TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Johnny Deppo "bendrai"

2007 11 10 0:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Jie buvo atstumiančios išvaizdos, nesiprausiantys, niršūs ir stulbinamai turtingi. Kapitonai su juoda vėliava ir kaukole. Nors greitai žūdavo, paliko legendą ir iki šiol paslėptus lobius.

Arbatos mėgėjas

Kinų ekranuose didžiai pelninga tapusios "Karibų piratų" trečios dalies scenaristai sėkmingai išlaikė istorijos egzaminą. Holivudo pramanas atspindi epochos realijas, o tai nedažnai pasitaiko svajonių fabrike. Pradėkime nuo "Karibų piratų" pagrindinio veikėjo, suvaidinto Johnny Deppo.

Džekas Sperou ("Žvirblis") įkūnija garsiausių auksinės piratavimo eros atstovų bruožus, o jo prototipu galima laikyti Bartholomew Robertsą, kuris XVIII amžiaus trečiąjį dešimtmetį siautėjo prie abiejų Amerikų ir Afrikos krantų.

Robertsas buvo lieknas ir elegantiškas. Šis vyras vilkėdavo damastines liemenes, į skrybėlę įsismeigdavo raudoną plunksną, nešiodavo auksinę grandinę su deimantiniu kryžiumi. Galimas daiktas, iš jo Sperou perėmė akį rėžiančių drabužių ir papuošalų pomėgį - tikras piratas turėjo išsiskirti sausumos žiurkių fone.

Ekstravagantiška piratų elegancija nebuvo siejama su asmenine higiena. Mat jūroje gėlas vanduo tampa beveik aukso vertės, todėl išlaistyti jį banaliems apsiplovimams būtų nusikaltimas, tūkstantį kartų baisesnis už piratavimą. Bet dėl tos priežasties būdavo sunku tverti jų draugijoje, ne vien dėl žiaurumo ir itin prastų manierų. O ką jau kalbėti apie piratus, plėšikaujančius prie Kinijos krantų: šitie dar laistydavosi ir česnakų sultimis, kurios neva apsaugo nuo kulkų.

Robertsas, kaip beveik kiekvienas piratas, dievino muziką ir, kai būdavo gerai nusiteikęs, dainuodavo bendrams velsiečių balades.

Kitaip nei dauguma jūrų plėšikų (ir kapitonas Sperou), jis buvo abstinentas. Tačiau jautė silpnybę stipriai arbatai - gerdavo ją litrais. Todėl labiau džiaugdavosi žaliųjų lapų nei aukso prikrautu laivu.

Robertsas, laikytas aristokratu tarp piratų, tuo pat metu buvo ir pats žiauriausias. Mėgdavo rafinuotai kankinti. Jo ypatinga malonė - išlaipinti žmogų negyvenamoje saloje be maisto ir be vandens, paliekant tik pistoletą su viena kulka ir žiupsnelį parako (taip buvo baudžiami ir "Karibų piratų" herojai ).

Robertsas iškeldavo laivuose vėliavą su savo portretu - stovėdavo ant dviejų kaukolių, simbolizuojančių Barbadoso ir Martinikos gyventojų galvas. Pasirinko tas salas, nes jų valdžios labiausiai stengėsi sučiupti stulbinamai sėkmingą piratą. Per ketverius piratavimo metus užpuolė net keturis šimtus laivų, pagrobė jų krovinius ir persiviliojo arba nužudė įgulas. Jam siautėjant prekybinė laivyba Karibų jūroje beveik apmirė.

Prieš tapdamas plėšiku Robertsas buvo karališkojo karo laivyno karininkas. Netrukus suvokė, jog ta tarnyba neteikia perspektyvų praturtėti. Tačiau karinė tarnyba pripratino jį prie geležinės drausmės ir stiprios rankos valdymo. Robertsas sukūrė piratų kodeksą, privalomą visuose jo laivuose. Uždraudė peštynes, atsivesti į laivus moterų, lošti kortomis ar kauliukais iš pinigų. Dezertyrų laukė mirties bausmė. Tas kodeksas anaiptol nebuvo nurodymų rinkinys, kurį dažnai cituodavo "Karibų piratų" herojai. Už šio detalaus, griežto reglamento nesilaikymą jis žiauriai bausdavo.

Pasitelkdamas muštrą Robertsas meistriškai valdė savo laivyną. Garsiausių jo antpuolių nesigėdintų ir Džekas Sperou. Įplaukęs į Trepanio uostą Robertsas apiplėšė daugiau kaip dvi dešimtis prekybos laivų ir pusantro šimto žvejų kuterių. Dalį jų paskandino, kad pasismagintų, o paskui išplaukė niekieno nesulaikytas.

Robertso karjeros pabaiga buvo tokia pat netikėta kaip ir pradžia. 1722 metais jį nukovė britų karo laivyno karininkas Chaloneris Ogle'as, laivo "Kregždutė" vadas, vėliau tapęs admirolu. Robertso kūnas pagal paprotį buvo atiduotas jūrai. Gyvų likusių jo įgulos narių laukė didžiausias piratavimo istorijoje teismo procesas. Į kaltinamųjų suolą sėdo daugiau kaip du šimtai žmonių. 52 jų buvo pasmerkti mirti pakariant. Nuosprendžio vykdymas užtruko net dvi savaites, nes budelis nespėjo dirbti savo darbo. Korimas tais laikais buvo labiausiai minios mėgstamas teatralizuotas renginys, reikalaujantis savito ritualo.

Velnio sėkla

Robertso priešingybė buvo Edwardas Teachas, pramintas Juodabarzdžiu, savo ruožtu galėjęs tapti prototipu Deiviui Džounsui, "Skrajojančio olando" kapitonui antroje filmo dalyje. Jis visiškai nesirūpindavo išvaizda. Ilgą juodą barzdą supindavo į kaseles ir užsukdavo ant ausų. Kad baisiau atrodytų, po skrybėle pasikišdavo uždegtus dagčius. Šie lėtai smilkdavo lyg šaltosios ugnys, o dūmai vyniodavosi aplink apžėlusią galvą. Mėgdavo būti vadinamas įsikūnijusiu velniu ir teikdavo tam pagrindo.

Kartą pasiūlė savo bendrams sukurti laive tikrą pragarą. Nusileido po deniu, uždegė puodus sieros ir sėdėjo paskendę dūmuose. Kaip galima numanyti, Juodabarzdis ištvėrė ilgiausiai. Tai įtikino net abejojusius piratus, jog tikrai yra atsibeldęs iš pragaro. Pasakojama, kad prieš paskutinį mūšį kažkuris gaujos narys paklausė jo, ar mirties atveju žmona žinos, kur paslėptas lobis. Teachas atsakė, jog tik jis ir velnias žino, kur užkasė turtus, ir tas, kuris ilgiau gyvens, pasiims viską.

Juodabarzdis žuvo mūšyje su eskadra, vadovaujama karališkojo karo laivyno kapitono Roberto Maynardo. Kova vyko prie Okrakokės salos Šiaurės Karolinos pakrantėje. Legenda byloja, kad galvos netekęs pirato kūnas kelis kartus apiplaukė nugalėtojo laivą, o paskui išnyko jūros gelmėse. Galvą Maynardas pakabino laivo priekyje kaip perspėjimą tiems, kurie išdrįstų eiti Juodabarzdžio pėdomis.

Nevykėlis Kiddas

Toks vaizdas nelabai įbaugino piratus. Troškimas praturtėti buvo stipresnis. Juo labiau kad plėšikavimas jūroje tais laikais tikrai buvo viena sričių, kurios garantuodavo didžiausią ir greičiausią pelną. Legenda apaugo ir Wiliamo Kiddo, tapusio piratu ne savo noru, lobis. Buvo garbingas niujorkietis, gubernatoriaus draugas ir pats ketino kovoti su plėšikais. Savo nelaimei 1695 metais sutiko verslininką Robertą Livingstoną, kuris pasiūlė pelningą sandorį: drauge puldinėti piratų laivus ir dalytis grobį.

Iš pradžių viskas sekėsi puikiai. Kiddas pasistatė didelį laivą, daug žadančiu pavadinimu "Nuotykis", iš patyrusių jūrininkų sukomplektavo įgulą. Bet prieš išvykstant į reisą kilo incidentas, kurio pasekmės nuvedė Kiddą į kartuves. Jaunas kapitonas, išplaukdamas iš Deptfordo prie Temzės, kur stovėjo laivas, nesaliutavo karališkojo karo laivyno burlaiviui, nors tai buvo Jo didenybės valdinio pareiga (tuo metu Amerika buvo britų kolonija). Dar daugiau, kai karo laivas iššovė perspėjimo šūvį, Kiddo komandos nariai atsuko jam užpakalius ir paplojo sau per sėdmenis. Toks įžeidimas negalėjo nesulaukti bausmės.

Anglai privertė beveik visus Kiddo jūrininkus pereiti į savo laivus. Kapitonui teko samdyti kitus; neturėdamas iš ko rinktis, priėmė padugnes. Ir su tokia įgula išplaukė tykoti turtais apsikrovusių piratų laivų netoli Madagaskaro. Kai kelis mėnesius Indijos vandenyne buriavusi įgula neišvydo žadėtų aukso kalnų, kilo maištas. Kad išgelbėtų savo kailį ir išmokėtų skolas, Kiddas ėmė puldinėti prekybos laivus. Po trejų piratavimo metų pateko už grotų ir buvo pasmerktas mirti. Jo kūnas, panardintas smaloje ir apvyniotas grandinėmis, mėnesius kabėjo geležiniame narve virš Temzės. Tai irgi turėjo būti perspėjimas avantiūristams, svajojantiems apie piratiškus nuotykius.

Legendinio Kiddo lobio iki šiol niekas nerado. Nežinoma, ar jo išvis buvo. Jeigu buvo, turbūt užkastas viename iš populiarių piratų prieglobsčių. Pavyzdžiui, prie Naujojo Providenso salos Bahamuose. Tą vietą būdavo galima užuosti iš tolo dėl kvapų: rumfustiano ar alaus, sumaišyto su džinu ir vyšnių likeriu, bei salmangundžio - patiekalo iš vėžlienos, kiaulių kojų, svogūnų, kopūstų ir paprikų. Atstumiantis kvapas patikimiau saugojo nuo neprašytų svečių negu tvirtovės artilerijos baterija. Tačiau piratai plūdo ten miniomis. Saloje dalydavosi grobį, švaistydavo pinigus alkoholiui, prostitutėms ir kortoms (panašūs piratų prieglobsčiai buvo "Karibų piratų" kūrėjų išgarsintoje Tortugoje ir Madagaskare).

Jūrų ragana

Naujojo Providenso rojaus statusas visų pirma priklausė nuo moterų, nes beveik visur piratams besąlygiškai drausta vestis jas į laivą - esą galinčios užtraukti nelaimę visai įgulai. Taisyklę laužyti galėjo tik kapitonas. Johnas Rackmanas, pramintas Kartūniniu Džeku, taip ir padarė. Jo įguloje buvo net dvi moterys - Anne Bonny ir Mary Read.

Su Anne Rackmanas susitiko Naujojo Providenso uoste. Jos nereikėjo ilgai įkalbinėti, kad paliktų girtuoklį vyrą ir išsirengtų į kelionę. Į piratų laivą moteris pateko vilkėdama vyriškus drabužiais. Tai nesukėlė jai problemų, nes ir taip didžiąją gyvenimo dalį apsimetinėjo vaikinu. Buvo nesantuokinė airio advokato duktė. Šis priglaudė Anne tik tada, kai jos motina pateko į kalėjimą. Norėdamas išvengti skandalo tėvas liepė dukrai apsimesti praktikantu, besirengiančiu profesijai. Kai advokato žmona sužinojo tiesą, išvijo vyrą iš namų. Jis pasiėmė dukterį į Ameriką ir iš pradžių ten gyveno ramiai. Tačiau Anne negalėjo nustygti vietoje. Mergina vis daugiau laiko praleisdavo su piratais. Už vieno net ištekėjo, bet metė jį dėl Rackmano.

Mary, kitą Kartūninio Džeko moterį, taip pat iš mažens rengdavo vyriškais drabužiais. Buvo nesantuokinis vaikas, tad motina apsimetinėjo, jog tai berniukas iš teisėtos santuokos, nes norėjo iš vyro giminių gauti pinigų išlaikymui. Mary taip susigyveno su vyriškais drabužiais, kad užaugusi pasisamdė į kariuomenę Olandijoje. Po karo persirengusi vyru sėdo į laivą, plaukiantį į Vakarų Indiją. Laivą užgrobė piratai ir ji atsidūrė Rackmano bei Anne draugijoje.

Visos trijulės piratiška odisėja truko neilgai. Nepavykus užgrobti britų laivo moterys kartu su įgula stojo prieš teismą. Visi buvo pasmerkti mirti. Anne ir Mary išvengė kilpos tik todėl, kad buvo nėščios.

Tačiau didžiausią šlovę tarp moterų piračių pasiekė Ching, buvusi prostitutė iš Kantono. Ji ištekėjo už pirato ir po vyro mirties perėmė visą flotilę džonkų, keliančių siaubą Pietų Kinijos jūroje. Ching įsakymų klausė daugiau kaip 40 tūkst. piratų - nė vienas Europos plėšikas nedrįso pasirodyti tame regione. "Karibų piratų" trečioje dalyje atsiranda jos verta piratų vadė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"