TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Japonų kalendorinės šventės. Vasara

Sanno Matsuri šventė.

Straipsnio autorės tikslas – žvilgtelėti į japonų kultūrą mokytojos akimis, praplėsti skaitytojų supratimą apie japonų kultūrą, neprimetant jokios nuomonės, apibendrinimų ir nedarant jokiu išvadų. Skaitytojai kviečiami patys susimąstyti, kas japonų kultūroje jiems priimtina, artima arba įdomu.

Pašnekesys su gimnazijos mokytoja iš Tokijo, gerbiama Hisae (,,hi-sa-ė”), prašiusią jos nuomonę apie šventes priimti tik kaip eilinio žmogaus požiūrį į savo kultūrą ir skirtą tokiems pat žmonėms, kurie gyvena tylų ir paprastą kasdieninį gyvenimą.

Amerikiečių autorės Carole S. Angell knygoje „Celebrations Around the World” („Pasaulio tautų šventės“) minimos kelios svarbiausios Japonijos vasaros kalendorinės šventės:

Sanno Matsuri („sà-n-no ma-cù-ri“), religinė procesija, skirta Hie (,,hi-ė“) šventovėje garbinamai šintoizmo Dievybei, Tokijo miesto globėjai;

Tanabata Matsuri (,,ta-na-bà-ta ma-cù-ri“), „Žvaigždžių šventė“;

Bon (,,bòn”) arba Obon (,,ò-bon’’) ir Daimonji-Yaki (,,dai-mon-džì jà-ki“), Didžioji ugnies šventė Kioto mieste.

- Prašau papasakoti apie Tokijo miesto globėjai-šintoizmo Dievybei skirtą šventę.

- „Sanno Matsuri“ yra viena iš trijų didžiausių miesto metinių švenčių, kuri rengiama kas dvejus metus, poriniais metais, birželio viduryje, ir trunka apie savaitę. Šventės kulminacija – devynias valandas trunkanti iškilminga eisena, kuri prasidėjusi Hie šventovėje su trumpais sustojimais apsuka dvidešimties kilometrų dydžio ratą Tokijo centre, vakarop vėl sugrįžtant į šventovę, garbinančią didmiesčio globėją – Dievybę. Tikima ją buvus Tokijo įkūrėja, todėl meldžiama miesto globos.

Sanno matsuri.

Hie šventovė buvo pradėta sieti su Edo eroje (1603–1967) Japoniją valdžiusiu Tokugawa (,,to-ku-gà-va“) Šogunatu, kurio rezidencija buvo Edo pilis ir to paties pavadinimo miestas, vėliau pervadintas į Tokijo. Minėta švente tais laikais buvo garbinama nauja šalies politinė jėga ir jos vadovai.

Šiais laikais, Japonijai iš feodalinės ir karinės tapus modernia šalimi ir taip pat todėl, kad iškilminga eisena įprastinėmis darbo dienomis driekiasi per judraus eismo Tokijo gatves, šventės mastas labai sumažėjo. Procesijoje, besidriekiančioje centrinėmis didmiesčio gatvėmis, kuriose tik iš dalies sustabdomas automobilių eismas, dalyvauja apie 500 žmonių, vilkinčių spalvingais tradiciniais rūbais. Jos metu trijuose neštuvuose pagarbiai nešamos Hei šventyklos šintoizmo dievų relikvijos. Svarbus šventes momentas yra tada, kai vidurdienį eisena pusvalandžiui stabteli ties Japonijos imperatoriaus rūmų, kur vyriausiam šventikui suteikiama išskirtinė garbė, įeinant vidun ir meldžiantis už imperatorių ir jo šeimą. Procesijos dalyviai, dar tos pačios dienos rytą, pereina pro Hie šventovės viduryje įrengtą didžiulį šiaudinį žiedą tikėdami, kad šiuo veiksmu atkuriamas jų dvasinis tyrumas.

- Kuo ypatinga kasmet liepos 7 d. Japonijoje vykstanti Žvaigždžių šventė?

- Pagal senovės kinų legendą, Altair žvaigždė – dangiškas piemuo, ir Vega žvaigždė – dangiškoji audėja, kadaise ištikimai mylėję vienas kitą, išsiskyrė nenorėdami apleisti savo dangiškų pareigų. Nuo tol jie, perbridę rojaus upę – Paukščių tako žvaigždyną, susitinka tik kartą per metus – septinto mėnesio septintos dienos naktį. Tą dieną televizijos orų prognozės pranešėjas klausytojams numato galimus pasimatymus, nes tas vakaras tradiciškai skirtas įsimylėjėliams.

Tanabata Matsuri šventė.

Kilusi iš Kinijos ir feodalizmo laikmečiu paplitusi Japonijoje, ši šventė susipynė su buvusiais vietiniais papročiais ir tapo pripažinta imperatoriaus rūmų. Laikantis šiuolaikinės tradicijos, Tokijo gyventojai nukabinėja bambuko šakeles spalvingomis siauromis popieriaus juostelėmis, ant kurių surašomi slapti norai arba įsimylėjėlių vardai. Prisimenu savo mamą, parnešus namo priskintų bambuko šakelių, ant kurių visi šeimos nariai sukabindavo lankstinių su žvaigždėms patikėtais norais ir svajonėmis.

Kai kuriose pradinėse mokyklose vaikai sukabina lapelius su užrašytais norais ant didžiulės bambuko šakos arba atkuria žvaigždžių piemenėlio ir žvaigždžių audėjėlės legendą mokyklos teatro vaidinimuose. Lauke namų įėjimus arba vidinius kiemelius puošiančios bambuko šakelės taip pat lyg primena apie beprasidedančias mokyklines vasaros atostogas.

Sendai (,,Se-n-da-ì“) ir Hiratsuka („hi-ra-cù-ka“) miestai išsiskiria Žvaigždžių šventės grožybėmis, kai vietinių parduotuvėlių remiami menininkai rungtyniauja prekybos centrų alėjų puošmenų išradingumu ir apimtimis.

Kai kuriose Japonijos vietovėse Tanabata švenčiama lygiai mėnesiu vėliau, rugpjūčio 7d., siekiant datą labiau priartinti prie septinto mėnesio septintos dienos pagal senąjį mėnulio kalendorių. Šiose bendruomenėse ji švenčiama rugpjūčio viduryje, kartu su Bon, mirusiesiems skirtomis apeigomis. Tikima, kad tada mirusiųjų vėlės žvaigždėmis sugrįžta aplankyti gyvųjų.

- Kaip japonai supranta mirusiųjų pagerbimą?

- Bon šventė, arba Vėlinės, Japonijoje pradėtos švęsti budistų maždaug prieš 1400 metų, tapo visuotine artimųjų atminimo pagerbimo švente. Ji kupina susikaupimo, bet kartu ir šviesios nuotaikos, nes tikima, kad jos metu, kiekvienų metų rugpjūčio 13–16 dienomis, šeimas aplanko jų artimųjų vėlės. Tomis dienomis prisimenami jų žemiški gyvenimai, nuveikti darbai, lankomi kapai, kur deginamais smilkalais ir užžiebtais žibintais vėlės kviečiamos trumpam sugrįžti namo. Žmonėms parėjus namo, vėl deginama ugnis, pasitinkant sugrįžusias vėles, mirusiųjų atminimui įrengiami maži altorėliai, ruošiami jų kadaise mėgti patiekalai. Ši visos šeimos susibūrimu tapusi iškilminga vakarienė primena amerikiečių švenčiamą Padėkos dieną (arba lietuviškas Kūčias. – Aut.). Tikima, kad tada namuose gyviesiems nematomu ir tik jaučiamu būdu apsilanko mirusieji, tėvai ir protėviai. Pirmais metais po mano mamos mirties savo namuose Bon šventės metu sulaukėme daug svečių, atėjusių pagerbti jos atminimą ir pasveikinti jos vėlę.

Obon šventė, primenanti lietuviškas Vėlines.
Obon šventė.
Obon šventė.

Vėlinės – viena iš Japonijos valstybinių švenčių, todėl dauguma įstaigų ir kompanijų uždarytos keletą dienų. Šalies keliai tuo metu daug kur užsikimšę eismu, nes žmonės skuba sugrįžti namo, į savo gimtuosius miestus, pagerbdami mirusiuosius ir aplankydami jų paskutinę atilsio vietą. Ta pačia proga gimtinėje susitinkami seni draugai ir vakare grožimasi fejerverku.

- Ar tai ir yra Didžiosios ugnies šventės prasmė?

- Taip. Paskutinę tris dienas trukusią Vėlinių dieną senosios Japonijos sostinės, Kioto, prieigose esančiuose kalnuose švenčiamas ugnies ritualas, valstybinės televizijos kanalais transliuojamas visoje šalyje. Tą naktį prie žymiosios Kinkakuji (,,kin-ka-kù-dži“) šventovės esančio kalno šlaite uždegamas milžiniškas liepsnojantis simbolis-japonų naudojamas kinietiškas rašmuo reiškiantis ,,šlovę“.

Didžioji ugnies šventė.

Šimtai žibintų nakties tamsoje apšviečia žmones, apsirengusius tradiciniais vasariniais kimono (,,ki-mò-no“) ir ramiai šokančius pagal dundančių būgnų ritmą. Tą naktį vietinėse šventovėse liepsnojančia ugnimi parsikviečiamos mirusiųjų vėlės ir vėl išlydimos dangun, atgal į rojų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"