TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Japonijos spalvos ir skoniai (IV dalis)

2015 03 12 11:48
Kenrokueno sodas. Aurelijaus Zyko nuotraukos

Tą pavakarę aš sėdėjau ant Kanadzavos universiteto didžiojo baseino krašto, įmerkęs rankas į vandenį. Prie manęs priėjo iš matymo pažįstama amerikietė.

– Labas, – tarė ji japoniškai, – aš Lisa. Ar neliūdna?

– Ne, – atsakiau, – aš tik medituoju ir mėgaujuosi tekančia akimirka.

– Tu irgi japonų kultūros studentas?

– Taip.

– O kodėl tu pasirinkai Kanadzavą?

Iš tiesų, kodėl aš pasirinkau Kanadzavą? Kodėl pirmą kartą važiuodamas į Japoniją nesekiau masiniais studentų srautais į bent jau girdėtus universitetus? Vasedos, Keio ar Tokijo universitetas... Kai pasakau, kad mano pirmieji metai Japonijoje prabėgo Kanadzavoje, dauguma išties nustemba. O japonai ir savotiškai nudžiunga. Jų pirmoji frazė dažniausiai būna: „O, tai tikriausiai matei Kenrokueną?“

Tiesą sakant, Kenrokuenas ir buvo pagrindinis masalas man, tuo metu susidomėjusiam japoniškųjų sodų istorija ir stilistika, važiuoti studijuoti į šį miestelį Japonijos „išvirkščiojoje“ pusėje. Kenrokuenas – „šešių tobulybių sodas“ – vienas trijų garsiausių japoniškų sodų Japonijoje. Jis man tapo svarbiausia vieta Kanadzavoje. Dėl jo mano pirmieji studijų metai buvo labai įdomūs ir naudingi: šio objekto įkvėptas aš parašiau savo bakalauro darbą apie Edo laikotarpio sodų stilistiką. Jame aš galėjau mėgautis keturiais Japonijos metų laikais ir daugybe sezonų, apie kuriuos rašiau savo kursinį darbą Kanadzavos universitete.

Sodą įkūrė svarbiausias Kanadzavos istorijoje Maedų klanas. Jo kilmė – neramūs, žiaurūs kovojančių žemių laikai, kurie pagimdė didžiuosius XVI amžiaus pabaigos Japonijos vienytojus – Odą Nobunagą ir Tojotomį Hidejošį. Maeda Tošiie gimė Ovari žemėje, kaip ir kiti didieji vienytojai, vaikystėje draugavo su Tojotomiu, o vėliau, šiais istorinių kataklizmų laikais, lydėjo Odą jo žygdarbiuose.

Oda, užkariavęs priešų pilis ir atidavęs savo gyvenimą Japonijos suvienijimui, 1581 metais paskyrė ištikimąjį Maedą tolimos ir mažytės Noto žemės valdytoju. 1583-iaisiais šis savo rezidencija pasirinko Kanadzavos pilį ir išplėtė valdžią gretimose Kagos ir Eččiū žemėse. Maedos išgarsėjo protingu valdymu. Jų dėka Kagos domenas tapo viena labiausiai klestinčių XVII–XVIII amžių feodalinių valdų visoje Japonijoje. Tais laikais domeno vertė būdavo nustatoma matavimo vienetu koku, reiškiančiu žmogaus per metus suvalgomų ryžių kiekį (maždaug 150 kg). Jau XVII amžiaus pradžioje Maedų valdose buvo užauginamas milijonas koku ryžių, dėl to už pasiekimus šalyje šis domenas pelnė pirmą vietą. Tai, kas vyko prieš tris šimtus metų, nėra pamiršta ir tampa Kanadzavos miestiečių vietos tapatybės pagrindu. Mūsų laikais istorinis Maedos įžengimas į Kanadzavą pažymimas svarbiausia miesto švente, vadinama Kaga hiakuman goku (tai yra Kagos milijono koku) švente.

Kenrokueno sodas naktį.

Bronzinis Maeda-san, kaip mes jį pagarbiai vadindavome, didingai stovi parke. Kanadzaviškiai daug kuo dėkingi Maedoms. Juk jie įkūrė miestą. Jų valdymas susijęs su didžiausiu Kanadzavos klestėjimu. Jie globojo menus ir amatus, jie kūrė ir puoselėjo pilį bei gražųjį sodą – šešių tobulybių sodą. Maedų laikais mieste ant svarbaus prekybinio kelio sparčiai gausėjo gyventojų: prekeivių, amatininkų, samurajų... Skirtingai nei kitur Japonijoje, Kagos samurajai turėjo gyventi ne savo tėvonijose kaime, o buvo apgyvendinti domeno sostinėje Kanadzavoje. Todėl galiausiai jų kvartalai sudarė net tris ketvirčius miesto, suskirstyti pagal japoniškai taisyklingą tvarką: žymiausios aštuonios giminės gyveno arčiausiai pilies, o mažiau reikšmingos – toliau. Kiekvienai šeimai buvo skiriama tiek žemės, kiek koku ryžių ji užaugindavo.

Pasakojama, kad Maedų Kanadzava buvo pavyzdinis jaukus pilies miestas su vingiuotomis gatvelėmis, apsuptas gynybinių griovių, su judriu Omičio turgumi, veikiančiu štai jau keturis šimtus metų, su vartais, uždaromais nuo pašalinių kas naktį, su šventyklų rajonu... Deja, daug kas sugriauta, sunaikinta. Pirmiausia viduramžių gaisrų, paskui XIX amžiuje samurajų nuosmukio, dėl kurio teko parduoti namus ir paversti ištisus miesto kvartalus ryžių laukais, ir galiausiai XX amžiaus urbanistinio šuolio, padengusio istoriją tvarkingais asfaltuotais keliais, betoniniais pastatais...

Bet Kenrokuenas išliko, tarsi simbolizuodamas permainingą miesto istoriją. Įkurtas 1676-aisiais penktojo Maedų daimio Cunanorio, 1759-aisiais jis nukentėjo per didįjį Kanadzavos gaisrą, kuris siautėjo tuo metu mediniame mieste, paversdamas ištisus kvartalus pelenas. Tik po 15 metų, vienuoliktasis Maeda, Harunaga, nutarė prikelti sodą iš pelenų. Šį jam pavyko ne tik atgaivinti, bet ir išplėsti, o toliau jo darbus tęsė dvyliktasis ir tryliktasis Maedos, praturtindami jį naujais upeliukais, tvenkinėliais, arbatos nameliais, mažąja architektūra. Sodas įkūnijo šešias tobulybes, apdainuotas kinų poeto Li Gefei, Rytų Azijoje privalomas puikiam sodui: erdvumą, uždarumą, kūrybiškumą, senovės pojūtį, vandens tėkmę ir peizažus. Dabar jis laikomas vienu iš trijų gražiausių Japonijos sodų.

***

– Auksas – Kagos domeno pasididžiavimas. Netgi pats Kanadzavos miestas pavadintas to aukso garbei. Juk žodis „Kanadzava“ sudarytas iš dviejų kiniškų rašmenų ir reiškia „auksinė pelkė“.

– Kodėl, ar čia randama daug aukso?

– Ne, bent jau dabar tikrai nedaug. Tačiau sena legenda pasakoja apie valstietį Togorą, kuris, plaudamas bulves šaltinio vandenyje, aptiko aukso dulkių. Sako, kad tas šaltinis buvo dabartinio Kenrokueno vietoje. Tai buvo gerokai seniau, labai seniai, dar prieš kraštą valdant Maedoms.

– Tai vadinasi, čia buvo randama aukso?

– Na, taip. Maedos buvo tiesiog pamišę dėl aukso. Aukso dulkės, aukso lakštai, aukso statulos... Tokie jau laikai buvo, auksinės šalies laikai...

Žiūrėdamas į vikriai dirbančias senuko rankas, prisiminiau gražiąsias legendas apie aukso šalį Zipangu. Jas dar XIII amžiuje į Europą atvežė Venecijos pirklys Markas Polas. Pats jis nesilankė šioje paslaptingoje šalyje, tik girdėjo keistus pasakojimus tarnaudamas Kinijos mongolų dinastijos chano rūmuose: neva toli Rytuose yra šalis, kurioje žmonės viską gamina iš aukso. Auksinius langų rėmus, auksines šventyklas... O galbūt toje legendoje buvo tiesos? Bet juk tai vyko taip seniai, seniau, nei atrastas auksingasis Kanadzavos šaltinis, seniau, nei Japonijoje prasidėjo XVI amžiuje pamišėliška mada viską: širmas, paveikslus, indus, skulptūras, netgi pastatus, dengti auksu.

Pasakojama, kad šios mados paveiktas didysis Japonijos vienytojas Oda Nobunaga susikūrė auksinį arbatos kambarį, taip nusižengdamas arbatos ceremonijos griežtumo, paprastumo ir santūrumo principams. Tas laikotarpis savo puošnumu, prabangumu taip primena vakarietiškąjį baroką...

Kioto auksinis paviljonas.

– Bet iš kur Japonijoje buvo tiek aukso, kad netgi statė auksines šventyklas, kaip kad Kioto auksinis paviljonas?

– Negalima sakyti, kad šventyklos ir skulptūros buvo tikrai auksinės... Štai, matot, čia yra vadinamasis kimpaku, aukso folija. Norint ją pagaminti, tam tikru santykiu sumaišomas auksas, sidabras ir varis, o tada specialiais įrankiais toks metalo gabaliukas yra kalamas. Kalamas tiek, kad suplojamas iki neįsivaizduojamo plonumo, gerokai plonesnio nei popierius... Taip ir gaunamas lakštas, kuriuo dengiamos šventyklų sienos, skulptūros, architektūrinės detalės, indai...

– O aš maniau, kad jie iš tiesų daromi iš aukso...

– Na ne. Tačiau kimpaku yra viena svarbiausių Kagos domeno vietos prekių, parduodama visoje šalyje. Kagos aukso folija puošdavo garsiuosius Kioto kūrinius, juos naudojo rafinuotosios Kano mokyklos meistrai...

Stebėjau. Meistras įgudusia ranka juodu laku juodame blizgančiame paviršiuje plonytėliausiu teptuku brėžė liniją. Nematomą lako liniją.

Mes, Kanadzavos universiteto užsieniečiai, sėdėjome ratu susibūrę aplink jį. Buvome Vadžimos miestelyje pačioje Noto pusiasalio šiaurėje. Vietovė garsėja savo lako dirbiniais Vadžima-nuri, kurie yra pripažinta kultūrinė vertybė Japonijoje. Lakas, kaip ir daugybė kitų dalykų, kuriais didžiuojasi Japonija, buvo išrastas Kinijoje. Jam yra naudojamas lakmedis (Toxicodendron vernicifluum), iš kurio syvų gaminama ši specifinė lipni medžiaga.

– Paprastai lakas būna raudonas arba juodas, – tęsė pasakojimą meistras, – kadaise Vadžimos apylinkėse augo daugybė lakmedžių, bet pastaruoju metu vis dažniau laką perkame iš Kinijos. Tačiau Vadžimoje mes naudojame keletą specialių sudedamųjų dalių, suteikiančių tik šiai vietovei būdingą blizgesį ir stiprumą.

– O kokia mediena naudojama lako dirbiniams?

– Mes dažniausiai naudojame kejakio medį. Iš jo galima ištekinti indus ypač plonomis sienelėmis. Tada ištekintas medinis indas dengiamas lygiu, gražiu lako sluoksniu, o paskui ilgai džiovinamas. Taip ir pagaminamas lako dirbinys... Na, tiksliau, jo pagrindas, nes vėliau jį dar reikia dekoruoti, o tai – atsakingiausias darbas. Štai dabar mes tai ir darome.

– O teptukai yra specialūs?

– Taip, – meistras šypsojosi, – teptukai skiriasi savo storiu, forma ir plauko kokybe. Galima naudoti kai kurių gyvulių kailio teptukus, tačiau geriausi teptukai gaminami iš žmogaus plaukų. Ir ne bet kokių. Patys tinkamiausi – Pietryčių Azijos tautų plaukai...

Ant juodo lako pagrindo nesimatė nieko, nors teptukas vikriai vedžiojo įsivaizduojamas grakščias linijas. Sulaikę kvapą stebėjome. Menkiausias rankos kryptelėjimas galėjo nepataisomai sugadinti indą.

Meistras lėtai paėmė aukso dulkes ir ėmė jomis kloti lakinį dubenėlį. Jos dengė tarsi žvilgantis sniegas. Tada, lengvai nupūtus auksą nuo paviršiaus, aiktelėjome. Įsivaizduojamos linijos, ką tik nupaišytos juodu laku juodame paviršiuje, staiga virto aukso ornamentais. Varno plunksnos juodumoje, tarsi burtininko lazdele mostelėjus, išvydome piešinį: auksiniai klevo lapai grakščiai krito tarp susipynusių medžio šakų, o sudžiūvusios žolės lenkėsi nuo rudens vėjo. Danguje švietė auksinis mėnulis...

Kenrokueno sodas.

Meistras šyptelėjo:

– Dekoruoti lako paviršių galima labai įvairiai. Tai, ką jūs čia pamatėte, yra makie technika. Tokiu būdu aukso dulkės padengia neišdžiūvusio lako vietas ir prisiklijuoja, tapdamos piešiniu. Vadžimoje mes dar garsėjame činkino technika, kuria piešinys pirmiausia išraižomas raižikliu, o vėliau į susidariusius griovelius klijuojamas auksas. Japonijoje dar žinoma radeno technika – piešinių kūrimas iš perlamutro, o, pavyzdžiui, Kamakuroje naudojama lako skulptūrinė technika... Bet čia, Vadžimoje, pirmenybę teikiame auksui. Juk esame šalyje, kuri visada garsėjo šiuo brangiu metalu...

– O kiek dar tokių tradicinių lako technikos mokyklų jūs turite Japonijoje?

– O... Daug. Kaip jūs turbūt žinote, mes, japonai, mėgstame didžiuotis vietine produkcija. Kiekviena prefektūra, kiekvienas miestas turi savo tipinius produktus ir tradicinių amatų stilius. Keliaudami visur galėsite rasti tos vietos keramikos stilių, tos vietos maistą, savo medžio drožybos techniką. Visa Išikavos prefektūra garsėja tradiciniais amatais. Skani žuvis ir krabai, skani vietinė sakė, net trys lako technikos stiliai (nors mūsų, Vadžimos, technika yra neabejotinai seniausia ir tradiciškiausia). Garsioji Kutani stiliaus keramika, o dar ir audinių dažymo menas Kaga-jūdzen...

– Gal dėl to Kanadzava vadinama mažuoju Kiotu?

– Khmm... taip. Bet Kiote, arba Heijane, tradicinėje Japonijos sostinėje, tradicinių amatų, žinoma, gerokai daugiau. Vien ką reiškia jų garsi visame pasaulyje raku keramika... Na, kiek žinau, kitą savaitę važiuojate į Kiotą, tai patys pamatysite. Kaip tik bus rudens mėnulio metas. O pasivaikščiojimas po naktinį Kiotą per rudens mėnulio pilnatį... Labai gražu...

Klausydamas šypsojausi. Aukso pasaulis mane pakerėjo. Mažulyčiame lakiniame dubenėlyje ką tik gimė ruduo. O aš grimzdau senojo Heijano prisiminimų sapne.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"