TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Japonų kalendorinės šventės. Pavasaris

bernardinai.lt nuotraukos

Amerikiečių autorės Carole S. Angell knygoje „Celebrations Around the World” („Pasaulio tautų šventės”) minimos keturios Japonijos svarbiausios šventės: Hina-Matsuri („chì-na ma-cù-ri”)-vadinamoji “„Lėlių” arba Mergaičių šventė; Sakura-Matsuri („sa-kù-ra ma-cù-ri”) - Žydinčių vyšnių šventė; Paukščių globai skirta savaitė; Tango no Sekku („ta-n-gò nò sè-ku”) – seniau vadinta Berniukų, o dabar – Vaikų šventė.

Šnekamės su gimnazijos mokytoja iš Tokijo, gerbiama Hisae (,,hi-sà-ė”), prašiusią jos nuomonę apie šventes priimti tik kaip eilinio žmogaus požiūrį į savo kultūrą ir skirtą tokiems pat žmonėms, kurie gyvena tylų ir paprastą kasdieninį gyvenimą.

- Gal sutiktumėte mintimis nukeliauti į pavasarį ir papasakoti apie savo šalies kalendorines pavasario šventes. Papasakokite, kuo jos ypatingos ir svarbios Jums ir Jūsų tautiečiams.

- „Hinamatsuri” – tautinė šventė, švenčiama šeimų trečią metų mėnesį, kovą, trečią jo dieną ir trunka tris dienas. Tai ypatinga kasmetinė proga šeimos nariams medituoti ir melstis dėl dukterų ir anūkių laimės. Japonijoje nuo senų laikų gajus supratimas, kad moters didžiausia laimė yra laiminga santuoka. „Hinamatsuri” dar vadinama „Momo no sekku” („mò-mo nò sè-ku”), t.y., Žydinčių persikų švente, nes ji sutampa su senajame mėnulio kalendoriuje pažymėtu šių vaismedžių žydėjimo metu. Be to persikų žiedai japonams – laimingos santuokos simbolis.

Ruošiantis „Hinamatsuri” šventei, ramiame namų kampelyje įrengiami simboliniai vidutinio didumo laipteliai (lietuviams primintų simbolinį altorėlį. Aut). Ant penkių arba septynių jų pakopų, padengtų raudonu kilimu, susodinamos specialiai šiai šventei sukurtos lėlės. Jų rūbai – puošnūs senoviniai Heian („he-i-jàn”) eros (794-1185m.) rūmų kostiumai. Pačiame hierarchinių laiptelių viršuje pasodinama simbolinė imperatorių pora tuo tariamai linkint, kad dukterų laimė augtų iki imperatoriškosios. Ant žemesnių laiptelių tradiciškai nusistovejusia tvarka išdėliojamos trys imperatoriaus rūmų damos („sanin-kanjo”, tarti „sa-nìn kàn-dži”), lydimos penkių muzikantų („gonin-bayashi”, tarti „go-n-ìn ba-jà-ši”), dviejų ministrų, „udaijin” („u-dai-jìn”) ir „sadaijin” („sa-dai-jìn”) ir baigiant apačioje sėdinčiais trimis tarnais. Tariamas rūmų interjeras papildomas žaislinio dydžio baldeliais, lėkštelėmis su simboliniais patiekalais ir būtinai papuošiama žydinčių persikų šakelėmis. „Hinamatsuri” lėlių ir aksesuarų rinkiniai yra brangūs, kai kurie iš jų – iki milijono jenų vertės.

Galbūt ir dėl to, kad dauguma japonų gyvena ankštuose butuose arba mažuose nameliuose, populiariausia yra pati kukliausia figūrėlių rinkinio forma, apsiribojant svarbiausia – imperatoriškąja – pora. Ją pirmos Mergaičių šventės proga gimusiai anūkei tradiciškai dovanoja seneliai, motinos tėvai. Vėliau rinkinys papildomas ir, branginant jo meninę vertę bei šeimyninius prisiminimus, perduodamas iš kartos į kartą. Neretai net pagyvenusios moterys šios šventės metu puošia savo namus jų pačių vaikystės lėlėmis. Mirus šių meniškų puošmenų savininkei arba nebežinant jų tikrosios kilmės, jos atiduodamos šventykloms, kur po tam skirtos maldos yra sudeginamos, arba, kitu atveju, lėlės perduodamos bendruomenės centrams, kad toliau jomis grožėtųsi visuomenė.

Šventės metu šeimos nariai ragauja tradicinių patiekalų, taip pat mergaitės prisikviečia draugių ir žaisdamos vaišina ,,Hinamatsuri” figūrėles. Vienas iš proginių valgių – „hishimochi” („hi-ši-mò-či”), rombo formos spalvingi ryžių pyragaičiai. Raudona arba rožine spalva simboliškai siekiama nuvyti blogio dvasią, balta reiškia tyrumą, o žalia – sveikatą.

Kovo 5 d. tėveliai skuba nurinkti papuošalų ir vėl sudeda į saugią vietą, laukdami kitų metų kovo. Tikima, kad užsilikę „Hinamatsuri” šventės atributai gali pritraukti vėlyvą dukters santuoką.

Pačios šventės ištakos sieka senovės Kiniją, kur nuo neatmenamų laikų žmogiškos nuodėmes ir nesėkmės tariamai būdavo perduodamos lėlėms, kurias vėliau paleisdavo į upę, kad vandens srovė jas nuneštų tolyn. Dabar šis paprotys tebegyvuoja kaimo vietovėse, tik pasroviui plukdomos popierinės lėlės.

Kalbant apie šeimas ir vaikus, kokia Jūsų nuomonė apie kito amerikiečių autoriaus, Robyn'o Hardyman'o, mintį knygoje „Japan (Celebrate!)”, kad japonai savo vaikams daug leidžia ir atleidžia iki dešimties metų amžiaus, o po to pradeda į juos žiūrėti kaip į suaugusiuosius, tikėdamiesi daug didesnės atsakomybės?

Nesiimu atsakyti už visas japonų šeimas. Kaip ir visur, auginant vaikus, pasitaiko įvairių auklėjimo požiūrių. Galbūt labiausiai dėl to, kad Japonijoje dvylikamečiai baigia pradines ir pradeda lankyti vyresnėms klasėms skirtas mokyklas, tėvai ima patikėti savo vaikams daug daugiau su šeimomis ir namais susijusių pareigų. Tokijuje nuo dvylikos metų amžiaus, naudojantis visuomeninio transporto priemonėmis, reikia mokėti visą, suaugusiojo bilieto kainą.

O kuo ypatinga Žydinčių vyšnių šventė?

Tiesą sakant, nesu didelė jos puoselėtoja, nors daug japonų kasmet nuoširdžiai džiaugiasi pirmaisiais vyšnių medžių žiedais. Tikriausiai taip yra todėl, kad vyšnios Japonijoje pražysta kovo pabaigoje arba balandžio mėnesį, ir būtent šis metas sutampa su Japonijos mokyklų mokslo metų pabaiga arba bendrai mokyklos pabaigimu. Tada šeimos pasikviečia senų draugų, taip pat naujų pažįstamų ir po atviru dangumi švenčia pavasario, kaip gyvybės ir naujos pradžios, šventę. Japonijoje vyšnių žiedai retai kada išsilaiko ilgiau nei savaitę, todėl žmonės skuba jais džiaugtis, išeidami į lauką jais pasigrožėti net naktį. Pasitiesę kilimėlį po svyrančiomis žydinčių vyšnių šakomis, jie mėgaujasi atbundančia gamta ir vienas kito draugija.

Ar žydinčios vyšnios – vienas iš japonų kultūros simbolių?

Japonams daug svarbesnės yra chrizantemos, ir pirmiausiai todėl, kad Japonijos imperatoriaus herbe pavaizduota šešiolikos žiedlapių chrizantema. Galbūt nuskambės keistokai, bet baltos chrizantemos japonams yra laidotuvių gėlės. Mano supratimu, jos simbolizuoja kilnumą ir šventumą. Taigi, progai pasitaikius, siūlau Japonijoje šių gėlių gyviesiems nedovanoti.

Pušys, bambukas ir slyvmedžių žiedai japonams reiškia džiaugsmą ir laimę. Visi šie medžiai kuriuo nors būdu padeda ištverti žiemos šalčius. Visažalės pušys simbolizuoja neblėstantį grožį ir jaunatviškumą. O bambuko medžiai, besitiebdami vis aukštyn tartum lyg dangaus, mums primena tiesumą ir teisingumą bei kreipia mūsų sielas aukštyn, taip atlaikant sunkumus ir išbandymus. Japonai tiki, kad kalendoriniai metai baigiasi žiemą, todėl slyvų medžiai, vasario mėnesį pražydę pirmieji, primena apie beprasidedančius naujus kalendorinius metus.

Papasakokite apie Japonijos paukščių globai skirtą savaitę.

Antrojo Pasaulio karo metu Japonijoje buvo iškirsta daug medžių ir jų mediena vietoj kuro buvo panaudota ginklų pramonėje. Dėl to buvo sunaikinta daug paukščių lizdų ir išnyko eibės sparnuočių. To pasėkoje nukentėjo žemės ūkis, nes laukuose plito kenkėjai, kuriuos anksčiau sulesdavo paukščiai. Nuo tada Japonijos Švietimo Ministerija šalyje paskelbė Paukščių globos savaitę, kuria pavasarį žmonės skatinami gerbti paukščius, kaip gyvosios gamtos dalį, jais rūpintis, sukuriant vietos, kur jie galėtų netrukdomai gyventi ir sukti lizdus. Japonijoje įsteigti prizai asmenims, mokykloms ir kitoms žmonių grupėms, nusipelniusiems globojant paukščius.

Kokia gegužės 5 d. švenčiamos Vaikų šventės prasmė?

„Tango no Sekku” yra Japonijos valstybinė šventė. Seniau ji buvo vadinta Berniukų švente, kuria šeimos linkėdavo savo sūnums augti stipriais ir ištvermingais, bet dabar ji taikoma visiems japonų vaikams. Jos simboliai – karių su šarvais ir didvyrių figūrėlės bei karpių formos medžiaginiai vėjarodžiai. Šiuos šventes atributus anūkams taip pat dovanoja seneliai. Mūsų sūnus turi mano tėvų jam vaikystėje padovanotą karžygio šalmą, kurį jis vėliau perduos savo vaikams, ir taip iš kartos į kartą.

Laikantis senos tradicijos, net ir dabar nuošalesnėse nuo didmiesčių vietose gegužės mėnesį galima pamatyti per upes pertrauktų virvių su sukabintais ir vėjo išpučiamais simboliniais medžiaginiais karpiais, dažniausiai padovanotais tų tėvų, kurių sūnūs jau suaugę. Karpis japonų laikomas pačia gyvybingiausia ir veržliausia žuvimi, sugebančia plaukti ne tik prieš srovę, bet net ir kilti vandens kaskadomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"