TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Japoniškas žvilgsnis į Lietuvą: apie šnekius lietuvius ir kliūtis užsienio verslui

2014 09 29 11:19
"Norėjome parodyti lietuviams, kad japonai valgo ne tik sušius, o ir daugybę kitokių patiekalų", - sako Keishi Yamauchi. Asmeninio archyvo nuotraukos

Keletas apsilankymų Lietuvoje ir sprendimas čia su šeima įsikurti visam. Priešingai nei lietuvaitė žmona Jurgita, japonas Keishi Yamauchi labai norėjo atvykti gyventi į Vilnių.

„Man čia labai patiko gamta, oras... Viskas. Ir žmonės pasirodė draugiški. Tad nedvejodami palikome Japoniją ir štai gyvename čia“, - žmona išverčia neįprastai ausiai skambančius japoniškus žodžius į lietuvių kalbą. Pora pasakoja ilgai nedelsusi ir ėmusis kadaise užgimusios idėjos lietuviams gaminti japoniškus patiekalus. Taip sostinės širdyje duris atvėrė „Kamikadzė“.

„Prieš atvykstant čia mes su žmona jau keletą metų gyvenome Japonijoje, mūsų dukra ėjo į mokyklą, tačiau vis tiek nutarėme grįžti į Lietuvą. Pradžioje nusprendėme kiek palaukti kol dukra baigs keturias klases ir tuomet atvykome – kad ji mokslus galėtų tęsti Lietuvoje. Taip ir apsigyvenome Vilniuje. Nors žmona ir norėjo pasilikti Japonijoje, tačiau parėmė mano sprendimą ir atvykome, - kaip įsikūrė Vilniuje, prisimena šefas. – Prieš tai aš buvau čia atvykęs keletą kartų. Man patiko pabūti kaime pas žmonos giminaičius, pamatyti, kaip jie gyvena, kaip užsiima žemės ūkiu. Susipažinau su šalies gyvenimu.“

„Lietuvoje mane priėmė labai gerai. Rodos visai net neprireikė vietinės kalbos. O ir nei angliškai, nei rusiškai aš nekalbu. Tik žmonės klausdavo, esu kinas ar japonas. Kai pasakydavau, kad iš Japonijos, tuomet priimdavo tarsi šilčiau“, - egzotiškai šypsosi pašnekovas.

„Kamikadzės“ lankytojai daugiausia yra lietuviai, buvę Japonijoje ir ragavę tradicinių patiekalų, ir japonai, gyvenantys Vilniuje.

Klientai – kaip šeima

„Imtis japoniškos virtuvės idėjos buvo mano svajonė, - sako Jurgita. – Mes čia dirbame dviese. Tad maistą gamina vyras, o viskuo kitu rūpinamės kartu – ir paruošiame restoraną darbui, ir susitvarkome po jo.“

„O gaminame mes ne sušius, - juokasi Keishi. – Na kartais. Tačiau labai retai. Mes norėjome parodyti lietuviams, kad japonai valgo ne tik sušius, o ir daugybę kitokių patiekalų. Tai ir elniena, ir šernieną, tačiau čia tokių patiekalų nelabai gaminame. Daugiausia vyrauja kiauliena. Ruošiame ir žuvį, tačiau geros žuvies Lietuvoje gauti gana sunku. Todėl šiuo klausimu nebendraujame su jokiais tiekėjais. Ją renkamės patys, nes siekiame puikios patiekalų kokybės. Pas mus kasdien būna dienos pietūs ir stengiamės gaminti vis įvairiau. Dirbame tik tris mėnesius, tad klientai pamažu tampa nuolatiniais, vieni kitus pradeda pažinti, kviečia prisėsti pietauti kartu. Tačiau nemažai užsuka ir vis naujų, nematytų veidų. Patalpa čia nedidelė, bet mes tokios ir norėjome – kad viskas būtų kaip šeimoje.“

„Nors mūsų klientai daugiausia yra lietuviai, buvę Japonijoje ir ragavę tradicinių patiekalų, tačiau ateina ir japonai, gyvenantys Vilniuje. Jie džiaugiasi, kad gali pavalgyti savo šalies maisto, kurį gamina jų kraštietis“, - dalijasi Jurgita.

„Mūsų planuose buvo vakarinis darbas, tačiau kadangi įsikūrėme daugiabutyje, turime gauti daugumos kaimynų sutikimą, kad galėtume prekiauti alkoholiu. O jie kol kas nesutinka. Bet tai vis tiek liko mūsų planuose. Tačiau šiuo metu dirbame tik dieną“, - nuogąstauja moteris.

"Gaminame mes ne sušius", - juokasi Keishi.

Sujungia dvi skirtingas kultūras

„Man čia neliūdna, - šypsosi vyras. – Viskas labai gerai. Bendrauju ir su kitais japonais. Susitinkame, einame ir krepšinio žiūrėti. Jei tik nori prisiminti šalį, Vilniuje yra aikido ar karate treniruočių, tačiau kokių tradicinių šokių ar kitų užsiėmimų dar nelabai žinome. Tačiau mūsų dukra mokosi japonų kalbos. Galima Vilniuje ir hieroglifus mokytis rašyti, ir valgyti japoniškai gaminti. Žodžiu, norint japoniškos veiklos, jos tikrai yra.“

„Mūsų namuose labiau vyrauja japoniška virtuvė, nors labai mėgstu ir lietuviškus patiekalus – mėsos gaminius, sūrius. Tik burokėlių jokiu būdu ne, - juokiasi japoniškos virtuvės šefas. – Tačiau pasikeitė čia ir japoniški patiekalai. Ir kažkiek viskas. Juk maistas parduotuvėse čia daugiau lietuviškas. Ir namai mūsų lietuviški. Tik paveikslai ar kiti daiktai japoniški. Ir mūsų dukra labiau gyvena lietuvišką gyvenimą. Mes jos neverčiame gyventi labiau pagal nei vieną tradiciją. Nors ji dar nedidelė, tačiau pati supranta, kaip norėtų.“

Apolitiški lietuviai ir gera švietimo sistema

„Perimu ir lietuviškus įpročius. Nors nedaug, bet pamažu. Smagu, kad lietuviai, kaip ir japonai, yra labai šnekūs. Ne tiek klauso, kiek kalba, - juokasi Keishi. - Tik keista, kad prakalbus apie valstybinius riekalus, jie gana pasyvūs. Japonijoje mes judame, einame, kovojame. O čia balsuoti žmonės neina, galvoja, kad nieko nepakeis, per mažai dalyvauja politiniame gyvenime. Štai jei priima kokius naujus įstatymus, visi su tuo susitaiko, net jei nepritaria. Japonijoje priešingai – visi bando kaip įmanydami daryti įtaką, būti aktyvūs.“

„Ir biurkoratinė sistema čia gana sudėtinga. Tai pamatėme kai ruošėme dokumentus restoranui. Lietuvoje užtrukome kone pusmetį, kol jį atidarėme, kai tuo metu Japonijoje visus leidimus būtume gavę kone per savaitę. Čia niekas niekur neskuba, siunčia vieni pas kitus. Taip pat suglumino, kad restorano pavadinimas turi būti tik lietuviškas. Juo labiau, kad mes jį kuriame japonišką. Tautiškumas gerai, bet manau, kad gal ne visose srityse. Ypač turbūt tai kiša koją užsieniečių verslui“, - skaudulius vardija japonas.

Ir tuojau pat pasidžiaugia lietuviška švietimo sistema: „Man ji labai patinka. Labiausiai tai, kad vaikai į mokyklą gali eiti nuo septynerių metų, o Japonijoje privalo nuo šešerių. Taip pat labai gerai, kad čia jei vaikas blogai mokosi, jo į kitą klasę neperkelia, turi mokytis geriau. O Japonijoje visus kelia, nepriklausomai nuo to, kaip jie mokosi.“

„Ką Lietuvoje pakeisčiau? Sutvarkyčiau kelius, labiau rūšiuočiau šiukšles, - vardija „Kamikadzės“ šefas. – Taip pat skatinčiau jaunimą, remčiau, kad jų idėjos pasiliktų šalyje, o ne iškeliautų svetur. Japonijoje jaunimas labai skatinamas, kad neišvyktų, pasiliktų ir kurtų bei dirbtų savo šaliai. O čia viskas kitaip. Tačiau jau supratau, kad jei nori čia kurti savo gyvenimą, turi pamiršti Japonijos sistemą ir visiškai prisitaikyti prie šios. Tuomet būsi laimingas.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"