TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Jonavos garbės pilietė: daugiau dejuoja ir niurzga jaunimas

Teresė Žižienė,1991-aisiais įkūrusi Pirminės sveikatos priežiūros centrą Bukonyse, trylika metų jam vadovavo, ypatingą dėmesį skirdama žmonių sveikatai ir jų gyvenimo gerovei. Už nuopelnus ir nuveiktus darbus kraštui jai suteiktas Jonavos rajono garbės pilietės vardas. Šiuo metu moteris su vyru Viktoru gyvena ramiame ir gražiame Birštono mieste, tačiau neretai aplanko Bukonis, pabendrauja su pažįstamais.

Apsisprendimo metas

„Kiekvieną kartą važiuojant per Jonavą virpteli širdis. Stebiu ir džiaugiuosi vis gražėjančiu miestu. Žavi fontanai miesto centre, padažyti, gėlynais papuošti privatūs namai, renovuojami daugiabučiai, ypač gražiai tvarkomos savivaldybės patalpos ir jų aplinka. Manau, kad šio krašto nepamiršiu“, - prisipažįsta kaip visada žvali medikė. 

Iš tiesų - jos pėdų, įspaustų mūsų rajone, laiko dulkės nepajėgs užkloti, nes Bukonių pirminės sveikatos priežiūros centras (toliau - Centras) buvo pirmoji tokia įstaiga Lietuvoje, išgarsinusi chemikų ir baldžių rajoną. Vadinasi, T.Žižienės įdirbis tapo pradžia vėlesnių centrų kūrimui. 

Kauno kardiologijos mokslinio tyrimo institute sukurtas mokslines idėjas drauge su Jonavos medikais mokslininkei teko tikrinti dar sovietiniais laikais. „Būtent Kardiologijos institute sukūrėme Pirminės sveikatos priežiūros modelį, kurį kūnu pavertėme Bukonyse, - prisimena T.Žižienė. - Tiesa, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Centro kūrimui iškilo grėsmė. Atsitraukti jokiu būdu nebuvo galima. Atėjo sprendimo metas: likti Kaune ar persikelti į kaimą ir apsigyventi Jonavos rajone?“ 

Nugalėjo troškimas užbaigti pradėtus darbus - prisiėmė Centro kūrimo rūpesčius, vadinasi, ir atsakomybę,  ir atvyko gyventi į Bukonis, kur nepastebimai prabėgo trylika metų.

Žinias turtino visi pažinti žmonės

Svarbiausiais ir sėkmingiausiais gyvenimo tarpsniais pašnekovė vadina dvi sritis: tai laikas, paskirtas pirminės sveikatos priežiūros kūrimo procesui, ir veikla Maltos ordino pagalbos tarnyboje bei Nyderlandų paramos fonduose.

Prisimindama Bukonyse prabėgusius metus, medikė atvirauja, kad su šio krašto žmonėmis ją siejo darbas ir visuomeninė veikla. Tame rate buvo ne tik Centro personalas, bet ir valdžios atstovai, kunigai, pedagogai, pacientai, suaugę ir jaunieji savanoriai maltiečiai, žmonės, kuriems reikėjo materialinės paramos.

„Visi, neišskiriant nė vieno, praturtino mano patirtį ir žinias. Iš visų mokiausi. Visus iki šiol puikiai prisimenu ir esu dėkinga už bendravimą, drauge leistus metus. Labai dėkoju rajono Savivaldybei, Tarybos nariams už supratimą, pagalbą ir mano kuklios veiklos įvertinimą“, - sako T.Žižienė.

Susitikimas Birštone

Šiemet Birštono Karališkojoje rezidencijoje buvo surengtas didžiulis renginys, skirtas Maltos ordino pagalbos tarnybos Bukonių filialo, kurį T.Žižienė įsteigė ir vadovavo, dvidešimtmečiui paminėti. Į iškilmingą šventę susirinko bendraminčiai iš įvairių Lietuvos kampelių, jubiliejų pagerbė Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius, pulkas bukoniškių, rėmėjai iš Vokietijos Maltos ordino. Visi pagarbiai dėkojo aktyviajai Teresei, atlaikiusiai ir įveikusiai sunkumus. Bukonių maltiečiai prisipažino, kad jiems trūksta visada nuotaiką pakeldavusios ir gerai nusiteikusios gerosios gydytojos. O ji kiekvienam šypsojosi, kiekvienam asmeniškai tarė „ačiū“ ir linkėjo sveikatos. 

Paskelbusi, kad nusprendė pasitraukti iš Maltos ordino Bukonių filialo vadovės pareigų, ji pridūrė: „Atėjo laikas. Metas. Man jau gana“. Ir visi suprato - nereikia įkalbinėti, nereikia spausti ar reikalauti ir pasilikti. Jeigu taip ištarė pati Teresė, vadinasi, taip turi būti.

„Iki šių metų pabaigos dar tęsiame Maltos ordino pagalbos tarnybos Bukonių filialo veiklą, tad dar pabendrausime ir susitiksime ne vieną kartą“, - pažadėjo.

O laiko vis stinga

Dabar, kai nebereikia eiti į darbą, skubėti pas pacientus ar užsiimti kitokia visuomenine veikla, visas laikas  priklauso jai ir šeimai. „Net pačiai keista - laisvo laiko kaip ir neturiu. Džiaugiuosi gyvenimu. Darau tai, ką daryti visada norėjau, bet pritrūkdavau valandų, nes jas nusinešdavo įvairūs darbo reikalai. Todėl dabar nemažai laiko skiriu knygoms - atsiimu tai, ką kadaise praleidau. Birštone vyksta daug įvairių renginių - stengiuosi juose apsilankyti ir taip paturtinti savo dvasią. Kiekvieną rytą mudu su Viktoru einame pasivaikščioti po miestą - čia nepaprastai gražus ruduo. Labai žavi skoningai tvarkoma aplinka. Patinka Nemunas ir visi šio nedidelio, bet labai jaukaus miestelio gyventojai. Birštone kiekvieną dieną galima surasti ką nors nauja širdžiai ir akims. Atvažiuokite“, - kviečia T.Žižienė.

Asmeninis gyvenimas šiandien teikia daugiau džiaugsmo, negu tada, kai galva būdavo prikimšta darbo reikalų. Šiandien galima ilgiau pasidžiaugti vaikų ir anūkų gyvenimu. Turėdama mokslininkės laipsnį, ji ir dabar daug laiko atiduoda mokslinei veiklai. „Ką darysi, to laiko stigo anksčiau, stinga jo ir šiandien“, - tarsi nusistebi medikė.

Lemia vertybių skalė

Bendraudama su įvairių socialinių grupių žmonėmis ji pastebi, kad daugelio veidai yra paniurę, susimąstę, žvilgsnis piktas arba užgesęs. Anot mokslininkės, tame glūdi ne viena priežastis - vienos jų yra išorinės, kitos slypi pačiame žmoguje. „žmogaus pakeisti neįmanoma, nes ir pačiam pasikeisti labai sunku - reikia didelių pastangų ir atkaklumo, - samprotauja pašnekovė. - Laikotarpis, kurį gyvename, yra sunkus ir sudėtingas, o valdžios sprendimai ne visada teisingi. Tai turi įtakos formuojant kiekvieno poziciją į gyvenimo kasdienybę.“

Pasak T.Žižienės, dejuoja ir niurzga daugiau jaunesnio amžiaus gyventojai: „Mano kartos žmogus skundžiasi kur kas rečiau, nes daugumai teko patirti rimtų išbandymų. Mano galva, viskas priklauso nuo žmogaus patirties, jo vertybių skalės, atsakomybės už save ir šeimą, pareigos jausmo, gebėjimo matyti šalia esančius. Dauguma mano kartos žmonių moka vertinti ir saugoti tai, ką turi savyje, dalijasi su kitais gerumu, atjauta, duonos kąsniu. Juk mes kiekvieną rytą gauname Dievo dovaną - naują dieną, atveriančią galimybes tiek gėriui, tiek blogiui: darbams, mintims, poelgiams, žodžiams, mintims. žmogus pašauktas kurti. Tai, ką jis turi, priklauso nuo galimybių, gebėjimų, pastangų. Manau, kad ne visada labiausiai skauda tam, kuris garsiausiai rėkia.“

Gražiausios akimirkos

Iš šios moters sklinda jauki šiluma. Laikydama save darboholike, sako, niekada nesistengė išore patraukti dėmesį. Tad paklausta, kaip jai pavyko išsaugoti tą jaunatvišką žavesį, medikė šypteli: „Nežinau, ar iš viso jį turiu.“ 

Daugelis stebisi jos energingumu ir maloniu bendravimu su kiekvienu - bičiuliu ir nepažįstamu. Galbūt tą išorinį patrauklumą bus nulėmę dvasiniai turtai, požiūris į kitą žmogų. Ne paslaptis, juk, gyvendama Bukonyse, patyrė ir nusivylimų, girdėjo ir apkalbų, kurios kartais ir dabar pavydo forma išsprūsta iš kažkieno lūpų. „Visa, kas ne taip, stengiuosi pamiršti. Jokio pykčio niekam užantyje nelaikau. Gražiausios gyvenimo akimirkos susijusios su šeima, artimiausiais draugais. Nemažai jų būta ir darbe, kai pavykdavo pasiekti tai, ko ilgai siekta. Arba išgelbėtas pacientas. Užplūsdavo pergalės džiaugsmas. Daug džiugių akimirkų per dvidešimt metų suteikė veikla Maltos ordino pagalbos tarnyboje“, - prisipažįsta.

Viktoras - didžiausia parama

Ne vieną kartą T.Žižienė yra sakiusi, kad gyvenimas galėjo pakrypti kitaip, jeigu šalia nebūtų jutusi savo vyro Viktoro paramos - jis nepabūgo didmiesčio iškeisti į provincijos gyvenvietę, jis padėjo ieškoti paramos vargstantiems Bukonių seneliams ir socialiai remtinų šeimų vaikams, jis savo rankomis statė, lipdė, o siela globojo ir gerbė Teresės sumanymus. „Ačiū jam“, - padėkoja moteris.

Tad ir miela, kai vienas šalia kito - visą gyvenimą. Šit kalbėdama apie valgius, kurių gaminimas yra vienas iš daugelio medikės pomėgių, ji siūlo paklausti Viktorą, kuris patiekalas jam labiausiai patinka. „Prioritetą teikiu trintoms sriuboms, o mėgstamiausia - morkų su imbieru ir česnakais. Dažniausiai mėgaujamės daržovių ar žuvies antraisiais patiekalais. O desertui labiausiai vertiname varškės arba obuolių pyragą“, - nusišypso moteris, kurios, atrodo, nebūtų palietęs bėgantis laikas: spinduliuojanti energija, kurianti ateities planus ir vis nostalgiškai pažvelgianti į Jonavos kraštą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"