TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Japonijos spalvos ir skoniai (I dalis)

2015 02 17 13:55
Aurelijaus Zyko nuotraukos

Japonija turi du veidus. Ji yra dviveidė ne tik savo charakteriu, savo įdomia tradicijų ir modernumo samplaika. Ji yra dviveidė pačia savo geografija.

Nereikia kartoti, kad šią šalį sudaro tūkstančiai salų, ilga grandine išsidėsčiusių nuo subtropinių salelių prie pat Taivano iki šaltų ir snieguotų Sibiro salų prie Rusijos. Pagrindinė Japonijos sala Honšiū, kurios pavadinimas, beje, ir reiškia „pagrindinė provincija“, užima didžiąją dalį šalies teritorijos. Ją išilgai dalija retai gyvenamos kalnuotos vietovės su kalnų aukštybėse išsibarsčiusiais slėniais, o dauguma gyventojų yra susitelkę ankštose pajūrio lygumose.

Honšiū turi du pajūrius, kurie, atskirti kalnų, nuo senovės mažai bendravo tarpusavyje. Nors žiūrint į žemėlapį atrodo, kad Honšiū kirsti skersai yra vienas juokas, taip nėra. Kirsti Honšiū – tai važiuoti aukštais kalnų slėniais, pro ilgėliausius tamsius tunelius, palei gilius tarpeklius, kurių gilumoje žvilga sraunios kalnų upės. Kalnus kerta tik keletas geležinkelio linijų, o traukiniai čia važiuoja ypač retai. Todėl pagrindinė susisiekimo priemonė visgi čia yra autobusai ir automobiliai.

Du pajūriai – tai du geografiniai Japonijos veidai. Vienas jų – pietinis ir rytinis – šliejasi prie Ramiojo vandenyno ir vidinės Seto jūros. Kitas žvelgia į vakaruose tyvuliuojančią Japonijos jūrą, už kurios yra Korėja ir Mandžiūrija.

Kadaise, pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, tvarkydami savo valstybės administraciją, japonai pavadino palei Seto jūrą nusidriekusias lygumas Sanjo, tai yra saulės apšviesta kalnų puse. O palei Japonijos jūrą nusidriekusios lygumos gavo Sanino vardą, tai yra šešėlinė kalnų pusė.

Tai buvo labai seniai, tačiau ir dabar prie Seto jūros ir Ramiojo vandenyno prigudęs Japonijos veidas gauna gerokai daugiau ekonominės „saulės“ šviesos: būtent čia susiformavo didžiausi miestai, tokie kaip Tokijas, Jokohama, Osaka, Hirošima, Nagoja, Sendajus. Čia – daugiausia gyventojų, čia sukasi ekonominiai dantračiai ir verda visas šalies gyvenimas.

O Vakarinė Japonija gyvena tolimame šešėlyje už aukštų kalnų. Maži miesteliai pabirę pakrantėje, gyventojų skaičiumi ir dydžiu panašūs į Kauną, na, kartais į Vilnių. Ir poetiški vietovardžiai, primenantys kadaise buvusias klestėjimo dienas: Idzumas – „kylantys debesys“, Tottori – „gaudomi paukščiai“, Fukui – „laimės šulinys“, Tojama – „turtingas kalnas“, Kanadzava – „auksinė pelkė“...

Esu laimingas, kad savo pažintį su Japonija pradėjau nuo jos tamsiosios pusės. Čia iš tiesų dar gyvi praeities šešėliai, taip negailestingai naikinti Japonijos metropolijose. Gyvenant, – taip, gyvenant, o ne turistaujant, – čia galima užtikti tikrosios, tradicinės, Japonijos siluetus, žiūrinčius į civilizuotąją, stiklu ir plastiku dengtą dabartį.

Kanadzava, auksinė pelkė, turinti apie 450 tūkstančių gyventojų, tapo mano pirmuoju miestu Japonijoje. Tuo miestu, nuo kurio pradėjau savo pažintį su šia šalimi.

***

Schematiškai kalbant, Honšiū saloje yra viena vieta, kurioje dviejų Japonijos pakrančių neskiria kalnai. Ta vieta – labai ypatinga ir yra pačiame salos centre, toje vietoje, kur sala užlinksta it bumerangas.

Čia yra didžiausias Japonijoje ežeras, vadinamas tradicinio styginio instrumento bivos vardu. Į pietvakarius nuo ežero driekiasi didžiulė Jamato lyguma.

Ši lyguma, nors nesusisiekianti su jūra, yra Japonijos istorijos pradžių pradžia. Čia susitelkusios visos senosios Japonijos sostinės, tokios kaip Nara ir Kiotas, iš kurių valstybė buvo administruojama nuo pat VII amžiaus. Iki pat XIX amžiaus pabaigos ši lyguma vaidino ypač svarbų vaidmenį, būdama kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Ir palyginti visai neseniai ji prarado savo politinę reikšmę, 1869 metais imperatorių iš Kioto iškėlus į naujai išaugusį Tokijo miestą.

Japonijos valstybingumo aušroje princui Šiotoku diegiant kinišku modeliu paremtas valdymo ir administravimo sistemas, iš Jamato lygumos į visas puses buvo nutiesti gyvybiškai svarbūs keliai, prijungę visas valstybės periferijas. Teritorijos, per kurias ėjo šie keliai, suformavo septynis administracinius vienetus, taip ir vadinamus „keliais“, arba miči.

Šeši keliai tiesiogiai išėjo iš Jamato lygumos. Du iš jų vingiavo į vakarus: Sanjo – saulėtąja kalnų puse, o Saninas – šešėline. Kiti du ėjo į rytus: Tokaido palei Ramiojo vandenyno pakrantes, o Tosando – per atšiaurius, sunkiai pereinamus kalnus. Vienas kelias – Nankaido – vedė į pietus, į miškingus Jošino kalnus, iš kur buvo galima patekti į Šikoku salą. Ir dar vienas, paskutinis, kelias vedė į šiaurę, palei Japonijos jūros pakrantę. Tai buvo Hokuriku kelias.

Ši kelių sistema, susikūrusi prieš pusantro tūkstančio metų, yra aktuali ir dabar. Traukinių bėgiai yra nutiesti senųjų kelių vietose, o dažnai ir linijos yra vadinamos senaisiais vardais. Greitieji traukiniai šinkansenai, labai dažnai kursuojantys tarp Tokijo ir Osakos, važiuoja Tokaido linija, na, o Kanadzavos stotis yra Hokuriku linijoje.

Hokuriku kelio teritorija, prisišliejusi prie Japonijos jūros, Jamato lygumos, japonams visuomet atrodė kaip tolima ir atšiauri provincija. Į vieną atokiausių jos salų, Sado, kaip į retai gyvenamą ir laukinį kraštą, buvo netgi tremiami nusikaltėliai.

Iš pradžių teritorija buvo vadinama Koši šalimi. Šis pavadinimas kilo nuo japoniško žodžio kosu, tai yra „praeiti“, „kirsti tam tikrą kliūtį“. Vėliau pavadinimui buvo pritaikytas kiniškas tos pačios prasmės rašmuo 越, japoniškai tariamas kaip ecu, eči. Dar vėliau, kad būtų paprasčiau administruoti, šalis suskaidyta į keletą atskirų žemių, vadinamų Ečidzen (tai yra Ecu priešakys), Eččiū (Ecu vidurys) ir Ečigo (Ecu galas).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"