TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Juodųjų našlių tylėjimas

2010 09 11 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Jos buvo šachidės, čečėnės musulmonės mirtininkės.

Šachidžių legendą kūrė gyvenimiškos istorijos. Tokios kaip Elzos. Jos nereikėjo nei verbuoti, nei mokyti, nei ginkluoti. Ji neskaitydavo valandomis Korano, nesimelsdavo. Net galvą retai prisidengdavo. Susisprogdino rankinių granatų ryšuliu už dviejų šimtų metrų nuo gimtųjų namų. Tada buvo dvidešimties metų.

Po vestuvių praslinkus aštuoniems mėnesiams kareiviai išsivedė iš namų Elzos vyrą Alichaną. Nebuvo susijęs su pogrindžiu, šalinosi nuo karo. Apsirikimas, kokių Čečėnijoje - daugybė. Elza nesitraukė nuo Urus - Martano komendantūros, kad išmaldautų nors pasimatymą. Išprašė.

Taip iškankinto žmogaus nebuvo mačiusi. Kai suklupo ant kelių, komendantas Gaidaras Gadžyjevas griebė moterį už plaukų, durtuvu perskrodė Alichanui pilvą ir įgrūdo jos galvą į vidurius.

Netrukus Elza grįžo. Sunku pasakyti, ar G.Gadžyjevas ją pažino. Moteris stabtelėjo, prasigrūdo tarp komendanto "gorilų" ir ištraukė granatos žiedą. Federalinės saugumo tarnybos (FSB) oficialiame komunikate pranešama apie vahabitės fanatikės pasikėsinimą į nusipelniusį taikaus gyvenimo Čečėnijoje organizatorių. Generolui majorui G.Gadžyjevui po mirties suteiktas Rusijos didvyrio vardas.

Chavos vaizdajuostė

Išpūstažandė mergina stovi prie didžiulio sunkvežimio "Kamaz" kabinos. Kalba tiesiai į objektyvą: "Seserys, atėjo laikas, kai mums tenka griebtis ginklo, kad apgintume savo namus nuo tų, kurie atnešė mirtį. Ir jeigu dėl to mums reikės tapti šachidėmis Alacho kelyje, nedvejokime. Alach akbar."

Paskui mergina sėda prie vairo ir sunkvežimiu taranuoja rusų kariuomenės užimtą pastatą. Sprogimas, dulkių debesys, gelžgaliai, žmonių kūnų dalys. Taip atrodo pirmos Čečėnijos istorijoje mirtininkės atakos vaizdo įrašas.

Išpuolio organizatoriai smarkiai rizikavo, iki paskutinės akimirkos filmavo rusų kariuomenės panosėje, o kitą dieną įmetė vaizdajuostę į FSB punktą. Norėjo, kad filmas patektų į televiziją, kad jį pamatytų pasaulis. Savo tikslą pasiekė. FSB gal net labiau rūpėjo parodyti pasauliui Chavą.

Tai įvyko 2000 metų birželio 7-ąją Alachan Jurto gyvenvietėje. Žuvo penki kareiviai, septyniolika buvo sužeista. Mirė ir pūstažandė mergina -Chava Barajeva, pirmoji čečėnė šachidė. Apie ją dainuojamos dainos, jos vardą žino kiekvienas Čečėnijos vaikas

Tą pavardę po dvejų metų - per Dubrovkos teatro ataką - įsiminė visas pasaulis. Mirtininkų būrio vadas, žmogus, kurį teatro okupacijos dienomis rodė pasaulio žiniasklaida, buvo Movsaras Barajevas, Chavos pusbrolis, o šachidžių lyderė - Miriam Barajeva, Chavos pusbrolio Abrio žmona.

Slaptųjų tarnybų šešėlis

Abris Barajevas - spalvinga ir paslaptinga asmenybė. Buvo vienas karo vadų. Be pertraukos kovėsi nuo 1995 metų. Dalyvavo Šamilio Basajevo reide į Budionovską. Sukūrė Islamo specialios paskirties pulką ir jam vadovavo. Per antrąjį karą vadovavo diversijų daliniui "Džihad-3".

Jam sekėsi. Tai užtikrino nebaudžiamumą. Prezidentas Aslanas Maschadovas negalėjo A.Barajevo pakęsti, kaip ir dauguma vyriausiųjų čečėnų vadų. Jis nuolat keldavo rūpesčių: nutraukdavo ginklų paliaubas, plėšikaudavo, grobdavo žmones.

Kai Chavai, pusiau našlaitei, netekusiai motinos, sukako keturiolika metų, Abris pasiėmė ją iš tėvo namų. Likus valandai iki žūties žmonės matė Chavą turguje perkančią bananus. Į mandagų: "Kas girdėti?" ji nustebusiems kaimynams pareiškė: "Išeinu į "gazavatą" (šventąjį karą). Netrukus išgirsite apie mane."

Abris žuvo po metų. Buvo "specnazo" komandosų užmuštas namuose, gimtajame Alchan-Kale. Jų vadas neatsargiai papasakojo, ką rado A.Barajevo namuose: FSB leidimus, ant kurių nurodytos kelios pavardės, taip pat Rusijos vidaus reikalų ministerijos išduotus specialiųjų tarnybų karininko dokumentus Barajevo vardu. Informacija buvo įslaptinta. Vyriausybinių leidimų paslaptis vėl iškils 2002 metų lapkričio 23-iąją, užėmus teatrą.

Dubrovkos galvosūkiai

Tą dieną Rusiją ištiko šokas: keturiasdešimties ginkluotų žmonių būrys įsiveržė į sostinę. Paskui - nuostaba: pusę jų sudaro moterys. Juodos suknelės, uždengti veidai, arabiški užrašai... Viskas keista, svetima, nei rusiška, nei čečėniška.

Išpuolis Dubrovkoje - viena didžiausių mįslių šiuolaikinės Rusijos istorijoje, stropiai saugoma valstybės paslaptis. Iki šiol tiksliai nežinoma, kiek teroristų buvo teatre ir kiek jų žuvo. Paskelbtos pavardės aštuoniolikos moterų, kurios buvo teatre.

Viena iš įkaičių Tatjana Popova knygoje "Nord-Ost" įkaitės akimis" prisimena: "Kai įsiveržėliai išjungė ventiliaciją, pasidarė labai tvanku ir karšta. Dauguma moterų atsidengė veidus ir vėliau užsidengdavo tik tada, kai veikdavo kamera. Pamatėme paprastas jaunas merginas, kai kurias visai dailias ir savimi pasirūpinusias, padažytomis akimis, pasidariusias manikiūrą. Tik dvi vyresnės, sprendžiant iš stoto ir balso, iki galo nė sekundei nenusiėmė šydų. Tos dvi tryško neapykanta."

Pirmoji buvo Luiza Bakujeva. Kone šešiasdešimties metų moteris kalnų partizanų būriuose kariavo nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių buvo virėja Š.Basajevo brigadoje, vėliau daug metų kovojo greta jo su ginklu rankose.

Kita kupina neapykantos - Miriam Barajeva, Abrio našlė. Tos moterys buvo komandos branduolys. Nei vienos, nei kitos tarp nužudytųjų neaptikta! Nerasta ir Abu Bukaro, kaip spėjama, tikrojo grupės vado. A.Bukaras buvo Abrio ginklo draugas.

"Nord-Ost" atakos eiga ir finalas - vien paslaptys. Ilgas sąrašas klausimų ir jokių atsakymų. Kas iš tikrųjų buvo Armanas Menkiejevas? Pusiau kazachas, pusiau čečėnas. Vienas operacijos organizatorių. A.Menkiejevas drauge su keliais teroristais turėjo prisidėti prie teatro užėmimo iš lauko. Šis vyras buvo suimtas ir... paleistas, o baudžiamasis procesas prieš jį nutrauktas. Visi kiti nuteisti kalėti nuo 15 iki 25 metų. Kai A.Menkiejevas buvo trumpam areštuotas, spauda jį atpažino. Pasirodė, tai - buvęs karinės žvalgybos majoras, elitinės sovietų brigados, parengtos naikinti NATO taktinio branduolinio ginklo pozicijas, komandosas. Sprogmenų specialistas.

Kam tarnavo šis mišraus kraujo čečėnas ir Rusijos karininkas?

Kodėl mirtininkių sprogmenys nesprogo? Jeigu buvo nusprendusios, kad eina mirti, kodėl kai kurios turėjo autobuso bilietus grįžti į Čečėniją? Kodėl prasidėjus šturmui vienos desperatiškai junginėjo detonatorių galus, o kitos tik šaudė į orą? Kodėl nešaudė į įkaitus? Kodėl visos dujomis užmigdytos "Nord-Ost" teroristės buvo nužudytos? Kodėl nė viena nesuimta? Galų gale kur dingo M.Barajeva, L.Bakujeva ir A.Bukaras?

Dubrovkos mirtininkių gimtuosius namus Rusijos kariuomenė susprogdino. Artimiausi giminės, bijodami keršto, pabėgo iš Čečėnijos. Terorisčių kūnų Rusija neatidavė, jų palaidojimo vieta ir būdas nežinomi.

Kapituliacija

Praėjus keliems mėnesiams po "Nord-Ost" tragedijos Čečėnijos vidaus reikalų ministerija perdavė Maskvai agentūrinę informaciją, kad Š.Basajevas parengė ir išsiuntė į įvairius Rusijos rajonus 36 išmokytas ir jau pasirengusias veikti šachidės. Mirtininkės atakavo 2003 metais: gegužės 14 dieną Iljišan Jurte - 26 žuvusieji ir 150 sužeistųjų, birželio 5-ąją Mozdoke - 19 žuvusiųjų ir 11 sužeistųjų, birželio 5-ąją roko festivalyje pamaskvio Tušine - 16 žuvusiųjų, 36 sužeistieji.

Savižudžių pulko "Rojaus sodai" ofenzyva buvo beįsibėgėjanti, kai birželio 10 dieną viena iš mirtininkių, Zarema Mužachojeva, pasidavė. Paskutinę akimirką jos ranka sudrebėjo. Prie savo taikinio, amžinai sausakimšos "Mon Cafe" Tverskajos gatvėje, moteris priėjo prie apsaugininkų ir pareiškė: "Aš šachidė, krepšyje turiu bombą."

Zarema viską išpasakojo FSB. Daugeliui atvėrė akis, kaip Čečėnijos merginos tampa "bombomis". Ji smogė skaudų smūgį Kremliaus propagandai, nes paaiškėjo, kad Čečėnijoje nėra slaptų "Al Qaedos" stovyklų, knibždančių arabų savanorių, plaunančių smegenis kandidatėms į mirtininkes. Tačiau proziška Z.Mužachojevos prisipažinimų tikrovė pasirodė esanti dar labiau sukrečianti ir niūresnė.

Zarema ištekėjo devyniolikos metų. Buvo nėščia trečią mėnesį, kai vyrą peiliais suvarstė verslo konkurentai. Jo giminė atėmė dukterį. Zarema mėgino pagrobti mergaitę - dėl to net pardavė senelių papuošalus. Giminė ją prakeikė.

Jauna moteris neturėjo kur eiti. Kreipėsi pagalbos į pažįstamą Raisą Ganijevą. Šios brolis Rustanas nuvežė ją į kalnuose paslėptą mokymo stovyklą. Po savaitės Zarema jau buvo Maskvoje.

***

Su Zulichan Elichadžijeva, kuri susisprogdino Tušine, Zarema likus kelioms dienoms iki merginos mirties susipažino Maskvoje, išsinuomotame name - teroristų bazėje. Pagal jos nuorodas FSB agentai tą namą surado. Iš jo spėta skubiai pabėgti, palikus keliolika ginklų, amunicijos, granatų, septynis šachidžių pasus ir Z.Elichadžijevos sąsiuvinį, kuriame parašyta: "Mėgstamiausias aktorius - Bradas Pittas, aktorė - Julia Roberts, kalba - rusų. Svajonė - noriu būti kaip tikra musulmonė. Ką labiausiai gerbi - save pačią."

Zulichan rašė ir dienoraštį. Turėjo jį, kai susisprogdino. Visas - apie meilę jaunuoliui vardu Žara. Ir apie tai, kaip Zulichan tapo "bomba".

Žara Danilchanas - netikras Zulichan vyresnysis brolis, Rustano Ganijevo ginklo draugas. Neapkęsdamas tėvo, kuris paliko jį su motina ir sukūrė naują šeimą, pagrobė netikrą jaunesniąją seserį. Nežinia, ko siekė, bet viskas baigėsi romanu.

Zulichan užsitraukė kraujomaišos gėdą. Dienoraštyje mergina rašė: "Kai išvažiavo, verkiau visą naktį. Sapnavau vestuves, žinojau, kad išteku už jo, bet kažkaip keistai buvau viena. Pati pasisiuvau vestuvinę suknelę, pati apsirengiau. Tegu jį saugo Alachas. Nusispjauti į visa kita, į tai, kas man bus. Nebijau mirties, bijau patekti į giminės rankas, bijau gėdos. Pirmiausia bijau Alacho, paskui - jų."

Zarema prisidėjo prie 14 teroristų suėmimo ar nužudymo. Tie žmonės ruošdavo moteris mirti. FSB likvidavo 6 konspiracinius butus, kuriuose merginos laukdavo ir būdavo rengiamos išpuoliui.

***

Po metų, 2004-ųjų rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje, šachidės susprogdino du keleivinius lėktuvus: Tu-154 Maskva-Sočis ir Tu-134 Maskva-Volgogradas. Žuvo 90 keleivių. Netrukus išlėkė į orą Maskvos stotis "Rižskaja". Sprogimo vietoje rastas jaunos čečėnės kūnas.

***

Pastarąjį kartą šachidės dalyvavo teroro akcijoje 2004 metų rugsėjo 1-ąją, kai 32 teroristų grupė trims dienoms užėmė mokyklą Beslane, Šiaurės Osetijoje. Per staigų mokyklos šturmą, susišaudymą ir sprogimus salėje, kurioje buvo įkaitai, žuvo daugiau kaip 300 mokinių.

Šachidžių tada nebeliko gyvų. Jas nušovė saviškiai. Būta dviejų ar trijų, tiksliai nežinoma ir šiandien. Liudininkų teigimu, mirtininkės gerai elgėsi su vaikais. Paslapčia duodavo jiems saldumynų ir vandens.

Po Beslano tragedijos "šahidų" išpuoliai baigėsi taip pat staiga ir paslaptingai, kaip ir buvo prasidėję. Kodėl? Gal dėl to, kad R.Ganijevas, vienas sėkmingiausių verbuotojų, "šahida" norėjo padaryti net savo seserį. Po metų metro stotyje Rižskaja užtaisą teko susprogdinti iš tolo. Matyt, pritrūko savanorių. O gal tiesiog karas išdegino viską. Niekas nebeturėjo jėgų kovoti, net moterys.

Galbūt atsakymą rastume Z.Mužachojevos prisipažinime: "Žiūrėjau į tas parduotuves prie gatvės. Tokios gražios! Negalėjau akių atitraukti. Niekada neturėjau tokių daiktų, nė viena mergina visoje Čečėnijoje tokių neturėjo. Jeigu jos pamatytų, kad pasaulyje yra tokių parduotuvių, nė viena nebesisprogdintų."

Tačiau pasaulio žiniasklaidoje retkarčiais pasirodo žinučių apie neva rengiamas naujas šachides. Nekaukazietiškos išvaizdos. Būtų geriau, kad tai ir liktų tik gandai.

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"