TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Jogaila prie Žalgirio

2010 10 09 0:00
Į Žalgirio mūšio lauką susirinko per 7 tūkst. inscenizacijos dalyvių, bet tik trečdalis jų turėjo autenyiškai atkurtus ginklus.
Užsienio spaudos nuotrauka

Mus pavėluotai pasiekė liepos mėnesį pasirodęs lenkų žurnalas, kuriame pateikiamos netikėtos šiuolaikinės įžvalgos apie Žalgirio mūšį ir karalių Jogailą.

Kiek kentėjo žemaitės

1409-1410 metų sandūroje Vladislovo Jogailos pasiuntinys, riteris Jaroslavas iš Ivno, išvyksta į diplomatinę kelionę po Vakarų Europos valdovų rūmus. Jis aplanko Prancūziją, Angliją, Burgundiją, Flandriją, Brabantą... Pasiuntinio užduotis - sumenkinti ten vertinamo Kryžiuočių ordino autoritetą. Tų šalių didžiūnai tuo metu noriai siųsdavo pas kryžiuočius savo vaikus, kad šie išmoktų riterio kovos meno ir papročių; riteriai dažnai siūlydavosi savanoriais į Ordino kariuomenę. "Nėra geresnės ištvermės ir garbės mokyklos", - rašė Burgundijos kronikininkas.

Jaroslavas iš Ivno yra prityręs diplomatas. Jis veža karaliaus laišką, kuriame 29 paragrafais išvardijami kryžiuočių nusikaltimai: kaimynų užpuldinėjimai, plėšikavimas, turto naikinimas... Pasiuntinys žino, jog tai nepadarys įspūdžio Vakarų riteriams, kuriems šitokie nusižengimai - duona kasdienė. Tad visų pirma jis kerta papildomu argumentu: Žemaitijoje Ordino riteriai prievartavo vietines moteris, nepaisydami nei moterų garbės, nei savo skaistybės įžadų. Anglijos karalius jam į tai ciniškai atsakys: "Mano šalis nemaža, bet kas iš jos seniai būtų likę, jei turėčiau jos netekti dėl kiekvieno mano riterių pajuokavimo su kieno nors žmona." Tačiau priekaištas daro įspūdį. Nerašytas XV amžiaus riterių kodeksas pateisina agresiją ir plėšikavimą, bet idealizuoja moterį, reikalauja būti jos gynėju, o ne skriaudiku.

Žinoma, prievartavimo praktika dažnai pasitaikanti, bet tuo pat metu ji gėdinga ir oficialiai pasmerkta. Aiškiai ir viešai pareikštas kaltinimas verčia susimąstyti, ar pagalba Ordinui kartais nemes įtarimų šešėlio ant jį remiančiojo garbės. O mąstymas yra spontaniško entuziazmo priešas. Negalime tvirtinti, kiek buvo sėkminga Jaroslavo iš Ivno misija, tačiau žinome, kad kare su Lenkija ir Lietuva dalyvavo kur kas mažiau Vakarų riterių negu ankstesniuose kryžiuočių reiduose, dramatiškai mažiau, negu tikėjosi kryžiuočiai.

Ar kryžiuočiai iš tikrųjų prievartavo žemaites? Taip galėjo atsitikti, bet tikrai netapo taisykle. Lenkų vaizduotėje funkcionuoja kryžiuočių paveikslas iš H.Sienkiewicziaus knygos puslapių. Jis daug kur klaidingas. Riterio, bajoro Jurando suluošinimas, kuris apysakoje priskiriamas riteriams kryžiuočiams, paprasčiausiai netelpa į epochos kategorijas. Jokie šaltiniai nieko tokio, net nieko panašaus kryžiuočiams neprikiša. Imperialistiškai, kaip šiandien suprastintai formuluotume, vertindamas pasaulį, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Vokiečių Namų Ligoninės Ordinas tiksliau negu kas kitas XV amžiaus pradžioje kultivavo riterijos tradiciją. Tai turėjo jam gerų ir blogų pasekmių.

Ponas prieš poną, tarnas - prieš tarną

Burgundas kronikininkas neklydo. Tarnyba kryžiuočių gretose, be abejonės, būdavo gera mokykla ponaičiams iš Anglijos ar Brabanto, kurie atnešdavo Ordinui ne tik savo kalavijus, bet ir pinigus bei pažintis. Kita vertus, įsigyvenimas į riterijos legendą primesdavo karinei minčiai neišvengiamo konservatizmo. To paties, kuris nulėmė ištikimų tradicijai prancūzų pralaimėjimą prie Kresi (1346) ir Puatjė (1356) prieš Žalgirį ir prie Azenkūro (1415) po Žalgirio. Kryžiuočiai buvo tarsi kaliniai tos pačios karinės doktrinos.

Stefanas M.Kuczynskis rašo: "Dažniausiai naudojama kautynių tvarka buvo vadinamoji rikiuotė "pinučiais". Toje rikiuotėje sunkiai šarvuoti riteriai, sėdintys ant galingų kovos žirgų, stodavo vienas šalia kito kas keli ar keliolika metrų. Antrą gretą, už savo riterių, sudarydavo ginklanešiai, taip pat sunkiai šarvuoti, bet jau nebe taip galingai kaip riteriai. Trečią eilę sudarydavo lankininkai. (...) "Ietys", priklausančios tai pačiai giminei, žemei ar pavaldžios bendram siuzerenui, stodavo greta, sudarydamos vėliavą, kuri davus ženklą smogdavo kartu. Tai nebūdavo staigi ataka; vėliava tursnodavo ir tiktai priartėjus priešui plienu apkaustyti raiteliai pavarydavo savo sunkiasvorius žirgus šuoliais. Kova atrodydavo kaip dvikovų grandinė; riteris kovodavo su riteriu, ginklanešys su ginklanešiu, tarnai su tarnais. (...) Riterių kariuomenės vado vaidmuo buvo labai ribotas. Jis išrikiuodavo riterius arba leisdavo jiems išsirikiuoti kautynių tvarka, o pats dažniausiai stodavo pirmoje gretoje ir vesdavo į ataką." Tokia buvo "garbinga" kova, šitaip turėjo išvesti savo kariuomenę prie Žalgirio tikras riteris ir jautrus savo garbei Ulrichas von Jungingenas.

Lietuvos girių pamokos

Jogaila tik prieš ketvirtį amžiaus išlindo iš Lietuvos girių. Jis tikriausiai žinojo riteriškas, tradicines žaidimo taisykles, bet visiškai nesijautė jų varžomas. Nekvaršino sau galvos dėl garbės ir tradicijų. Jam buvo svarbu ne forma, o rezultatas. Todėl nuo pat pradžių darė dalykus, kryžiuočių suvokimu, piktinančius savo racionalumu, o gal tiesiog jiems nesuprantamus.

Tik keletas iš daugelio pavyzdžių: neina į mūšį pirmoje linijoje, dar daugiau, visai nelenda į pavojų. Kartu su patarėjais stovi ant saugaus kalnelio, tačiau iš čia, kitaip nei didysis magistras, gali turėti platų mūšio lauko vaizdą.

Liepos vidurys. Karštis plūsta iš dangaus ant priešų gretų, kaitindamas prakaitu pasruvusių kryžiuočių metalinius šarvus. Tuo metu sąjungininkai ramiai ilsisi miško pavėsyje. Garbė verčia juos traukti priešo pasitikti? Jogailai tai beprasmybė. Svarbi ta realybė, kad kaitra vargina priešus ir silpnina, o nežinia, su kokiomis jėgomis teks susikauti, pradeda nervinti ir sukelia netikrumo pojūtį.

Karalius Jogaila dėl moralinio alibi tuo tarpu užsako eilines lauko mišias. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai su dviem kalavijais. Tai duoklė senai taisyklei, kai prieš kovą riteriai apsikeičia dovanomis, kad parodytų, jog ne dėl neapykantos ar asmeninių skriaudų kausis, o dėl Dievo teismo. Kartu tai iššūkis: išeikite galų gale į lauką. Patyręs propagandininkas Jogaila iš karto pakeičia įvykio prasmę: "Kardų mums pakanka..." Išeitų, kad du kalavijai - tai vokiečių paniekos išraiška, ir taip iki šiol mokosi mokyklose mylimi lenkų vaikai.

Kas dėjosi po to, žinome. U.von Jungingenas, kuris medalione ant krūtinės turėjo švento kryžiaus skiedrą, žuvo nuo kaimiečių spragilų, ir tai su siaubu kartota visoje Europoje. Jogaila laimėjo, nes sugebėjo pranokti savo epochą. Po poros metų išdils riterijos atmintis, o efektyvumo taisyklė triumfuos. Politikoje nėra sentimentų. Jogaila tai numatė ir įkūnijo.

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"