TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Josipas Broz-Tito prieš Josifą Staliną

2008 12 13 0:00
Kairėje: jaunasis Josipas (stovi gilumoje, lango fone) metalo dirbtuvėje Kamnike (Slovėnijoje). 1912 m. Dešinėje: maršalas J.Broz-Tito. 1954 m.
LŽ archyvo nuotrauka

Prieš šešiasdešimt metų J.Stalinas jį pavadino išdaviku ir priešu. Kuo Jugoslavijos komunistų lyderis, buvęs jo numylėtinis, taip įsipyko tarptautinio komunizmo vadui?

1948 metų birželio 28-ąją Kominformas (Maskvai pavaldus komunistų ir darbininkų partijų informacijos biuras) pašalino Jugoslavijos komunistų partiją (JKP) iš savo gretų, o jugoslavų komunistų lyderį Josipą Broz-Tito pavadino socializmo idėjų išdaviku, sovietinės santvarkos priešu ir trockistu. 1949 metų lapkritį promaskvietiškos komunistų partijos priėmė dar vieną rezoliuciją dėl Jugoslavijos, J.Tito vadindamos fašistiniu žudiku. Sovietų Sąjunga jau rengėsi kurti emigracinę Jugoslavijos vyriausybę Maskvoje, vadovaujamą generolo Popivodau, kuriam pavyko išvengti suėmimo ir pabėgti iš Jugoslavijos, tačiau vėliau to ketinimo atsisakyta.

Maskvos bloko šalyse akimirksniu atsirado naujas nusikaltimo pavadinimas: titoizmas. Nuo to laiko Maskva visada turėdavo galimybę apkaltinti ką nors vadinamuoju nacionalistiniu nukrypimu. Titoizmu buvo apkaltinti partiniai vadovai - Rajekas Vengrijoje, Kostovas Jugoslavijoje, Slanskis Čekoslovakijoje, Patrascanu Rumunijoje, Gomulka Lenkijoje.

Kaip atsitiko, kad J.Stalino proteguojamas mokinys tapo jo mirtinu priešu?

Ištikimasis kroatas

Josipas Broz-Tito neabejotinai buvo stipri asmenybė, matyt, todėl ir jo biografija buvo nebanali. Kroatas gimė 1892 metais skurdžioje kaimo kalvio šeimoje. Septintas iš penkiolikos vaikų tegavo pradinės mokyklos penkių klasių išsilavinimą, bet iš mažens išsiskyrė aktyvumu ir nuovokumu.

Aštuoniolikmetis Josipas įstojo į socialdemokratų partiją ir netrukus patraukė ieškoti darbo į kitas šalis. Jam teko dirbti ir Pilzene (Čekijoje) esančioje "Škodos" gamykloje. 1913 metais jaunuolis buvo pašauktas į kariuomenę, baigė puskarininkių mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915-ųjų pavasarį pateko į rusų nelaisvę. 1917 metais iš belaisvių stovyklos pabėgo pas bolševikus. Toks buvo daugelio čekų ir vengrų kelias "į komunizmą", kroatai jį pasirinkdavo rečiau.

1919 metais Omske tapo komunistų partijos nariu. Baigiantis Rusijos pilietiniam karui grįžo į neseniai susikūrusią Jugoslaviją ir tapo profesionaliu partiniu veikėju. Penkerius metus sėdėjo kalėjime už ardomąją veiklą. Pasinaudojęs partiniais kontaktais tapo sovietų žvalgybos bendradarbiu.

1934 metais buvo išrinktas į komunistų partijos centro komitetą, po metų pasiųstas dirbti į Kominterną Maskvoje. Balkanų sekretoriate jis turėjo prižiūrėti JKP. Tuomet partinėje korespondencijoje pradėjo naudoti Tito ir Valterio pseudonimus. Pirmuoju slapyvardžiu vėliau naudojosi kaip pavarde.

Prasidėjus pilietiniam karui Ispanijoje, J.Broz-Tito su padirbtais dokumentais kelis kartus važiavo į Paryžių. Ten Kominterno vardu tvarkė sovietų karo specialistų ir komunistų partijos verbuotų savanorių siuntimą per sieną. 1937 metais Maskvoje suėmus tuometinį JKP generalinį sekretorių Milaną Gorkicą perėmė vadovavimą partijai, bet pasiliko Sovietų Sąjungoje. Tuo metu JKP buvo maža kadrinė organizacija, kurioje tebuvo 6 tūkst. narių, neskaitant 20 tūkst. jaunimo organizacijoje. 1940 metų sausį Kominterno nurodymu grįžo į Jugoslaviją.

Iš puskarininkių - į maršalus

I941 metais vokiečiams okupavus Jugoslaviją, komunistų partija tapo viena svarbiausių šalies pasipriešinimo jėgų. Jai pravertė tarpukariu sukaupta nelegalios veiklos patirtis. Jugoslavijos kraštų padėtis karo metu buvo komplikuota. Kroatijoje susikūrė savarankiška valstybė, bendradarbiaujanti su Trečiuoju reichu. Kolaborantų vyriausybes turėjo ir slovėnai, ir juodkalniečiai, ir serbai. Vienas teritorijas okupavo vokiečiai, kitas - italai, dar kitas - vengrai ir bulgarai. Vokiečiai mėgino koketuoti su Bosnijos ir Albanijos musulmonais. Mišriai gyvenamose teritorijose tarp serbų pravoslavų ir kroatų katalikų vyko reguliarus karas. Kariavo visi. Kovoti prieš vokiečius ir italus dažnai buvo ne svarbiausias tikslas. Kai kuriose Jugoslavijos teritorijos dalyse būta nemažų plotų, kuriuose per karą vokiečiai nepasirodė nė karto. Kalnuota šalis, kurioje nebuvo gerai išplėtoto kelių tinklo, puikiai tiko partizanų veiklai. Ginkluotuose partizanų daliniuose kovojo daugiau kaip 1 mln. žmonių, o kai kurie šaltiniai mini net 1,5 milijono. Tai buvo didžiausias partizaninis judėjimas, vykęs Antrojo pasaulinio karo metais.

Komunistai partizanai pamažu tapo pagrindine politine ir karine jėga: buvo kuriamos reguliarios brigados ir divizijos, o karui baigiantis net korpusai ir armijos. Jugoslavijos istorikai teigia komunistų armijoje buvus daugiau kaip 800 tūkst. žmonių. Beveik pusė jų buvo ginkluoti. 1944 metų rudenį partizanų daliniai užimdavo ištisus regionus. Kartais jie tai darė drauge su į Vakarus besiveržiančia sovietų armija, bet dažniausiai - savo jėgomis.

Atsirado teorijų apie specifinį Balkanų kelią į komunizmą, besiremiantį valstiečiais ir partizanais. Jugoslavijos vadovai jautėsi esą revoliucijos pionieriai ir nejučia tapo labai išdidūs bei savimi patenkinti. Būdingas pavyzdys - dar 1943 metais J.Tito suteikė sau maršalo laipsnį. Visa tai nervino rusus ir patį J.Staliną, kurie J.Tito laikė arogantišku išpuikėliu.

Būsimas J.Stalino įpėdinis?

1945-ųjų lapkritį Jugoslavijoje įvyko rinkimai, kuriuose 80 proc. balsų (pasak oficialaus komunikato) gavo liaudies fronto kandidatai. Karalius Petras II buvo nuverstas nuo sosto ir 1945 metų lapkričio 29-ąją paskelbta Jugoslavijos federacinė liaudies respublika. Opozicinės partijos buvo uždraustos, buvo sukurtas priverstinio darbo stovyklų tinklas, o valiutos reforma sunaikino gyventojų santaupas. J.Tito tapo diktatoriumi.

1945-ųjų rugsėjį buvo paskelbta žemės reforma, bet jau kitų metų liepą prasidėjo kolektyvizacija. Teoriškai ji buvo savanoriška, tačiau buvo įvestos reguliuojamos kainos ir privaloma pareiga žemės ūkio produkciją parduoti valstybei. Nenorintieji stoti į kolūkius privalėjo mokėti specialius, dažnai nepakeliamai didelius mokesčius ir negalėjo pirkti žemės ūkio inventoriaus.

1947 metų rugsėjį J.Stalinas sukūrė naują instituciją Europos komunistų partijoms prižiūrėti ir drausminti. Tai darydamas mintyje jis turėjo ir tas Vakarų Europos partijas, kurios iki tol buvo nepasiekiamos tiesioginei sovietų kontrolei. Tai turėjo būti 1943 metais išformuoto Kominterno naujas variantas. Vienas iš ką tik sukurtos institucijos, pavadintos Kominformu, iniciatorių buvo J.Tito. Tuo metu Jugoslavijos komunistai buvo laikomi lojaliausiais staliniečiais, pasižymėjusiais ideologiniu radikalizmu ir Vakarų buržuazinio pasaulio kritika. Kai kurie Rusijos mokslininkai mano, kad senstantis J.Stalinas savo įpėdiniu tarptautiniame komunistų judėjime buvo numatęs J.Tito. Nebuvo netikėta ir tai, kad generalisimusas pasirinko Belgradą Kominformo buveine, o Jugoslavijos komunistų partiją - savotišku recenzentu kitoms partijoms.

Sudiev, meile...

J.Broz-Tito planavo sukurti komunistinę Balkanų federaciją, prie kurios prisidėtų Rumunija, Vengrija ir Graikija. Pergalinga J.Tito kelionė per Rytų Europos šalių sostines 1947 metų pabaigoje J.Stalinui sukėlė nerimą. Jis įžvelgė bandymą sukurti bloką, ilgainiui galėsiantį varžytis su Sovietų Sąjunga.

1948 metų vasario 10-ąją J.Stalinas į Maskvą sukvietė Jugoslavijos ir Bulgarijos vadovus padiskutuoti apie federacijos problemas. J.Tito, kuris išgyveno 4-jo dešimtmečio masinius suėmimus, į Maskvą važiuoti nerizikavo. Delegacijai vadovavo antrasis žmogus Jugoslavijoje, Milovanas Djilasas. Apie susitikimo eigą žinome iš dviejų jugoslavų, M.Djilaso ir Edvardo Kardeljos, ataskaitų. J.Stalinas elgėsi šiurkščiai, šūkavo, o bulgarą komunistą Georgijų Dimitrovą išvadino sena boba. Sovietų Sąjungos komunistų vadą labiausiai siutino mintis, jog prie galimos federacijos gali prisidėti Rumunija.

M.Djilasas ir E.Kardelja sugrįžo į Belgradą, o kovo 10 dieną gautas SSKP politinio biuro laiškas jau skelbė atvirą konfliktą. Jame buvo rašoma, kad SSKP sunerimusi, nes JKP vadovauja asmenys, deklaruojantys nacionalistines pažiūras ir neatsižvelgiantys į kitų valstybių bei komunistų partijų interesus. JKP buvo kaltinama pervertinusi savo pasiekimus ir trokštanti dominuoti tarp kitų partijų Balkanuose. Pabaigoje rašoma, jog tokios partijos kaip JKP negalima laikyti "tikrai marksistine leninine ir bolševikine".

Laiško gavimo dieną Sovietų Sąjunga atšaukė iš Jugoslavijos visus karinius ir civilius specialistus bei diplomatus. Po kelių dienų buvo suformuoti nauji kaltinimai: JKP, pasiklydusi ideologiniuose prieštaravimuose, savo gretose toleruoja Amerikos ir Didžiosios Britanijos agentus, o su sovietų ekspertais elgiasi kaip su priešais, be to JPK vadovybė išrinkta nedemokratiškai.

Per kelias po šio įvykio sekusias dienas kritiškais laiškais į JKP kreipėsi Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos komunistų partijos. Tose šalyse buvo paskleisti šūkiai: "J.Broz-Tito - šuo ant imperializmo grandinės." Tapo akivaizdu, jog tai jau organizuota kampanija ir Jugoslavijos vadovybę bus siekiama pakeisti bet kokiu būdu. Tikriausiai tai ir buvo sugalvojęs J.Stalinas, kai tomis dienomis siaurame draugų būrelyje pareiškė, jog "užteks mostelėti mažuoju piršteliu ir jokio J.Tito nebebus". Sovietų Sąjunga mėgino suaktyvinti J.Broz-Tito opoziciją, prisimindama stiprias prorusiškas tradicijas, ypač tarp serbų ir juodkalniečių.

Tarp Rytų ir Vakarų

Bet JKP lyderis buvo greitesnis. Jis surengė valymą, iš partinio ir administracinio aparato pašalinęs žmones, kuriuos įtarė bendradarbiaujant su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis arba esančius kitaip pavaldžius Maskvai. Vienas svarbiausių partijos ideologų, Andrijus Hebrangas, pritaręs Kominformo linijai, buvo suimtas ir apkaltintas ekonominiu sabotavimu bei frakcijos partijoje kūrimu. Tūkstančius žmonių, turinčių kontaktų su rusais, o dažnai ir visai be pagrindo, uždarė į kalėjimus ar koncentracijos stovyklas. J.Tito paskelbė apie sovietinio imperializmo grėsmę ir karinės agresijos galimybę. Įsivyravo karo baimė, virtusi psichoze. Jugoslavai pradėjo kasti slėptuves ir pildyti ginklų sandėlius. Kaip žinome, karas neįvyko. Kai kurie istorikai teigia, jog taip atsitiko tik dėl, kad karas prasidėjo Korėjoje. Viešai tapo žinomas laiškas, kurį J.Tito pasiuntė J.Stalinui: "Jeigu tebesiųsite pas mane žudikus, aš atsiųsiu saviškį į Maskvą. Antrojo siųsti jau nereikės."

Netrukus JKP buvo pašalinta iš Kominformo, o pats J.Tito paskelbtas išdaviku ir priešu. Pastarasis (iš dalies, kad pabrėžtų savo nepriklausomybę, iš dalies dėl ideologinių motyvų) ėmėsi kurti kitokią nei SSRS valstybę ir partiją.

Santvarkos pagrindu turėjo tapti darbininkų tarybos, autonomiškai valdančios įmones ir besivadovaujančios maksimalaus pelno principu, nors, savaime aišku, viską turėjo kontroliuoti JKP. Pirmoji taryba buvo sukurta 1949 metų gruodį cemento gamykloje netoli Splito. 1950 metų birželį buvo priimti įstatymai, formaliai suteikiantys Jugoslavijos ekonomikai savivaldą. Po metų įtvirtintas principas, kad atlyginimų dydį turi lemti įmonės ekonominiai rodikliai. Nauja ūkininkavimo sistema buvo pavadinta socialistine rinkos ekonomika. Jugoslavija pradėta vertinti kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Toks šalies vaidmuo buvo skatinamas. 1951 metais Jugoslavija buvo įtraukta į gaunančių paramą pagal Marshalo planą šalių sąrašą.

1952 metų lapkritį Belgrade įvyko 6-asis JKP suvažiavimas. Komunistų partijos vaidmuo valstybėje ir visuomenėje pamažu keitėsi: nuo šiol ji turėjo ne "vairuoti ir vadovauti", o "mokyti ir patarti". Buvo pakeistas ir partijos pavadinimas: Jugoslavijos komunistų partija virto Jugoslavijos komunistų sąjunga. Naujasis pavadinimas atspindėjo mažesnį drausminimą.

"Didžiojo brolio" reveransas

Didžiausią triumfą J.Tito patyrė 1955 metų gegužę, kai Nikita Chruščiovas atvyko į Belgradą atsiprašyti dėl J.Stalino elgesio. Sovietų Sąjungos vadovas pareiškė, jog galimi įvairūs keliai į socializmą. Maskvos vadovybė buvo nusprendusi, kad susitaikymas su Belgradu, net jei bus laikomas nusižeminimu jugoslavams, bus naudingas Sovietų Sąjungos įvaizdžiui pasaulyje, o pačiam N.Chruščiovui sukurs liberalo legendą.

Naudodamasis Jugoslavijos kaip valstybės, išsikovojusios nepriklausomą poziciją dviejų polių (JAV ir SSRS) pasaulyje, prestižu, J.Tito ėmė kurti vadinamąjį neprisijungusių valstybių judėjimą. Jis įgijo didelį autoritetą trečiojo pasaulio šalyse ir pamėgo užsienio keliones. Ilgainiui kaip valstybės vadovas pasiekė tarptautinių vizitų rekordą.

Istorikai ir biografai rašo, kad jis buvo atviros prigimties. Apie tai liudijo ir audringas šio žmogaus asmeninis gyvenimas: keturios žmonos, daugybė meilužių bei nesantuokinių vaikų. J.Broz-Tito mėgo prabangą ir iškilmingus priėmimus, jautė silpnybę įdomioms dovanoms. Kartu su paskutine žmona Jovanka neturėjo saiko išlaidaudami. Penkis kartus buvo išrinktas šalies prezidentu, o paskutinį kartą, 1974-aisiais, prezidentu ir partijos pirmininku iki gyvos galvos. Jugoslavijoje apie jį buvo rašoma kaip apie genialų karvedį (partizaninio judėjimo nuopelnus J.Tito vertino labiausiai).

Gyvenimo pabaigoje Jugoslavijos lyderis gana dramatiškai ieškojo formulės savo valstybiniam palikimui: eksperimentavo su kolektyvine, daugelio asmenų valstybės ir partijos vadovybe, rotaciniu vadovavimu. Nieko doro iš to išėjo. Kaip ir buvo numatę daugelis analitikų, Jugoslavija J.Tito nepergyveno. Tai lėmė demokratinių mechanizmų nebuvimas (už tai jis pats ir buvo atsakingas), tačiau tai buvo ir neišvengiamas procesas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"