapot dailininke, laimė?

- Nei laimė, nei ką. Čia mano dalia. Atvažiavau į Vilnių, apsigyvenau pas giminaitį, sako, stok į dailę. 

- Koks tada buvo Vilnius?

- Lenkų provincija. Nugyventas klaikiai, negaliu apsakyt, niekas čia neremontuota, namai nedažyti. Eidavom su Mile Liobyte Šv.Ignoto gatve ir sustodavom prie ilgos sienos. Galvodavau, va jeigu šitą sienos plotelį į auksinį rėmą įdėt, būtų puikus paveikslas. Ir daugiau nieko nereikia, tik prikabinėji rėmų, ir paroda, gyvi paveikslai. 

- Kuo ypatinga ta siena?

- Tapybiška. Su gyvenimo sluoksniais, dėmėm, ženklais, potėpiais, spalvom. Per visą miestą pereini ir prikabini, prikabini, prikabini. Tai matai, kaip galima meną kurt, nereikia čia nei prakaito, nei molbertų, nieko, - jis gyvuoja visur aplink. Prisidaryk rėmų ir bėk per Vilnių. Štai ir projektas: "Vilnius - paveikslų miestas"! 

Trumpai 

Tapytoja, teatro ir kino dailininkė Juzefa (Juta) Čeičytė gimė 1922 metų gegužės 22 dieną Aleknų kaime, Rokiškio rajone. Mokėsi Rokiškio, Joniškio, Linkuvos gimnazijose. 1941 metais atvyko į Vilnių, čia mokytojavo, dirbo "Vaidilos" teatre ir studijavo tapybą Dailės institute. 1948 metais iš instituto buvo išmesta kaip "liaudies priešė".

Dirbo Valstybiniame operos ir baleto teatre, nuo 1949 metų - Klaipėdos dramos teatre. Gavusi specialų leidimą, diplomą apsigynė 1953 metais. Nuo 1962 metų - Lietuvos kino studijos dailininkė. Nuo 1978 metų - laisva menininkė. LSSR nusipelniusi meno veikėja, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos laureatė (1997), Rokiškio krašto garbės pilietė. Išleido 2 tapybos albumus, 3 piešinių, 4 poezijos knygas. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"