TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Japonų kalendorinės šventės. Žiema

Straipsnio autorės tikslas – žvilgtelėti į Japoniją mokytojos akimis, praplėsti skaitytojų supratimą apie japonų kultūrą, neprimetant jokios nuomonės, apibendrinimų ir nedarant jokių išvadų. Skaitytojai kviečiami patys susimąstyti, kas japonų pasaulėjautoje jiems priimtina, artima arba įdomu.

Pašnekesys su gimnazijos mokytoja iš Tokijo, gerbiama Hisae (,,hi-sà-ė”), prašiusią jos nuomonę apie šventes priimti tik kaip eilinio žmogaus požiūrį į savo kultūrą ir skirtą tokiems pat žmonėms, kurie gyvena tylų ir paprastą kasdieninį gyvenimą.

Amerikiečių autorės Carole S. Angell knygoje „Celebrations Around the World“ („Pasaulio tautų šventės“) aprašo šias Japonijoje žiemą švenčiamas kalendorines šventes: Naujuosius metus, japoniškai vadinamus „Shogatu“ (tarti „šo-gà-tu“), Gyvenimo brandos šventę, taip pat Metų laikų kaitos šventę, japoniškai vadinamą „Setsubun“ („:sè-cu-bùn“), ir vasario 11-osios – Valstybės įkūrimo šventę bei Imperatoriaus gimtadienį.

- Papasakokite, kaip japonai švenčia Naujuosius metus.

- Dėkoju, kad domitės mūsų kultūra.

Naujieji metai – japonų labiausiai švenčiama metų šventė. Dabartinis, grigališkasis kalendorius Japonijoje buvo įvestas 1873 metais, siekiant modernizuoti šalį, o iki tol tradiciškai buvo sekama senuoju Kinijos Mėnulio kalendoriumi. Nors pagrindine švenčių diena laikoma sausio 1-oji, daugelyje valstybinių įstaigų ir verslo įmonių nedirbama kelias dienas iki ir po šios datos, taip sudarant maždaug savaitės trukmės atostogas. Prieš šventes šeimininkės skuba ruoštis, ypač kruopščiai sutvarkydamos ir papuošdamos namus.

Taip pat populiari tradicija vienam kitą sveikinti šventiniu atviruku arba bent jau išsiunčiant elektroninio pašto žinutę. Mano 84-erių metų tėvas, buvęs vyresniųjų klasių mokyklos mokytojas, iki šiol kasmet paštu išsiunčia apie 200 sveikinimų savo buvusiems bendradarbiams, pažįstamiems ir giminėms. Taip pat įprasta, kad švenčių išvakarėse susiburia geografine prasme išsisklaidžiusios šeimos ir kartu sutinka Naujuosius, iki išnaktų bendraudami ir ragaudami tradicinio „soba“ („sò-ba“) – makaronų patiekalo. Švenčių proga tėvai ir giminės vaikams simboliškai dovanoja pinigų, japoniškai vadinamų „Otoshidama“ (,,ò-to-ši-dá-ma“). Šis paprotys įsigalėjo Edo eroje, kai turtingi parduotuvių savininkai arba šiaip pasiturintys žmonės vaikams dalindavo maišelius su monetomis ir apelsinais, manydami, kad taip tarp žmonių sėja laimę. Tikima, kad „Kadomatsu“ („ka-do-mà-cu“), tradicinė Naujųjų metų puokštė, padaryta iš trijų skirtingo ilgio bambuko vamzdelių ir pušies bei slyvmedžio šakelių, taip pat neša laimę, todėl jomis puošiami įėjimai į namus, verslo pastatai, įstaigų biurai.

Pagal japonų dvasinės praktikos tradiciją, paskutinės metų dienos vidurnaktį pradedama skambinti šventyklų varpais. Tikima, kad lygiai 108-iais varpų dūžiais nubaidomos 108-ios žmogiškos nuodėmės ir nuo jų taip išgryninama žmonija. Nuo gruodžio 31-osios iki sausio 3 d. žmonės skuba apsilankyti sausakimšose šventyklose, kuriose mintimis išreiškiami su Naujaisiais metais susiję norai ir svajonės, taip pat atiduodami sudeginimui šventojoje ugnyje per praėjusius metus turėti asmeniniai religiniai reliktai bei perkami metų laikui nauji. Daug kas keliauja į kalnus arba į pajūrį, norėdami didingoje gamtos apsuptyje sutikti pirmąjį metų saulėtekį. Pirmąją Naujų metų dieną japonai valgo tradicinį „Osechi“ („o-sè-či“) patiekalą. Sausio pirmąją Japonijos imperatoriškoji šeima pasirodo visuomenei Tokijo pilyje, sveikindama tautą padrąsinimais, tikint ir linkint, kad Naujieji šaliai ir žmonėms atneštų daug gero.

- Ką japonams reiškia Gyvenimo brandos šventė?

- Tai – antrąjį sausio pirmadienį švenčiama šventė, visuotine paskelbta 1948-aisiais ir savo ištakomis siekianti 714 m., kai, pažymint tuometinio Japonijos princo žengimą į pilnametystę, pagal seną paprotį jam buvo nukirpti plaukai ir dovanoti nauji suaugusiojo rūbai „hakama“ („cha-kà-ma“) – išeiginių vyriškų drabužių komplektas. Dabartiniais laikais ši šventė skiriama visiems Japonijos jaunuoliams, kuriems suėjo dvidešimt po praėjusių metų balandžio arba sukaks iki beprasidedančių metų kovo mėnesio. Galbūt tai siejama ir su mokslo metų kalendoriumi, kuris Japonijoje prasideda kovą ir baigiasi kitų kalendorinių metų balandį. Be to, pagal šalies įstatymus 20-ties metų amžiaus riba susijusi su leidimu balsuoti rinkimuose ir taip pat pradėti vartoti alkoholį, rūkalus.

Tad Gyvenimo brandos švente jaunimas tarsi skatinamas apmąstyti savo ligtolinį gyvenimą ir pasiruošti prisiimti su amžiumi nuolat augančią asmeninę atsakomybę bei gausėjančias kasdieninio gyvenimo pareigas. Miestų ir miestelių valstybinėse įstaigose ir biuruose kasmet šią dieną rengiamos oficialios dvidešimtmečių gimtadieniams paminėti skirtos apeigos, kurių metu jubiliatės dėvi elegantiškus spalvingus kimono („ki-mò-no“), o jubiliatai – juodus išeiginius „hakama“(„cha-kà-ma“), nors vis dažniau galima pamatyti juos vilkint tradiciniais europietišais kostiumais su parištais kaklaraiščiais.

- Prašau, papasakokite apie Metų laikų kaitos šventę.

- Tautinė šventė „Setsubun“ („sè-cu-bùn“) išpuola vasario 3–4 dienomis, pagal senąjį Mėnulio kalendorių vieną dieną prieš prasidedant pavasariui. Nuo senų senovės japonai rengė apeigas, kuriomis, besibaigiant žiemai, buvo siekiama nubaidyti piktąsias dvasias. XIII a. buvo įsigalėjusi tradicija skleisti deginamų džiovintų sardinių galvų tvaiką, smilkstančio medžio dūmus bei būgnais kelti dundesį.

Nors šis paprotys iki šių laikų neišliko, tebėra žmonių, puošiančių savo namų duris simbolinėmis žuvų galvomis ir pašventintomis medžių šakelėmi, manydami, kad tai padeda nuo jų nuvyti blogį. Šių dienų labiausiai paplitusi „Setsubun“ apeiga yra vaikščioti aplink namus, metant po saują skrudintų pupelių šūkčiojant „Oni wa soto!“ („Blogį – iš namų!“) – „Fuku wa uchi“ („Gėrį – į namus!“). Laikantis senojo papročio, po to surenkama ir nuvalius suvalgoma tiek sojos pupelių, kiek kiekvienam yra metų. Likusias vėliau, aišku, tenka tvarkant namus surinkti šeimininkėms.

- Kaip japonai švenčia Valstybės įkūrimo dieną?

- Pamenu, kad mano vaikystės metais daug šeimų prie įėjimo į namus arba prie kiemo vartų vasario 11-ąją iškeldavo Japonijos vėliavą. Man atrodo, kad dabar taip tebedaro mažai kas. Istoriškai ši data svarbi tuo, kad 660 metais pr. Kr. į sostą įžengė pirmasis Japonijos imperatorius Jimmu („Džì-mu“). Pirmą kartą Imperatoriaus šventė visuotinai buvo švęsta 1872 m. sausio 29 d., kuri pagal kinų Mėnulio kalendorių sutapo su „pirmo mėnesio pirmąja“, anot senovės legendos, imperatoriaus karūnavimo diena. Vėliau Meiji („mè-i-džì“) vyriausybė šią šventę perkėlė į vasario 11-ąją, teigdami, kad tai pagal grigališkąjį kalendorių yra tiksliausia pirmojo Japonijos imperatoriaus karūnavimo data.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Valstybės įkūrimo dieną buvo rengiami paradai, rodomi fejerverkai, bet pokario metais šios šventės svarba visuomenėje buvo nublankusi. Tik 1966 m. ji buvo atgaivinta nauju pavadinimu – Tautos susikūrimo šventės, ir svarbiausiu jos tikslu buvo iškelta pilietinės pareigos svarba, ištrinant siaurąja prasme japonų nacionalizmo ir patriotizmo, kaip besąlygiško pasiaukojimo Tėvynės labui, idealus.

- Kitoje amerikiečių autoriaus Robyno Hardymano knygoje „Japan (Celebrate!)“ minimas įdomus faktas, kad dabartinis Japonijos imperatorius Akihito priklauso 125-ajai imperatoriškosios dinastijos kartai, pratęsdamas ilgiausią pasaulyje karališkojo kraujo giminės liniją.

- Taip, šalies imperatoriaus gimtadienis yra visos tautos šventė, kurios metas priklauso nuo esamo imperatoriaus gimimo datos. Dabartinis Japonijos imperatorius Akihito, į sostą įžengęs 1989 m., savo gimimo dieną švenčia gruodžio 23-iąją.

Tądien imperatorius ir jo žmona pasirodo savo pilies Tokijuje balkone, iš kurio sveikina susirinkusią minią ir priima jam skirtus gimtadienio sveikinimus. Tai – viena iš retai pasitaikančių progų, kai imperatoriškosios pilies durys atveriamos plačiajai visuomenei. Taigi, jeigu kada nors ketintumėte apsilankyti Japonijos imperatoriaus rūmuose, tai būtų įmanoma tik per jo paties gimtadienio iškilmes arba pirmą Naujųjų metų dieną.

- Grįžtant prie Naujųjų temos, ko 2015-ųjų išvakarėse palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?

- Pirmiausia norėčiau padėkoti „Bernardinai.lt“ tinklalapio skaitytojams, kurie sekė ir skaitė paskelbtus pokalbius japonų kultūros tema. Labai džiaugčiausi, jeigu tai bent kiek praturtino jų supratimą apie mūsų šalį ir žmones. Iki tol mano žinios apie Lietuvą apsiribojo keliais per geografijos pamokas išgirstais pagrindiniais faktais. Mūsų draugystės, kuriant tekstus, dėka, sužinojau apie Lietuvos praeitį, kupiną didelių išbandymų, turtingą šalies kultūrą bei darbščius jos žmones. Džiaugiuosi atsiradus progai giliau susimąstyti apie neabejotinai esančius esminius kultūrinius ryšius, siejančius dvi geografine prasme tolimas, bet pasaulėjauta labai artimas šalis – Lietuvą ir Japoniją.

Man atrodo, kad Lietuvos žmonių laukia šviesi ateitis. Politine prasme sveikintina ir tikriausiai daug gero žadanti jos narystė Europos Sąjungoje. Linkiu Jūsų šalies žmonėms laimės ir ramybės visais ateinančiais metais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"