TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Jaučio metai - kasmet

2009 01 24 0:00
Fiesta! Ispanai laiko koridą tautinės savimonės elementu.
AFP/Scanpix nuotrauka

Gyvūnų teisių gynėjų skundai nepasiekia dangaus. Kiekvienais metais koridos arenose žūsta tūkstančiai bulių.

Per kiekvieną bulių kovų sezoną Ispanija suskyla į dvi stovyklas: tradicinės koridos priešininkus ir gynėjus. Atrodo, laimi pastarieji, politiškai nepataisomi asmenys.

Barselonos (čia kovos su buliais niekada nebuvo per daug populiarios) valdžios sprendimas paskelbti miestą priešišku koridai neturėjo jokio poveikio. Prieš kelerius metus nieko nepešė ir grupė europarlamentarų - jie reikalavo, kad Europos Komisija uždraustų kruviną spektaklį visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Garsiau už gyvūnų teisių gynėjų argumentus girdima Bulių kovos gynimo platforma. Ji stengiasi atgaivinti to reginio iškilmingumą ir nutildyti moralizuotojų protestus. Ši organizacija įtikinėja, kad "fiesta nacional" yra neatskiriama tautinės tapatybės dalis, o ką jau kalbėti apie verslą, garantuojantį 200 tūkst. darbo vietų ir 4 mln. dolerių pelno.

Koridos stojo ginti net Mario Vargasas Llosa - kandidatas į Peru prezidentus, vienas žymiausių ispanakalbių amerikiečių literatūros kūrėjų. Jo vadovaujami Ispanijos ir Lotynų Amerikos intelektualai išsiuntė UNESCO peticiją, kad korida būtų priskirta pasaulio kultūros paveldui. Tai turėtų visiems laikams užčiaupti burnas gyvūnų teisių gynėjams. "Korida perkelia mus į magijos pasaulį, primena, kokia netvirta yra egzistencija", - rašė M.V.Llosa, pagrįsdamas peticiją.

Iš tiesų tas reginys karšto pietietiško temperamento žmonėms turi simbolinę prasmę. Šimtmečiais nesikeičiantis ritualas - tai, jų nuomone, garbinga kova, per kurią žmogus turi įrodyti esąs stipresnis už laukinį žvėrį. Tikrieji jos mėgėjai negalvoja nei apie reklamas, suvenyrus ar turistus, kuriuos dirgina kruvinas reginys, nei apie keliolika tūkstančių bulių, kasmet nužudomų pasaulio arenose, nei apie kelias dešimtis sužeidžiamų toreadorų. Jie - "aficionados". Žinovai, atskiriantys tiesą nuo apgaulės, tiesiog įsimylėję matadorus ir bulius. Tai jie tampa įsiaudrinusia minia, keičiančia publikos nuotaiką pagal toreadoro laikyseną.

Spektaklio herojus yra "toro bravo", milžiniškas ir veržlus bulius aštriais ragais. Prieš jį stoja matadoras - vyriškumo ir grakštaus vikrumo įsikūnijimas.

Pirmiausia orą suvirpina šaižus klarneto signalas. Tada į areną įpuola beveik septynis šimtus kilogramų sveriantis žvėris - nervingas, apakintas šviesos, pasirengęs nušluoti nuo žemės paviršiaus viską, ką tik pamatys. Matadoras erzina jį efektingais, teatrališkais judesiais. Kiekvieną figūrą palydi audringi publikos plojimai. Po kurio laiko pasirodo pikadoras; jo užduotis - ietimi sužeisti ir susilpninti bulių. Paskui ateina banderiljerų eilė. Jie smaigsto gyvūną kaspinais puoštomis lazdelėmis.

Pagaliau kova pasiekia kulminaciją. Tai pavojingiausios reginio minutės, kai matadoras dažniausiai rizikuoja gyvybe. Štai išsitiesęs lyg statula drąsuolis, laikantis vadinamąją muletą (šilkinės medžiagos skiautę), mažais žingsneliais artinasi prie savo priešo.

Bulius priima iššūkį ir ima puldinėti jam panosėje šmėžuojančią muletą, kuri vis pasprunka. Gyvūnas, nors ir išmuštas iš vėžių, kankinamas banderilių ir vis labiau kraujuodamas, nenustoja kovoti. Žmogus negali pernelyg ilgai žaisti pavojingo žaidimo, nes kiekviena minutė - ne jo naudai. Bulius, vis geriau perprasdamas žaidimo taisykles, bet kurią akimirką gali pulti matadorą.

Publika sulaikiusi kvapą stebi pašėlusį mirties šokį. Muleta skraido ore. Aplodismentų audra lyg žemės drebėjimas purto areną. Bulius, kuris vos prieš ketvirtį valandos buvo įniršio apakintas žvėris, dabar - tik jo šešėlis. Dabar vienas veiksmas turi užbaigti visą ritualą. Matadoras atsiduria per metrą nuo putas drebiančio snukio. Prieš egzekuciją muletos mostais jis priverčia bulių nuleisti kaktą, nes tik tada dūris būna paskutinis.

Finalinis aktas trunka vos sekundę. Mostas skiaute ir dūris ašmenimis, giliai smingančiais tarp menčių, į vietą, nedaug didesnę už monetą, idealiai suderinti. Dūris į nugarkaulio smegenis tikslus, iš galingo sprando kyšo tik špagos rankena. Bulius dar akimirką stovi nejudėdamas, paskui pasuka galvą ir įsmeigia akis į priešininką, kuris jį mirtinai sužeidė. Žengia žingsnį, kitą, atsitrenkia į barjerą, tęsiamai suriaumoja ir dusliai krinta žemėn.

Žiauru? Ispanų poetas Garcia Lorca manė, kad korida yra nepakartojamas spektaklis - čia kiekvieną popietę galima matyti mirtį, kurią gaubia estetinė aureolė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"